Pats sau priešas: kaip nutildyti vidinį kritiką

Stresas
Stresas
  © Pixabay.com

Ir vėl kitam pasisekė pasiekti laimėjimą, o jūs nė nepabandėte. „Tau nieko neišeis. Pažvelk į save! Ko tu apskritai tikiesi?!“ Kiek gerų ketinimų, vertingų idėjų ir sumanymų nunyko dėl nepalankaus jūsų vidinio kritiko, kurį tąsote su savimi, žvilgsnio?! Kas jis? Kieno balsu šneka ir kaip surasti su juo bendrą kalbą?

Vidinis kritikas – mūsų vidinio asmenybės susiskaldymo produktas. Vienai jos pusei būdinga savitvarda ir tikslo siekimas, o kita užsiima sabotažu, savikritika ir yra linkusi į savęs gniuždymą.

Būtent dėl to, kad mes reguliariai maitiname savo antrąją pusę – savo „antiaš“, ­­­– mūsų vidinis kritikas niekada neužsičiaupia ir mus valdo.

Vidinis kritikas: kaip jį atpažinti ir nukenksminti?

Kam jis mums? Juk jis nuvertina mūsų laimėjimus ir santykius, trukdo gyventi gyvenimą, kokio siekiame, ir tapti tuo, kuo norime.

Vidinis kritikas gali būti reikalingas tam, kad nusiramintume. Jis padeda surasti paprasčiausią nesėkmių priežastį, sumažindamas nervingumo ir nerimo lygį: „nelemta tapti turtingam, nėra ko stengtis“, „muša, vadinasi, myli“. Paaiškinimas surastas, galima daugiau nesirūpinti.

Tokie teiginiai galėjo būti perduodami iš kartos į kartą ir branginami kaip šeimos relikvijos. Tų, su kuriais esame glaudžiai susiję, vertinimai – dalis mūsų šeimos istorijos. Tuo įsitikintume, jeigu sugebėtume atsekti jų šaknis. Jie tampa mūsų asmeninėmis mintimis, kurias mes nesusimąstydami projektuojame į kitus ir save, įprantame juos naudoti, kai bijome ką nors keisti. O vidinis kritikas dėl to tik džiaugiasi – jis nemėgsta permainų.

Užtat jis puikiai motyvuoja mus, nieko nekeičiant gyvenime, sudaryti veiklos iliuziją. Būtent vidinis kritikas kiekvieną kartą skeptiškai atsilieps, kai po kelių persivalgymo mėnesių įsižiūrėsite į save veidrodyje, siųs jus pabėgioti, o paskui vėl skatins persivalgyti. Būtent jis bambės dėl to, kad esate niekam neįdomūs, todėl bent nueikite į kirpyklą ir apsikirpkite. Nors tai negalės smarkiai pakeisti situacijos.

Duodamas valią vidiniam kritikui, žmogus gyvena iliuzijose, kad tokiu būdu siekia pergalių kovoje su daugybe savo trūkumų. O iš tikrųjų jis tik stiprina savo menkumo pojūtį. Lyginimas su kitais – mėgstamas vidinio kritiko ginklas, kurio panaudojimas daro jį praktiškai nenugalimą, nes visada atsiras toks, šalia kurio atrodysite menkas.

Jeigu visai nesidomėsite savo vidiniu gyvenimu, su laiku vidinis kritikas taps ištikimu jūsų kančių ir izoliacijos bendrininku, puikiai padedančiu atsikratyti vienišumo jausmo. Įprastas vidinio kritiko bambėjimas paverčia šį pasikartojantį ciklą įpročiu žeminti ir menkinti save vėl ir vėl, kentėti, tačiau skaudinti save toliau. Bendravimas su vidiniu kritiku tolygus santykiams su toksišku draugu: jokio džiaugsmo, bet vis nors kažkoks bendravimas – geriau negu nieko.

