Maisto tinklaraštininkė V. Kordiukova: sugrįžti į Lietuvą buvo geriausias gyvenimo sprendimas

Viktorija Kordiukova
Viktorija Kordiukova
  © Asmeninis albumas

Maisto mylėtoja Viktorija Kordiukova garsėja gardžiais duonos kepiniais, kuriuos galima išvysti jos tinklaraštyje „Our Daily Bread“. Visai kitomis akimis į įprastus maisto produktus privertusi pažiūrėti moteris dar prieš kelerius metus Didžiojoje Britanijoje bandė krimsti mados studijas, tačiau greitai suprato esanti ne savo vėžėse.

„Londone nesijaučiau visai savimi. Turėjau mėgstamą darbą, namus, draugų, tačiau kažko vis trūko, tuomet ir nusprendžiau grįžti. Iš tiesų, visada sakydavau, kad geriausias mano gyvenimo sprendimas buvo išvykti į Londoną, o dabar sakau, jog geriausias buvo išvykus sugrįžti“, – šypteli pašnekovė.

Šiandien sėkmingą tinklaraštį rašanti ir anglų kalbos pamokas vedanti V. Kordiukova portalui Alfa.lt papasakojo apie savo kelio paieškas.

– Viktorija, tu gali būti vadinama visų dalykų meistre – studijavai mados medijas, kuri įdomiausius receptus, o dar ir mokai anglų kalbos. Ar ir mokykloje buvai tokia veikli?

– Na, visų dalykų meistre savęs tikrai nevadinčiau, apskritai, manau, kad savybė „žmogus-orkestras“ yra gerokai pervertinama. Taip, puiku, kai žmogus gali žongliruoti keliomis skirtingomis veiklomis, tačiau tai, manau, ne visada į naudą. Tikrai stengiuosi savęs skirtingose veiklose nebarstyti, o koncentruotis į keletą svarbiausių, bet nagus prikišusi esu tikrai prie nemažai skirtingų veiklų (šypsosi).

Manau, kad mokykloje buvau netgi dar veiklesnė, nei esu dabar, – į trumpą darbo dieną tilpdavo ir mokslai, ir sportas, ir draugai, ir šokiai, ir filmai, ir hobiai. Kažkaip jaučiuosi, kad nuo paauglystės mano dienos sutrumpėjo, o gal pati šiek tiek nurimau, stengiuosi nepervargti, daryti tik širdžiai malonius dalykus.


Viktorija Kordiukova

Viktorija Kordiukova© Asmeninis albumas

– Studijavai Londone, tačiau grįžai gyventi į Lietuvą. Tai gana netipiška – dauguma išvykusiųjų studijuoti ten ir lieka, esą didesnės galimybės. Kodėl nusprendei sugrįžti čia?

– Iš tiesų, išvykusi labai ilgėjausi namų ir šeimos, tai turbūt ir buvo didžiausia paskata sugrįžti. Apskritai, išvykau tikėdama, jog galimybės svetur tikrai didesnės ir galbūt kai kuriose, o gal net daugelyje sričių taip ir yra. Visgi išvykusi mokytis mados medijų norėjau dirbti toje industrijoje, o mokslams pasibaigus tokio noro nebeturėjau. Man tarsi reikėjo savęs ieškoti iš naujo.

O Londone nesijaučiau visai savimi, turėjau mėgsamą darbą, namus, draugų, tačiau kažko vis trūko, tuomet ir nusprendžiau grįžti.

Iš tiesų, visada sakydavau, kad geriausias mano gyvenimo sprendimas buvo išvykti į Londoną, o dabar sakau, jog geriausias buvo išvykus sugrįžti.

– Sakai, kad studijuojant noras būti mados industrijoje išblėso. Kodėl taip atsitiko?

– Mados sritis studijų metais man pradėjo rodytis tolimesnė mano asmenybei, nei kad anksčiau įsivaizdavau. Gyvenama Londone ir dar būdama labai jauna turėjau nuostabią galimybę lankytis mados savaitėse ir apie tai rašyti lietuviškam portalui. Vėliau dirbau pas sėkmingą dizainerį, bet visa tai pabandžius tai neteikė tiek džiaugsmo, kiek būčiau norėjusi gauti iš mėgstamos veiklos.

