Didžiausias debiutuojančių knygų kūrėjų noras – kad vaikai ir suaugusieji kalbėtųsi

Knygos „Nepasaka, arba Pasaka apie NE“ pristatymo akimirkos
Knygos „Nepasaka, arba Pasaka apie NE“ pristatymo akimirkos
  © Organizatoriai
Alfa.lt
2019-12-05 16:33

Šią savaitę pristatytos ir knygynuose pasirodžiusios paveikslėlių knygos „Nepasaka, arba Pasaka apie NE“ kūrėjos klausia, ar kada susimąstėme apie kasdien mus lydinčius žodžius. Juk žodžiai gali paglostyti, įgelti, pradžiuginti ir nuliūdinti. Žodis „ne“ dažnai asocijuojamas su neigiamomis emocijomis, tačiau knygą parašiusi Vaiva Rutkauskaitė ir ją iliustravusi Lina Ribinskė sako, kad tai – netiesa. Apie kūrybinį debiutą, žodžius ir artėjančias šventes – pokalbis su kūrėjomis.

– Vaiva, ar knygą tikrai gali parašyti bet kas?

– Geras klausimas! Manau, kad parašyti gali bet kas, tik ne visi parašo (šypsosi). Galėti ir padaryti yra du labai skirtingi dalykai. Kaip ir žiūrėti bei matyti. Klausyti ir girdėti. Galimybių rašyti tikrai turime daugelis. O gabumų ar noro? Tai jau kitas klausimas, kuriam reikėtų gilesnės diskusijos. Gal čia kitos knygos ar interviu tema?

– Lina, o kaip su iliustravimu? Ar visi dailininkai gali iliustruoti knygą?

– Visada sakau, kad piešti gali visi, net jeigu sako, jog nemoka. Augau girdėdama frazę: „Nėra žodžio nemoku, yra tik nenoriu.“ Tad nuoširdžiai tikiu, kad visi, kurie nori, gali iliustruoti.

– Vaiva, kaip atkeliavai iki „Nepasakos, arba pasakos apie NE“?

– Vingiuotu ir kalnuotu keliu. O jei rimtai, iš vaikystės man yra įstrigęs vienas atsiminimas, kai, prisižiūrėjusi tuo metu populiarių muilo operų, kūriau savąją. Turėjau sąsiuvinį, į kurį rašiau istoriją apie dvynes, kurias išskyrė ligoninėje, ir viena išaugo gera, o kita bloga. Labai juokinga prisiminti. Vėliau buvo eilėraščių etapas. Dar vėliau – publicistinis, tinklaraščio. Rašiau ir rašau daug. Labai mėgstu rašyti laiškus, žinutes. Kiek mažiau mėgau rašyti sociologijos bakalauro ir kūrybos visuomenės komunikacijos magistro darbus (šypsosi). Aplink mane esantys žmonės irgi rašo. Nors dabar sunkiai surasi žmogų, kuris nerašo, bent jau socialiniuose tinkluose ar komentarų skiltyse. Aš sakau, kad mes visi rašytojai ir tai yra labai gerai, juk, kaip dainavo mano mėgstama grupė „G&G Sindikatas“, „Tie, kas rašo, gyvens amžinai“. Labai graži mintis!

– Tad knygą parašyti svajojai visada?

– Kažkada svajojau tapti pirmąja Lietuvos prezidente moterimi, deja, šios svajonės jau nepavyks įgyvendinti. Svajojau turėti šunį. Išsipildė. Svajojau parašyti knygą. Išsipildė. Nors tiksliau būtų sakyti, kad su kitų pagalba išpildžiau pati. Man atrodo, kad norai ir svajonės nesipildo. Jas pildo žmonės. Prie knygos išleidimo prisidėjo labai daug žmonių, be jų mano svajonė tikrai nebūtų išsipildžiusi.

– Lina, o kokios tavo svajonės?

Svajoju apie tikrai daug dalykų, visus juos net sunku įvardinti. Užtikrintai galiu pasakyti, kad iliustruoti knygą buvo mano svajonių svajonė! Visuomet sakau, jog reikia labai labai norėti, tikėti ir stiebtis iki kol galiausiai pasieksi svajonę nuo aukščiausios lentynos. Vis dar pačiai sunku patikėti, kad knyga jau Jūsų ir mano rankose.

– Kaip gimė „Nepasaka, arba Pasaka apie NE“?

– Vaiva: Knygos rankraštį leidyklai nusiunčiau šių metų kovo mėnesį, o gruodžio mėnesį knyga jau pasirodė prekyboje. Nuo idėjos iki išpildymo – 9 mėnesiai. Simboliška. Kovo mėnesį dar pati dirbau leidykloje „Nieko rimto“, kuri ir išleido šią knygą, todėl nenorėdama, kad mano istoriją kolegos vertintų žinodami mane, rankraštį siunčiau kitu vardu ir pavarde. Norėjau objektyvumo. Džiaugiuosi, kad buvo nuspręsta ją išleisti. O kaip kilo mintis parašyti „Nepasaką, arba Pasaką apie NE“ – gerai menu. Kas žino mane, turėtų sutikti, kad žodį „ne“ aš sakau gana retai. Daug dažniau jį girdžiu (šypsosi). Tad tie visi išgirsti ir neišsakyti „ne“ manyje kaupėsi ir pasirodė štai tokios istorijos pavidalu.

