Lieku namuose: kaip senjorai atsikrato liūdesio?

Optimizmas
Optimizmas
  © 123rf.com

„Lieku namuose“ – socialiniuose tinkluose daugėja nuotraukų su tokiu šūkiu. Tai reiškia, kad mūsų žmonės tvirti, nepraranda optimizmo ir humoro jausmo. Griežtos karantino sąlygos labiau gąsdina jaunus negu brandaus amžiaus žmones. Suprantama, bus sunkumų, finansinių nuostolių. Netenkame daugybės įprastų malonumų, pramogų. Reikės išmokti įveikti nuobodulį ir liūdesį, rasti sau įdomios veiklos. Antra vertus, gal šis laikotarpis padės prisiminti knygas, stalo žaidimus, daugiau laiko skirti vaikams ir vienas kitam.

„Šiaulių naujienos“ teiravosi, kaip karantino laiką išnaudoja vyresnio amžiaus šiauliečiai.

Moka džiaugtis kiekviena diena

Telefonu atsiliepusi Pagyvenusių žmonių asociacijos veiklos vadovė Laimutė Kančauskienė neslėpė atitraukta nuo svarbaus pavasarinio darbo – spintų tvarkymo. Pats laikas viską iškedenti, žieminius drabužius suslėpti, o saulutei įspindus, daug smagiau darbuotis. Moteris pasakojo, kad dažnai susiskambina su nariais. Telefonu per mėnesį prakalba beveik 2 tūkst. minučių.

L. Kančauskienės teigimu, nusivylimo, skundų negirdėti. Žinoma, aktyviai gyvenantiems senjorams nėra lengva nusėdėti namuose. Pagal J. Erlicko pjesę pradėtas statyti spektaklis. 20-mečiui rengėsi ansamblis „Rudens žiedai“. Balandžio 15-ąją planavo didelę šventę su svečiais iš visos Lietuvos. Teko viską nutraukti. Bet tai laikina. Kai sunerimę paskambina, sutaria, kad tekstus mokysis, paskui susidainuos.

Svarbu, kad žmonės nepanikuoja, o priešingai, moka pajuokauti, iš situacijos pasišaipyti. Namuose sėdėdami naujas kūrybos versmes atranda, pavyzdžiui, Roma eilėraščius pradėjo rašyti. Nemažai asociacijos narių lankė kompiuterių kursus, visai neblogai įvaldę technologijas, todėl dabar gali ir socialiniuose tinkluose bendrauti, registruotis bendraminčių grupėse. Bešnekant L. Kančauskienei kilo idėja pasinaudoti tautodailininkės patirtimi, surengti nuotolines pamokas, kaip pasigaminti odos dirbinių, kitos moterys gal savų rankdarbių pamokytų. Vėl nauja veiklos sritis, kol savo jaukiame kambarėlyje Aušros alėjoje susirinkti negali.

Moteris dar tebegyvena nepaprastai linksma savo šeimos švente – kovo 8-ąją atšventė auksines vestuves su dideliu būriu giminaičių ir draugų iš asociacijos. „Šokome taip, kad žemė dundėjo, suknios kilojosi – jauni galėtų mums pavydėti, – kalba L. Kančauskienė. – Bus dar tų švenčių. Ir kad dvi ekskursijos „nuplaukė“, nenusimename. Mes pasivysime. Nugyvenome po nemažą gabalą amžiaus, prisitaikę prie ligų ir bėdų. Turime vilties, kad ir ši neganda bus įveikta. Namuose sėdėti ne itin norisi, bet išlauksime. “

Šiaulietis Romas taip pat nesiskundžia liūdesiu. Choro repeticijų lankyti negali, bet pavasaris jau kviečia pasidarbuoti sode. Su už Atlanto įsikūrusiu sūnumi, anūkėmis internetu pasišneka. Dėl jų sveikatos ramus, sako, sportuojantys, sveikuoliškai gyvena, virusams atsparūs turėtų būti. O pats perkopė į aštuntąją dešimtį, sunkias ligas įveikęs, imunitetą stiprina mankšta, citrinų gėrimu, kitomis žolelėmis ir lietuviškų lašinių gabalėliu.