Žinoma, turėjau svajonę dirbti viename didžiausių mados žurnalų, rašyti apie madą, kurti, tačiau realybėje nė neįsivaizdavau, kaip pradėti dirbti, pavyzdžiui, „Vogue“. Norint į jį patekti reikia pradėti nuo neapmokamos praktikos, o aš Londone – studentė, kuriai reikia dirbti, kad galėčiau sumokėti už būstą, maistą, transportą. Tad šią svajonę ir paleidau, o galbūt ir ji pati nuo manęs pabėgo. Dabar jau tikrai žinau, kad nelabai norėjau kažko siekti mados industrijoje, antraip būčiau siekusi (šypteli).

– Na, bet esi minėjusi, kad, kitaip nei madai, aistrą maistui jautei nuo pat paauglystės. Ar nesvarstei apie kulinarijos studijas?

– Nesvarsčiau. Paauglystėje ir apie mados studijas nelabai leidau sau svarstyti – svajojau studijuoti biologiją arba biotechnologijas, ir tik prieš pat stojamuosius supratau, kad mano aistra – visai kitur. Taip ir nusprendžiau stoti į madą. Dabar pasvarstau, jog labai norėčiau pasimokyti kulinarijos mokykloje, bet tai labiau dėl savęs nei dėl karjeros galimybių.

– Prieš kurį laiką pradėjai rašyti tinklaraštį, kuris šiandien jau turi daugiau nei 10 tūkst. sekėjų. Nuo ko visa tai prasidėjo?

– Viskas prasidėjo labai paprastai. „Instagram“ paskyroje pradėjau dalytis savo gaminamų patiekalų nuotraukomis ir receptais. Vėliau – tik maisto nuotraukomis kaip įkvėpimo šaltiniu su kai kurių patiekalų receptais, na, o palaipsniui tai perėjo į nedidelį mano kasdienybės veidrodėlį, kuriame vyrauja maistas ir mano veikla.

– Tai žengdama į socialinius tinklus neturėjai tikslo užsiauginti tikslinės auditorijos?

– Pradėdama „Instagram“ paskyrą neplanavau nieko – neturėjau jokių tikslų, apie metus laiko mano sekėjų skaičius siekė apie 800, o po to pradėjo augti. Malonu turėti auditoriją, kuriai gali transliuoti tai, ką nori. Tai padeda darbe, tačiau neturiu didelio tikslo stipriai auginti savo sekėjų skaičiaus – darau taip, kaip man malonu, patogu, ir stengiuosi socialinėmis medijomis savęs nevarginti.

– Savo tinklaraščiu paskatinai lietuvius kitomis akimis pažvelgti į gan įprastą kepinį – duoną. Tikriausiai yra ir tokių, kurie dėl tavo receptų šį gaminį iš naujo pamilo. Kaip tu susidomėjai duonos kepimu?

– Iš tiesų, savo mėgstamą „Sourdough“ duoną atradau ją valgydama. Londone pirkdavau ją iš vienos kepyklos ir man tai buvo kaip pyragas. Grįžusi į Vilnių šios duonos pasigedau, tad nieko kito neliko, kaip tik išsikepti pačiai. Na, o pabandžius procesas dar ir labai patiko, tad duonos kepimas tapo savotiška terapija ir atsipalaidavimo būdu.

– Savo paskyroje dalijiesi ne tik kepiniais, bet ir būdais, kaip nešvaistyti. Mačiau, kad visai neseniai gaminai sultinį iš krevečių kiautų, virei sultinį iš svogūnų lukštų. Gal gali atskleisti, ką dar virtuvėje galima panaudoti, kas daugeliui lietuvių yra neįprasta?

– Manau, kad beveik viską. Maisto nešvaistymas ir tam tikrų produktų panaudojimas kitiems produktams ar patiekalams neturėtų būti neįprasta. Visuomet sakau, kad tik reikia pasinaudoti fantazija (šypsosi).

– Na, ir pabaigai: kas tau teikia didžiausią laimę?

– Konkrečiai mano srityje – santykis su žmonėmis, su sekėjais, su savo mokiniais ir iš jų gaunamas atgalinis ryšys. Kai darbe vyrauja ramybė, nuoširdumas ir produktyvumas, aš visuomet jaučiuosi gerai.