NATO paradoksai

Marius Laurinavičius (Alfa.lt nuotr.)
Marius Laurinavičius (Alfa.lt nuotr.)
Marius Laurinavičius | Žurnalas IQ
2020-01-30 13:12

Jau niekam ne paslaptis, kad Vladimiro Putino režimas siekia NATO sugriauti ar bent kiek įmanoma susilpninti. Todėl nenuostabu, jog bent jau Baltijos šalyse ne tik informacija apie priešišką Kremliaus veiklą šiame fronte, bet ir kiekvienas mūsų sąjungininkų Vakaruose tiesioginis ar netiesioginis reveransas Maskvai dažnai vertinamas kaip V. Putino sėkmė ir net grėsmė, kad Rusijai pavyks savo kėslus įgyvendinti. Maža to, ir be Rusijos įvairių nesutarimų bei įtampų Aljanse šiuo metu tikrai daugiau negu įprasta. Kai kas net įžvelgia net pačios NATO krizę.

Tačiau gandai net tik apie artėjančią Aljanso mirtį, bet ir apie rimtą karščiavimą kaskart pasirodo gerokai per ankstyvi. Ko gero, tą patį būtų galima pasakyti ir po Šiaurės Atlanto sutarties 70-mečio jubiliejui skirto NATO aukščiausiojo lygio susitikimo Londone. Ir ne vien todėl, kad Aljanso gyvybingumą rodo jau pati 70 metų jo gyvavimo istorija.

Tiesa, prieš susitikimą Londone paveikslas iš tiesų galėjo atrodyti niūrokas. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ne tik privertė partnerius nejaukiai gūžčioti pečiais dėl jo pareiškimo apie NATO „smegenų mirtį“, bet ir sukėlė rimtą susirūpinimą pasakęs, kad Rusija ir Kinija neva nėra Aljanso priešės.

Su Rusija nuolat flirtuojantis ir net strateginę ginkluotę iš Kremliaus perkantis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas blokavo Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planų patvirtinimą. Nors Turkija neslėpė, kad taip elgiasi šantažuodama Aljansą dėl pozicijos kurdų atžvilgiu, buvo ir įžvelgiančių bent jau teorinę galimybę, jog Kremliaus ranka prisidėjo prie tokios Ankaros pozicijos.

Nuolatiniai asmeninio palankumo V. Putinui ne itin slepiančio JAV prezidento Donaldo Trumpo žodiniai priekaištai NATO – taip pat ne naujiena. Tačiau nesutarimai dėl nepakankamo Europos šalių indėlio dalijantis Aljanso finansinę naštą prieš pat viršūnių susitikimą virto pranešimu apie mažinamą JAV indėlį į NATO biudžetą.

Vokietija ir JAV toliau net viešai vaidijosi dėl Berlyno nepasirengimo sparčiau siekti 2 proc. BVP išlaidų gynybai kartelės. JAV kai kur Europoje taip pat viešai vadintos „nepatikimomis partnerėmis“ dėl vienašališko D. Trumpo sprendimo atitraukti pajėgas iš teritorijų Sirijoje, kurias nedelsdama puolė Turkija.

Iš tiesų, kartais galėjo atrodyti, kad susitarti NATO lyderiams – neįveikiama užduotis. Ir net pačiame Londono susitikime galėjo susidaryti įspūdis, kad didžiųjų valstybių vadovai labiau ieško progų vienas kitą pašiepti ar net įžeisti, negu tartis.Bet susitarti pavyko. R. T. Erdoğanas atsisakė savo veto dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planų. Maža to, priimta tikrai ne vien simbolinė deklaracija. Patvirtinta tiek NATO vienybė, tiek ryžtas reaguoti į iššūkius. Net Rusija oficialiai įvardyta kaip kelianti grėsmę. Pripažinti Kinijos keliami iššūkiai.

Paradoksas? Galbūt tokius susitikimo Londone rezultatus iš tiesų galėtume vadinti NATO paradoksu, kai nesutarimai galiausiai skatina žengti į priekį. Tiesa, skeptikai pasakytų, jog nesutarimai niekur neišnyko, o net ir susitikimo deklaraciją kiekvienas gali skaityti, kaip nori, todėl ji reiškia tikrai nedaug.

Tačiau jei žvelgtume iš esmės, turėtume pripažinti, kad Aljansas dabar yra stipresnis, o ne silpnesnis. Ateityje dar stiprės. Ir net ne dėl Londono deklaracijos.Kad ir kaip Lietuvoje vertintume kai kurių Vakarų lyderių (ne vien E. Macrono) ant nuolaidžiavimo ribos balansuojančią poziciją Rusijos atžvilgiu, tenka pripažinti, jog būtent Baltijos šalių saugumas NATO pastangomis per pastaruosius metus itin sustiprėjo. Čia dislokuotos sąjungininkų pajėgos, nuolat vyksta pratybos. Ir net naujieji Baltijos šalių gynybos planai, kuriuos blokuoti norėjo Turkija – dar vienas žingsnis tą saugumą stiprinant.

Kad ir kaip vertintume sumaištį keliančius, o sykiais ir transatlantinį ryšį klibinančius JAV prezidento D. Trumpo pareiškimus, neretai ir veiksmus, dabartinė JAV administracija prie Europos saugumo tiek finansiniais ištekliais, tiek pajėgomis prisideda kelis kartus daugiau, negu buvo galima įsivaizduoti dar prieš kelerius metus.

Kad ir ką manytume apie kai kurių Europos valstybių vangumą didinti gynybos išlaidas, per pastaruosius penkerius metus Europos ir Kanados gynybai skiriamų lėšų suma padidėjo 130 mlrd. dolerių.

NATO daug geriau pasiruošusi reaguoti į grėsmes – nuo hibridinių pavojų iki atakų kibernetinėje erdvėje. Todėl tikrai galima konstatuoti, kad Aljansas tik stiprėja.

Ar tai galima vadinti dar vienu NATO paradoksu? Galbūt. Kita vertus, tai tik logiška įvykių seka. Bet kuris gynybos aljansas gali atrodyti draskomas vidinių prieštaravimų. Šie gali būti netgi labai rimti ir realūs. Tačiau kuo didesnę grėsmę jaus jo narės, net nebūtinai lyderiai, tuo stipresnis aljansas taps. Todėl ir V. Putino pastangos pasmerktos nesėkmei. Ir net nesvarbu, ar visi NATO šalių lyderiai viešai išdrįs Kremlių įvardyti priešu.

Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas