Karo kirvį iškasė dėl knygos

Vienuolė D.Tumasonytė ir V.Beinortienė
Vienuolė D.Tumasonytė ir V.Beinortienė
  © „Sekundės“ archyvas

Prieš porą metų pasirodžiusi knyga apie Panevėžio romų bendruomenę „Panevėžio romų keliai keleliai“ sukėlė kone tarptautinį skandalą. 

Nors knyga jau surinkta iš bibliotekų ir privačių asmenų, romų bendruomenei atstovaujanti panevėžietė Rasma Kačiulė kartu su teisininkais rengiasi kreiptis į Strasbūro teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo bei galimai paskleistos neteisingos informacijos. 

Viena iš knygos autorių, panevėžietė Vida Beinortienė, teigė, kad ne vienerius metus leidinys rengtas tam, kad ir romai turėtų savo bendruomenės istoriją. Visgi knygai išvydus dienos šviesą, pasak V. Beinortienės, romai išsigando savo atvirumo.

Į Panevėžio romų bendruomenės narės R. Kačiulės rankas 2018 m. išleista knyga pakliuvo visiškai atsitiktinai. Anot jos, romai net nežinojo, kad toks leidinys apie juos iš viso yra. 

„Pamačiusi šią knygą dar pagalvojau, kokia graži, tokio gero viršelio ir kokybiško popieriaus. Pradėjusi vartyti pamačiau, kad rašoma ir apie mano mamą. Ne tik nurodytas vardas, pavardė, gimimo metai, bet ir biografiniai gyvenimo faktai. Baisiausia, kad dalis šių faktų iškraipyti ir neatitinka tikrovės.

Apie mano mamą buvo rašoma, kad pagimdžiusi keturis vaikus paliko juos vyrui ir pabėgo pas kitą, su kuriuo ir susilaukė manęs. Kaip ir tai, kad iš šešių mūsų vaikų keturi jau mirė. Niekas negali apie tai kalbėti, tai mūsų šeimos skausmas, su kuriuo mes gyvename“, – įskaudinta R. Kačiulė. 

Tai ne vienintelis romus papiktinęs faktas. Knygoje kaip ant delno pateikti visų bendruomenės narių asmeniniai duomenys, gyvenimo faktai, kurie, anot moters, paskaninti išgalvotomis pikantiškomis detalėmis. Net jos broliui teko įrodinėti, kad yra savo dukros tėvas.

Pasak R. Kačiulės, ne viena šeima po šios knygos pasirodymo išgyveno krizę ar vos nesubyrėjo. „Knygoje rašoma, kad aš nuo mamos nuviliojau vyrą ir su juo susilaukiau dvynukių. Bet kurioje tautoje tai būtų didžiulė gėda, o mano atveju ir neįmanoma. Arba kaip faktas pateikiama, kad vienas romas išprievartavo savo dukterėčią – romų tautoje to negali būti. Tai, kas parašyta šioje knygoje, yra neatleistina. Tai jau principinė kova, aš kovosiu už savo dvynukes, už savo garbingo amžiaus mamą, kuri buvo apšmeižta, už savo brolio, kuris mirė šią vasarą, atminimą“, – karingai nusiteikusi R. Kačiulė.


Knyga

Knyga© „Sekundės“ archyvas

Sugriuvo pasitikėjimas 

Skaudžiausia, anot R. Kačiulės, kad knygą parašė vienuolė Daiva Tumasonytė, kuri beveik du dešimtmečius glaudžiai bendravo su romų bendruomene, įgavo jos pasitikėjimą. Ji ir pati lankė D. Tumasonytės kuruojamą vaikų dienos užimtumo centrą, skirtą romų vaikams. 

„Visada tik girdavau D. Tumasonytę. Ačiū jai, kad buvo tas stūmoklis, kuris skatino mokytis, siekti. Bet dabar norisi verkti, išgirdus šią pavardę. Romai labai pasitikėjo ja. Bet, kaip pasakė viena romė, tiek metų rinko informaciją, šypsojosi į akis, o už akių į nugarą suvarė peilį“, – kalbėjo R. Kačiulė. 

Anot moters, su knygos autore D. Tumasonyte apie knygą ji iki šiol nekalbėjusi. Nors jai grįžus iš Airijos, kur gyveno kelerius metus, ne kartą buvo prašoma savanoriauti vaikų dienos centre, vėliau santykiai atšalo. Romės tvirtinimu, vienuolė pastaraisiais metais jai net nekeldavo telefono ragelio, o atėjus pasikalbėti visad nerasdavo laiko. 

Sutikimo nedavė 

Pasak R. Kačiulės, jeigu knygoje būtų nesąmoningai įvelta klaidų ar netikslumų, niekas net nebūtų pykęs. Tačiau dabar visos istorijos, anot Rasmos, gandų lygio. Ji pati aplankiusi beveik visus romų bendruomenės narius ir sužinojusi, kad knygos autorės – D. Tumasonytė ir V. Beinortienė, ­­­– keliaudamos iš vienų namų į kitus, rinko įvairią informaciją, pasinaudodamos tuo, kad didelė dalis romų neraštingi. 

„Taip susiklostė gyvenimas, kad mano brolis nemoka nei skaityti, nei rašyti. Tačiau jos paprašė pasirašyti, nes neva vykdomas kažkoks integracijos projektas. Tokioje situacijoje turėjo būti ir išsilavinęs romas, kuris gimtąja kalba pateiktų visą informaciją tiksliai, tuomet ir nebūtų buvę tokių nesusipratimų“, – įsitikinusi R. Kačiulė. 

Jos tvirtinimu, knygos autorės net slapta pasisavindavo nuotraukas. Ir jos pačios šeimos fotografija, buvusi socialiniame tinkle „Facebook“, be jokio prašymo buvo publikuota knygoje. 

„Kita mano nuotrauka, esanti knygoje, daryta prieš dešimtmetį vaikų dienos centre. Aš buvau tik po sunkios onkologinės ligos, tad fotografija man kelia daug neigiamų prisiminimų. Kodėl niekas manęs nepaklausė, ar galima ją publikuoti?“ – piktinosi R. Kačiulė. 

Skatina diskriminaciją

R. Kačiulė įsitikinusi, kad ši knyga kursto nesantaiką ir menkina romų tautą. Nors knyga apie juos, tačiau patys romai teigia negavę nė vieno egzemplioriaus. Anot Rasmos, romai baiminasi, kad jeigu atsirastų toks žmogus kaip Hitleris, jie būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus. 

„Pati dalyvavau viename tyrime, kuris teigia, kad 69 proc. lietuvių nenorėtų gyventi šalia romų šeimos. Bet ši knyga dar labiau paskatina atmetimą, diskriminaciją, rasizmą“, – įsitikinusi už romų teises kovojanti R. Kačiulė.

Jos tvirtinimu, romai – labai uždara tauta ir niekada apie savo gyvenimą neatvirauja su kitais. Knygos autorės tai žinojo. Tik ji nesuprantanti, kodėl prieš knygos leidimą niekas jos turinio netikrino. 

„Nenuleisiu rankų, kol byla neatsidurs Strasbūro teisme. Esu įsitikinusi, kad toks žmogus kaip D. Tumasonytė nebegali dirbti su romų vaikais. Romai yra Panevėžio bendruomenės dalis, tad kokią kartą jos užaugins, skatindamos diskriminaciją ir rasizmą?“ – piktinosi R. Kačiulė.


R.Kačiulė

R.Kačiulė© „Sekundės“ archyvas
R. Kačiulė tvirtina, jog romus šokiravusioje knygoje pateiktos gandų lygio istorijos, laužtos iš piršto ir apjuodinusios tautą. Asmeninio archyvo nuotr. 

„Mes turėjome gerų norų – surinkti į vieną knygą senelių, prosenelių, tėvų, vaikų gyvenimo istorijas. Bet pamatę šią knygą romai išsigando viešumo. Tai labai uždara tauta, jie nenori, kad apie juos žinotų visi kiti, išskyrus pačius. Jie turi savo suinteresuotumą slėpti net vaikų skaičių, kad paskui nereikėtų jų leisti į mokyklą“, – kalbėjo V. Beinortienė. 

Jos tvirtinimu, nė viena knygoje paviešinta istorija nėra išgalvota ar pagražinta. Su šeimomis buvo bendrauta ne vienerius metus. Visa informacija buvo renkama tiesiai iš žmonių lūpų, nuotraukas romai taip pat patys davė. V. Beinortienė teigė matanti vienintelę savo klaidą – kad nesusirinkusios parašų ant užrašytų gyvenimo istorijų.

