ES paramos dalybos daugelį kaimo žmonių paskatino ieškoti laimės svetur
R. Melnikienė: nustokime kalbėti apie nekonkurencingus mažus ūkius

Žemės ūkio darbai
Žemės ūkio darbai
  © Andrius Ufartas / Fotobankas
Arvydas Jockus | Alfa.lt
2020-04-01 06:33

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) direktorė Rasa Melnikienė sako, kad nepakankamas ES paramos pasiekiamumas mažesniems ir vidutiniams ūkiams paskatino nemažą skaičių darbingo amžiaus asmenų, praradusių tikėjimą savo ūkio sėkme, emigruoti ir ieškoti laimės svetur.

R. Melnikienės nuomone, paramos teikimo žemdirbiams tikslas nėra padidinti pajamų lygybę, todėl ir paramos teikimo ribojimai negali būti siejami su nelygybės sumažinimu. Tačiau racionalesnis ES paramos skirstymas padėtų teikiamomis galimybėmis pasinaudoti daugiau ūkių.

„Paramos ištekliai yra riboti, todėl paramos vienam projektui ar vienam subjektui ribojimai yra reikalingi, kad kuo daugiau ūkių galėtų ja pasinaudoti“, – interviu Alfa.lt sakė LAEI vadovė.

R. Melnikienė ragina pagaliau nustoti kalbėti apie nekonkurencingus, lyginant su dideliais, mažus ar dalinio užimtumo ūkius. Šie ūkiai, mokslininkės nuomone, gausina kaimo gyventojų pajamas, mažina skurdą ir pajamų praradimo riziką. Jie taip pat prisideda prie tradicinio ūkininkavimo išsaugojimo, o šeimose, kuriose puoselėjamas kad ir nedidelis ūkis, vaikai auga darbštūs, anksti įgyja verslo patirties. 


Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa Melnikienė

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa Melnikienė© Alfa.lt

– Ar, jūsų nuomone, turėtų būti nustatytos tam tikros ribos, kiek ES paramos ir biudžeto išmokų galėtų gauti viena įmonė, ar įmonės, susijusios tarpusavyje artimais šeiminiais ryšiais?

– Sprendžiant dėl paramos modelio, būtina atsakyti į klausimą, kaip efektyviai jis prisidės prie politikos tikslų įgyvendinimo. Tiesioginės išmokos, taip pat kaip ir Kaimo plėtros programos (KPP) priemonės, turi padėti siekti ES Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) deklaruojamų tikslų: padidinti žemės ūkio konkurencingumą, užtikrinti tausojantį gamtinių išteklių naudojimą ir palaikyti kaimo bendruomenių gyvybingumą.

Analizuojant kelerių praėjusių metų patirtį yra akivaizdu, kad tiesioginių išmokų (TI) paskirstymo netolygumai, kuriuos galėjome stebėti, ypač 2007–2013 m., mažai prisidėjo prie minėtų tikslų įgyvendinimo.

Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, kur nebuvo susiformavusi tvari ūkių struktūra, šis išmokų modelis paskatino sparčią žemės ir gamybos koncentraciją nedidelės dalies ūkių valdose. Žemės ūkio gamybą Lietuvoje vykdo ir juridiniai asmenys, todėl ūkiai buvo įsigyjami ir perkant akcijų paketus.

Paramos koncentracija ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse paskatino diskusijas dėl maksimalios TI sumos vienam ūkiui nustatymo.

Pirminis EK pateiktas pasiūlymas, taikytinas nuo 2021 m., siekė 60 tūkst. eurų ir sulaukė didelių prieštaravimų. Nors, pavyzdžiui, Lenkija jau dabartiniu programavimo laikotarpiu taiko 300 ha apribojimą, t. y. už didesnį žemės ūkio naudmenų plotą, TI parama yra neskaičiuojama.

Stebint šias ES šalių diskusijas ir įvertinant ankstesnė paramos TI maksimalios ribos taikymo patirtį, peršasi išvada, kad, net ir nustačius apribojimus, ši priemonė bus mažai efektyvi dėl pritaikytų išimčių arba administravimo problemų.

Instituto mokslininkų skaičiavimai rodo, kad tolygesnį paramos paskirstymą tarp ūkių užtikrino Lietuvoje nuo 2014 m. taikomas TI modelis. Lietuva pasirinko platesnį TI schemų skaičių nei kitos ES šalys: greta privalomų schemų įgyvendino perskirstymo išmoką pirmiesiems 30 ha, susietą paramą sunkumų patiriantiems sektoriams.

Tai leido išmokų apskaičiavimui pritaikyti tam tikrą regresijos principą (perskirstymo schema padidino ha tenkančią vidutinę išmoką visiems ūkiams, valdantiems iki 65 ha), taip pat padidėjo parama gyvulininkystės bei daržininkystės ir sodininkystės ūkiams, o šia veikla tradiciškai užsiima mažiau žemės valdantys ūkiai. Manau, kad ateityje būtų tikslinga didinti minėtais principais paskirstomos TI paramos dalį.

– Kokie, jūsų nuomone, turėtų būti įvesti ES paramos skirstymo ribojimai? Ar turėtų būti ribojama ES paramos dalis vienam pareiškėjui, vienam projektui ar kaip kitaip? Ar tai svarbu žemės ūkio sektoriuje siekiant išlyginti pajamų nelygybę?

– Noriu atkreipti dėmesį, kad paramos teikimo žemdirbiams tikslas nėra padidinti pajamų lygybę, todėl ir paramos teikimo ribojimai negali būti siejami su nelygybės sumažinimu.