Vienišiems senoliams – „Sidabrinė linija“

Jadvygos gyvenime įvedus karantiną permainų nedaug. Našlauja jau 20 metų, į lauką išeiti seniai nebegali, tik pro langą saulute pasidžiaugia. Maisto atneša kaimynė ir socialinė darbuotoja, kurią švelniai Rimute vadina. „Ištisas valandas prašnekame telefonu su pussesere Jule, Klaipėdoje gyvenančia. Gerai, kad dar klausa nešlubuoja. Pasakojame ir sapnus, ir televizijos naujienas, ir jaunystės prisiminimus. Abi netoli slenksčio į amžinybę, viena kitą suprantame, – guodžiasi Jadvyga. – O ką daryčiau, jei per dienas viena vienutėlė tuščiame bute?“

„Panika ir nerimas dėl koronaviruso ir jį lydinčios gyventojų saviizoliacijos sparčiai auga. Daugelio mintyse vyrauja „blogiausias scenarijus“, gąsdina viruso plitimo greitis ir mastas“, – teigia Ugnė Čivilė, „Sidabrinės linijos“ projektą vykdančio M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo komunikacijos vadovė.

Ji siūlo neblogą išeitį – telefoninę draugystę. Pasak U. Čivilės, pasidalijimas patiriamais slegiančiais išgyvenimais su draugais ar artimaisiais veiksmingiausiai mažina nerimo jausmą, tačiau šiuo metu paisant rekomendacijų, reikėtų vengti gyvo kontakto su žmonėmis. O tai gali itin paskatinti vienišumo ir dar didesnės atskirties jausmą. Pokalbiai telefonu tampa saugiausia bendravimo priemone, kuri veiksmingai padeda sugrįžti ramybės jausmui.

„Sidabrinė linija“ jau senokai veikia Vilniuje, ja galima naudotis visoje Lietuvoje. Tai yra nemokama draugystės, bendravimo ir emocinės pagalbos telefonu paslauga vienišiems, atskirtį ir izoliaciją išgyvenantiems vyresnio amžiaus žmonėms, siūlanti galimybę turėti telefoninį draugą, su kuriuo galima reguliariai kalbėtis įvairiausiomis temomis, aptarti aktualijas ar tiesiog pasišnekučiuoti.

„Sidabrinėje linijoje“ užsiregistravusių senolių skaičius jau pasiekė 2 tūkst. Projektui padeda daugiau nei 300 savanorių, o nuo „Sidabrinės linijos“ veiklos pradžios iš viso įvyko jau daugiau nei 40 tūkst. pokalbių. Jaučiant poreikį būti išklausytam ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniams pokalbiams telefonu, galima skambinti nemokamu telefonu 8 800 800 20. „Sidabrinės linijos“ konsultantės išklausys, nuramins, suteiks pagalbą, patars ir užregistruos draugystės ir bendravimo telefonu paslaugai. Kreiptis gali visi, kas išgyvena vienatvės tuštumą, bet nori bendrauti ir turėti nuolatinį pašnekovą.

„Sidabrine linija“ naudotis paprasta, saugu ir nieko nekainuoja, – rekomenduoja U. Čivilė. – Pasikalbėkite su žmogumi, kuriam rūpi, kaip jaučiatės šiandien.“


Kęstučio PABIJUTO pieš.

Kęstučio PABIJUTO pieš.© „Šiaulių naujienos“ nuotr.

Ar gyvenimo sulėlydy reikia meilės?

Felicija laukia nesulaukia šokių repeticijos. Dabar ji turi šokių partnerį. 68-erių moteriškė pasigiria jį susiradusi internetu. „Ne paslaptis, kad tokio amžiaus – kur benueisi – vienos moterys. O šokantį vyrą sutikti – beveik nerealu. Internetas puikus dalykas. Jis gyveno Panevėžy, aš – Šiauliuose. Gal niekada nebūtų keliai susikirtę, o dabar jau pusmetis kaip abu laimingi. Kaimynės pašnairuoja, vaikai bandė gąsdinti, atkalbėti, jiems sunku suprasti, kad seniams taip pat ne vien poteriauti rūpi, – juokiasi moteris. – Atvargau, anksti našle likus, tris vaikus į mokslus išleidau, anūkus padėjau iščiūčiuoti, dabar mano laikas. Kai ne viena, jokios depresijos nekimba.“

Beveik pusė milijono – skaičiuojama, kad tiek vienišų senolių šiandien gyvena Lietuvoje. Siekiant kovoti su vyresnio amžiaus žmonių vienišumu šalyje, nuspręsta sukurta specialią pažinčių svetainę senjorams. Skaičiuojama, kad per pirmąsias internetinės svetainės savaites, užsiregistravo jau beveik du šimtus senjorų, tiesa, net 70 procentų iš jų – moterys.