„Čia mano visą gyvenimą rinkti duomenys. Dėl vaikų nuotraukų platinimo turime visus parašus, bet kad reikėtų suaugusiųjų raštiško sutikimo dėl publikavimo, net mintis neatėjo“, – sakė V. Beinortienė. 

Tai ne pirmoji jos knyga apie romų tautą, bet tokio nepasitenkinimo iki šiol nebuvo kilę. Knygos autorė spėja, kad ir dabar nebūtų, jeigu ne R. Kačiulė. 

„Visas šis triukšmas užkurtas Rasmos. Romai jau pasiskaičiavo, kad knyga išleista 500 egzempliorių tiražu, tad neva mes gavome apie pusantro milijono eurų. Neva mes uždirbome tokius pinigus, o jie negavo nieko. Tad dabar nori prisiteisti savo dalį“, – kalbėjo V. Beinortienė. 

Tiesė pagalbos ranką 

V. Beinortienės teigimu, toks romų elgesys knygos leidėjų jau nestebina. Anot jos, romams atrodo, kad jų integracijai skirti pinigai turi būti tiesiogiai jiems ir atiduoti, todėl kartais romų elgesys stulbina jiems į gyvenimą kabintis padedančius darbuotojus. 

„Jie mano, kad romų projektams neva skirti milijonai, todėl visko reikalauja, net tualetinį popierių iš vaikų dienos centro išsineša, esą tai už jų pinigus pirkta. Net siūlo parduoti „verslą“ – vaikų dienos užimtumo centrą“, – toks kai kurių romų elgesys V. Beinortienei nesuprantamas. 

Anot jos, iki šiol šiai bendruomenei Panevėžyje išties nemažai buvo padedama. Ji pati šešiems romams padėjo įgyti vairuotojo pažymėjimą, nors šie nemoka nei skaityti, nei rašyti. Pačiai R. Kačiulei taip pat su D. Tumasonyte pagelbėjusios mokantis mokykloje ir vėliau laikant egzaminus. 

„Motyvuoja, kad paviešinus jų istorijas romų nepriims į darbą. Bet daugelis jų dirbti nenori, kaip patys sako, o kam, juk tada antstoliai visą algą išskaičiuos, o pašalpų liesti negali. Aš pavargau, jeigu jiems nereikia knygų, tegul ir toliau gyvena tamsumoje“, – apmaudo neslėpė V. Beinortienė. 

Knygas susirinko 

Kilus skandalui, knygos autorės nusprendė iš bibliotekų ir fizinių asmenų surinkti padovanotas knygas, nors šios ir nebuvusios populiariausiųjų viršūnėje. G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka dar 2018 m. liepą buvo gavusi tris knygas. Pernai rudenį autorių prašymu dvi joms grąžintos. 

Trečiąją jau senokai paėmęs skaitytojas. Per visą tą laiką knygą perskaitė tik trys žmonės. Dar vienas egzempliorius likęs Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Šios bibliotekos vadovybė tvirtino, kad atiduoti dovanotos knygos negalinti, mat tai jau yra valstybės turtas.

„Kai kilo toks triukšmas, jų valia nusprendėme daugiau knygų neplatinti ir visas susirinkome. Bet pati R. Kačiulė ir toliau apie tai kalba. Manau, kad viskas dėl to, kad R. Kačiulė negavo norimo darbo. Ji sugalvojo, jog nori būti romų tarpininke – tokia pareigybė yra įsteigta Panevėžio savivaldybėje. Bet nebūna taip, kad gauni tai, ką sugalvoji. Jau be jos yra tokia tarpininkė, o dviejų nereikia, kai Panevėžyje suaugusių romų tik apie penkios dešimtys“, – kalbėjo V. Beinortienė.

Ji atviravo, kad toks puolimas tiek jai, tiek D. Tumasonytei labai skaudus. Nors šios tautos žmonėms atiduotas ne vienas gyvenimo dešimtmetis, daugiau padėti V. Beinortienė nebenorinti. „Tai paslaptinga ir įdomi tauta, jos žmonės išties buvo malonūs, kol Rasma neužvirė viso šio triukšmo. Bet jeigu nenori, tai ir nereikia. Daugiau mūsų pagalbos nebus“, – tašką deda V. Beinortienė.