Vidinis kritikas – skaudžios vaikystės patirties rezultatas. Augdami mes nesąmoningai priimame ir interpretuojame šį žalingą modelį, kuris vėliau atsispindi mūsų santykiuose su savimi ir aplinkiniais. Jeigu mes negalime identifikuoti vidinio kritiko ir atsiriboti nuo jo, leidžiame jam daryti įtaką mūsų elgesiui ir nustatyti kryptį visam mūsų gyvenimui, dažniausiai visiškai stokojančiam džiaugsmo.

Kaip atpažinti vidinį kritiką ir užmegzti su juo produktyvų dialogą?

Pirmiausia reikia skirti dėmesio savo vidiniam gyvenimui ir suvokti savo realų požiūrį. Juk vidinis kritikas nėra realybės atspindys. Jis – tik jūsų proto produktas. Požiūris, kurį kadaise perėmėte ir įsisavinote. Antrinė asmenybė, kurią maitinate sava psichine energija.

Praktikuokite atsiribojimą

Kad jūsų vidinis kritikas pasirodytų, pasiūlykite jo vardu užrašyti viską, ką jis apie jus mano. Pavyzdžiui, mintį „Aš nieko nesugebu padaryti tinkamai. Aš niekada nebūsiu sėkmingas“ reikia užrašyti taip: „Tu nieko nesugebi padaryti tinkamai. Tu niekada nebūsi sėkmingas.“ Tai padės jums pažvelgti į šią mintį kaip į kažkieno kito nuomonę, o ne kaip tikrus įsitikinimus, kurie susiję su jumis. Kartu įsitikinsite, kokia priešiška gali būti ši jūsų dalis ir kokią gyvatę jūs šildote prie savo krūtinės.

Be to, galima atsakyti savo vidiniam kritikui ir įvertinti save kur kas realistiškiau pirmuoju asmeniu. Pavyzdžiui, vietoj teiginio „Tu toks idiotas!“ parašyti „Man ne viskas pasiseka, tačiau esu protingas ir kompetentingas įvairiais atžvilgiais“. Toks pratimas padės išsiugdyti gailestingumą sau.


Vidinis kritikas

Vidinis kritikas© Pixabay.com

Tapkite draugu sau

Jeigu draugui reikės jūsų palaikymo, tikriausiai nesakysite jam, kad jis – nevykėlis, neišmanėlis ir pats dėl visko kaltas. Tai kodėl neleidžiate savo vidiniam kritikui taip pat bendrauti su jumis? Įsivaizduokite, kad esate geriausias savo draugas ir palaikykite save: „Tu suklydai, bet tai – ne pasaulio pabaiga“ arba „Šiandien nepavyko, pavyks rytoj“.

Pasitelkite kritišką mąstymą ir blaiviai vertinkite viską, ką jums bando primesti vidinis kritikas. Nepasiduokite jo negatyvumui. Jeigu manote, kad jums kažkas niekad nepavyks, išnagrinėkite įrodymus, kurie patvirtintų ar paneigtų tokią prognozę.

Kritiškas mintis pakeiskite tikslesniais teiginiais. Per daug pesimistines mintis visada galima pakeisti realistiškais teiginiais. Pavyzdžiui, „Aš niekada nieko nepadarau teisingai“ pakeiskite į „Kai ką padarau tikrai gerai, o kai ką – nelabai“. Ir taip elkitės kiekvieną kartą, kai pajusite, kad grimztate į visišką negatyvumą savo atžvilgiu.

Kontroliuokite savo dėmesį, neprisiriškite prie klaidų, nekurkite aplink jas galimų pasekmių apvalkalo. Iš to nieko gero neišeis, tik paskatins vidinį kritiką išaugti iki milžiniško dydžio, rašo portalas „Econet“.

O juk jis – didelis ėdrūnas, nemėgsta būti be maisto. Auklėkite jį, tegul jis būna jūsų bendražygis, o ne priešas. Reikia ne naikinti vidinį kritiką, o perprogramuoti. Tegul jis susidraugauja su jūsų vidiniu stebėtoju ir tampa atsakingas už vidinę pusiausvyrą, padeda spręsti aktualius uždavinius be sabotažo ir nuvertinimo.