Paramos ištekliai yra riboti, todėl paramos vienam projektui ar vienam subjektui ribojimai yra reikalingi, kad kuo daugiau ūkių galėtų ja pasinaudoti. Tikėtina, kad paramą gavę ūkiai tapo konkurencingesni, sustiprino savo galimybes išlikti rinkoje, pasilengvino darbo sąlygas.

Kuo didesnė paramos sklaida, tuo konkurencingenis Lietuvos žemės ūkis.

Nors Lietuvoje visą paramos teikimo laikotarpį buvo taikomi paramos projektui ir vienam pareiškėjui apribojimai, paramos sklaida išliko nedidelė, o dalis ūkių pasinaudojo parama keletą kartų.

Nepakankamas paramos pasiekiamumas mažesniems ir vidutiniams ūkiams paskatino nemažą skaičių darbingo amžiaus asmenų, praradusių tikėjimą savo ūkio sėkme, emigruoti ir ieškoti laimės svetur.

– Kaip vertinate ES paramos skirstymo žemės ūkio schemas per praėjusius 15 metų, t. y. nuo 2004-ųjų, kai Lietuva įstojo į ES? Tai davė daugiau naudos ar padarė žalos?

– Nuo 2002 m., įskaitant ir SAPARD laikotarpį (2000–2006 m. – Alfa.lt), Lietuvos žemės ūkį pasiekė didžiulė parama, kuri, be jokios abejonės, sukūrė daug teigiamų pokyčių. Negaliu nepastebėti, kad pagerėjo žemės ūkio aprūpinimas modernia technika ir įranga, ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės taiko naujas technologijas, sukurta žemdirbių konsultavimo sistema, išaugo ūkininkaujančiųjų patirtis ir kt. Manau, kad be ES paramos to nebūtų pavykę įgyvendinti.

Kita vertus, per narystės ES laikotarpį Lietuvos kaime ir žemės ūkyje įvyko ir tokių pasikeitimų, kuriuos tiek žemdirbiai, tiek ir visa visuomenė pripažįsta neigiamais.

Vargu ar galima teigti, kad šių pokyčių priežastis yra ES parama. Galbūt nesugebėta paramos priemonių panaudoti tikslingiau besiformuojantiems iššūkiams spręsti.

Jau minėjau, kad didesnė paramos skaida ir prieinamumas vidutiniams ir mažesniems ūkiams būtų padėjusi daliai kaimo gyventojų vietoj emigracijos rinktis gyvenimą ir ūkininkavimą Lietuvoje.

Pavyzdžiui, ūkių struktūros tyrimo duomenys rodo, kad 2010–2016 m. Lietuvoje ūkių skaičius mažėjo sparčiai iš rinkos traukiantis ūkiams, kurių savininkai buvo 35–45 metų amžiaus. Be to, gavus paramą modernizuojant didžiuosius ūkius ir mažėjant užimtumui žemės ūkyje, kaimo gyventojams regionuose trūko įsidarbinimo alternatyvų.

Šiandien galima daug diskutuoti, ar kitoks paramos paskirstymas galėjo sumažinti emigraciją iš kaimo vietovių, tačiau „šaukštai po pietų“, laiko nebeatsuksi atgal.

Tik nustokime pagaliau kalbėti apie nekonkurencingus, lyginant su dideliais, mažus ūkius. Turėkime išminties suprasti įvairiapusį šių ūkių vaidmenį. Dalinio užimtumo ūkiai kaip papildoma veikla gausina kaimo gyventojų pajamas, mažina skurdą ir pajamų praradimo riziką. Jie taip pat prisideda prie tradicinio ūkininkavimo išsaugojimo, o šeimose, kuriose puoselėjamas kad ir nedidelis ūkis, vaikai auga darbštūs, anksti įgyja verslo patirties.

– Kai kurie ekspertai pastebi, kad ES pinigus pasiima vis siauresnis žmonių ratas. Skelbiama, kad ES vidutiniškai 20 proc. gamintojų pasiima 80 proc. ES skirstomų lėšų. Kai kuriose šalyse lėšas pasiima tik 10 proc. ūkininkų. ES paramą esą gauna nebūtinai tie, kurios jiems iš tikrųjų reikia, o tie, kurie dėl to tik dar labiau turtėja. Kokių problemų kaime ir žemės ūkio sektoriuje, jūsų nuomone, tai sukuria?

– Jūsų klausime minimas paramos paskirstymas tarp ūkių BŽŪP formuotojams jau seniai yra „galvos skausmas“. Šią problemą buvo bandoma spręsti 2000 m., pertvarkant BŽŪP, tačiau EK skelbiami tyrimai rodo, kad per 20 metų situacija iš esmės nepasikeitė.

Tačiau turėtume kalbėti ne tik apie problemas, bet ir galimybes. BŽŪP atsirado po Antrojo pasaulinio karo kaip atsakas į didelio masto žemdirbių migraciją iš kaimo į miestus, nes auganti pramonė viliojo darbuotojus ženkliai didesnėmis pajamomis, nei gaudavo ūkininkai.

Parama buvo siekiama paskatinti ūkininkus likti gyventi kaime ir auginti žemės ūkio žaliavą maisto pramonei bei sumažinti skurdą kaime.

Tačiau šiandieninė politika susiduria ir su naujais iššūkiais. Akivaizdu, kad sparčiai keičiasi vartotojų požiūris į maistą ir ekosistemas, populiarėja naujos verslo organizavimo formos, tokios kaip dalijimosi ekonomika, atsiranda naujos žemės ūkio žaliavos perdirbimo alternatyvos ir teikimo į rinką modeliai. Tai sukuria galimybes įvairiems ūkiams rasti savo veiklos nišas rinkoje.

Manau, kad paramos priemonės neišvengiamai turės atliepti šiems ūkininkų poreikiams.