– Lina, ar prisimeni, kokios buvo pirmosios mintys perskaičius istoriją?

– Pirmą sykį būsimos knygos rankraštį perskaičiau darbe, sėdėdama tame pačiame kabinete, kaip ir Vaiva, tačiau tuomet dar nežinojau, kad ši istorija – Vaivos kūrinys. Buvo labai netikėta! Perskaičiusi istoriją, susimąsčiau, koks „ne“ gyvena manyje. Ar kalbėdama dažniau vartoju „ne“ kartu su jį lydinčiais draugais „bet“, „nes“, „tačiau“, ar jis lieka vienišas ir konkretus – tiesiog „ne“. Kuo daugiau galvoju, tuo labiau suprantu, kad „ne“ mane pakeitė į gerąją pusę, nes sakyti „ne“ – visai neblogai.

– Paveikslėlių knygoje pasakojama istorija apie žodžius. Lina, o kaip sekėsi piešti žodžius?

– Buvo visko – ir pakilimų, ir nuosmukių, lyg karuselėse. Pradžia, ko gero, buvo sunkiausia. Uždaviau sau klausimus, kaip turi atrodyti žodžiai, ką jie jaučia. Visi įsivaizduojame, kaip atrodo bulvė. Koks jos skonis, kvapas, žiedas ar ragiukai iš šaknų. O kaip atrodo žodžiai „aš“, „taip“, „kodėl“, „kur“, „ne“ ir daugelis kitų neapčiuopiamų žodžių? Visus juos nupiešti ir buvo didžiausias iššūkis. Kiekvieną žodį vertinau kaip asmenybę su savais pomėgiais, norais ir emocijomis. Kaip tai pavyko išpildyti – įvertins skaitytojai ir vartytojai. Maža paslaptis, kad kai kuriuos žodžius skyriau savo aplinkos žmonėms, tad draugai knygoje gali atrasti ir dalelę savęs!

– Kam skirta „Nepasaka, arba Pasaka apie NE“? Kas norėtumėte, kad ją skaitytų?

– Vaiva: Vienas draugas, sužinojęs, kad vaikų knygų leidykla tuoj išleis mano parašytą istoriją, paklausė, ar ir jis galės ją skaityti. Labai kovoju su tuo požiūriu, kad knygas vaikams gali skaityti tik vaikai. Iš kur tai? Patikėkite, yra tokių vaikų literatūros kūrinių, kuriuos turėtų perskaityti visi suaugę. Kartais girdžiu, kad jei knygoje yra daug paveikslėlių, tai joje nėra ką skaityti. Dar ir kaip yra! Tik reikia mokėti skaityti. Ne tik žodžius, bet ir iliustracijas. Norėčiau, kad šią knygą vaikai ir suaugę skaitytų kartu. Ir skaitydami kalbėtųsi. Apie mėgstamus žodžius, apie piktus žodžius, apie praėjusią ir ateinančią dienas. Apie viską, kas rūpi.

– Lina: Nepasaką turėtų skaityti visi, kurie dar NEužaugo, NEsurimtėjo ar NEsusikalba. Didelę dalį savo gyvenimo praleidžiame kalbėdami ir klausydamiesi. Spėju, kad kiekvienas per dieną pasakome bent kelis tūkstančius žodžių, bet dar daugiau jų lieka mintyse. Klausyti – tai ne tas pats, kas išgirsti. Labai norėčiau, kad ši knyga padėtų išgirsti save ir kitus.

– Ar turite mėgstamiausią žodį?

– Vaiva: Taip, turiu, tai „ačiū“! Šis mažas, bet labai stiprus žodis yra mano mėgstamiausias. Jis gražus, gana sunkiai rašomas, bet kai jį sakai, reiškia, kad kažkas tau padarė kažką mielo ir gero. O kai jį girdi, reiškia, kad tu padarei kažką gero. Tad kuo daugiau aplink girdėsis „ačiū“, tuo bus smagiau.

– Lina: O taip. Turiu mėgstamiausią žodį, desertą, o dabar jaučiuosi ir atradusi to žodžio asmenybę. Tai – šokoladas! Šiam žodžiui priskyriau kelias savybes: padūkęs, nuotaikingas, nenuorama, bet labai draugiškas. Po išsakytos minties, jog baltasis šokoladas yra pats geriausias, leidykloje kilo sumaištis. Vyko šokoladų mainai ir geriausiojo skonio rinkimai, deja, be nugalėtojo, nes kiekvienas turi savo mėgstamiausią – juodą, pienišką, su druska ar karamele, bet šokoladą!

Ačiū už pokalbį!

Didžiausias debiutuojančių knygų kūrėjų noras – kad vaikai ir suaugusieji kalbėtųsi

Knygos „Nepasaka, arba Pasaka apie NE“ pristatymo akimirkos
+2