Pažinčių svetainę www.pazintys60.lt įkūrusi Laura Balčiūtė teigia: „Išgyvenimai dėl vienatvės – dažniausia tema, kurią tenka išgirsti susitikimuose su vyresnio amžiaus žmonėmis. Taip kilo mintis sukurti specialiai jiems skirtą svetainę.“ Senjorai gali susirasti tikrų draugų ir tapti kitiems draugais. O kartais toks bendravimas perauga į meilę. Gyvenimo patirtį sukaupę žmonės gali sukurti vertingus tarpusavio santykius, nes jų nevaržo įsipareigojimai auginti vaikus, jie neturi perdėtų lūkesčių. Dvasinis ryšys padeda jaustis reikalingam. Karantino laiku, kai privalai būti namuose, tai ypač svarbu.

Nėra to blogo...

Juntamas nerimas dėl pandemijos mums netgi naudingas, nes jis skatina veikti: dažniau plauti rankas, vengti masinių susibūrimo vietų, atidėti suplanuotas pramogas. Atsiranda baiminamasis dėl artimųjų sveikatos, atrandame laiko parūpinti senesniems giminaičiams maisto ar medikamentų.

Ieškome būdų, kaip patiems suvaldyti psichologinį ir emocinį stresą, atsiradusį nuo pervargimo darbe, skubėjimo įsigyti, sukaupti, pralenkti...

Žmogaus kūnas susijęs su emocijomis, jausmais, nuotaikomis. Kai žmogus perdėtai nerimauja, įtampą patiria ir jo kūnas – išsiskiria daugiau streso hormono, kuris silpnina imunitetą, mažina atsparumą ligoms, trukdo sveikti. Todėl šioje ypatingoje situacijoje ypač svarbu rūpintis ne tik savo kūnu ir jo apsauga, bet ir emocine savijauta.

„Skirkite daugiau laiko savo pomėgiams: klausykitės malonios muzikos, žiūrėkite mėgstamus filmus ar įdomias laidas, – teigia U. Čivilė. – Jei kamuoja itin nerimastingos mintys, padėti gali kvėpavimo ir relaksacijos pratimai, pokalbis su artimaisiais ar bičiuliais.“

Įsiklausykime į specialistų rekomendacijas. Iš namų einame tik esant būtinybei. Autobusuose, parduotuvėse, visose viešose vietose išlaikykime 1-2 m atstumą. Paplepėti su drauge susikišus karantino laikotarpiu nebegalime. Spausti rankas ar apsikabinti taip pat kuriam laikui užmirškime. Net maldos namai šiuo metu gali būti pavojingi.

Didžiausią pagarbą šiomis dienomis turėtume skirti medikams, kurie dirba rizikuodami savo sveikata, dėkokime maisto prekių pardavėjoms, kurios ligos baiminasi ne mažiau, bet vis tiek aptarnauja mus – ir suirzusius, ir net kosinčius, dėkokime visiems, nuo kurių priklauso tvarka, saugumas, švara ir mūsų būtinųjų poreikių tenkinimas.

„Vertybės kinta, nes, bręsdamas ir įgaudamas patirties, žmogus vis aiškiau supranta, kas tikra, o kas laikina. Vertybės turi įtakos tiek trumpalaikiams kasdieniniams sprendimams ir pasirinkimams, tiek ilgalaikiams. Kartais nutinka taip, kad žmogaus norai ir troškimai būna stipresni ir nustumia vienas vertybes, o jas pakeičia kitos. Ir žmogus naujai pažvelgia į savo ateitį, juda pirmyn“, – teigia psichologė-psichoterapeutė Donata Grakauskaitė-Šličienė.

Tikėkime, kad šio karantino išbandymai padės mums atrasti savo tikruosius pomėgius, bendravimo ilgesį, pažadins tikrą rūpestį artimu žmogumi. Juk viską padarysime, kas nuo kiekvieno priklauso, kad neužgriūtų netektys ir suirutė.