Nieko neasmeniško

Viktorija Vitkauskaitė
Viktorija Vitkauskaitė
  © Alfa.lt

Metų knygos rinkimai šiemet sukėlė didžiausią triukšmą per visą savo istoriją. Paskelbus atrinktuosius knygų penketukus, skaitytojai pašėlo ir užvertė savo socialinių tinklų paskyras bei rinkimų komisijos narius vienu vieninteliu klausimu – „o kur Kristina Sabaliauskaitė?“.

Čia pat išsirikiavo ir senos nuoskaudos, kad būtent ši autorė buvo persona non grata ankstesniuose Metų knygos rinkimuose. Nors tai, beje, ne visai tiesa. Dvi pirmosios ciklo „Silva rerum“ dalys yra tapusios Metų knygomis 2009-aisiais ir 2011-aisiais. Tačiau tai – jau istorija, o šiandiena reikalauja pasirinkti kurią nors iš dviejų tegalimų pozicijų, dar žinomų pavadinimu „tu už Sabaliauskaitę ar prieš?“. Pabrėšiu, kad būti „už“ ar „prieš“ nereikalauja būti perskaičius nei visų šios autorės kūrinių, nei visų patekusių į penketuką ir už jo ribų palikusių „Petro imperatorę“ knygų. Balsuojama – ar nebalsuojama – šiuo atveju juk už asmenybę, o apie patį kūrinį kalbų ir diskusijų – ypač turiningų – lieka kur kas mažiau.

Pasaulis tapo patogiai plokščias, kviečiantis pasirinkti vieną poziciją iš dviejų, visiškai nekvestionuojant turimo akiračio, gebėjimo įvertinti kontekstą, mąstyti kritiškai ar bent peržiūrėti savo pažiūrų nuoseklumą. Panašiai aplinkosaugos aktyvistės Gretos Thunberg rėmėjai kelia toną, reikalauja imtis visų „zero waste“ ir „plastic free“ iniciatyvų iš politikų ir verslininkų – ir tuo pat metu apsisukę džiūgauja, kad spalio pabaigoje Gedimino prospektu neštis kavą daugkartiniame puodelyje gali vilkėdami marškinėlius trumpomis rankovėmis. Ne – klimato kaitai, bet taip – Lietuvoje šiltėjančiam rudeniui, karštai vasarai ir į Raudonąją nykstančių rūšių knygą įtrauktai žiemai. Panašu į poreikių nesuderinamumą, gal net į prioritetų šizofreniją? Nesvarbu. Diskusijos apie klimatą taip pat tapo visiškai ad hominem, redukuotos iki paties primityviausio klausimo – „tu už Gretą ar prieš?“.

Galima tik pasiguosti, kad tokiu asmeniškumais pagrįstu tonu įsipaišome į pasaulinį kontekstą, bent jau knygų ir premijų srityje. Štai mes dar tebedžiūgaujame dėl didžiulės kaimynų sėkmės paskelbus Nobelio literatūros premijos laureatus – šį prestižiškiausią apdovanojimą pelnė lenkė Olga Tokarczuk kartu su austrų dramaturgu Peteriu Handke, o Vakarų žiniasklaidoje jau formuojasi nepasitenkinimo audros. Ne tik dėl minėtojo P. Handke’s ir jo politinių pažiūrų. Šis rašytojas buvo ištikimas Slobodano Miloševičiaus rėmėjas, ir tai ne be priežasties pelnė jam „The Washington Post“ antraštę „Kodėl Nobelio premija skirta žmogui, garbinusiam karo nusikaltėlį?“. Tačiau ir P. Handke, ir O. Tokarczuk į kritikų taikiklį pateko dėl kitos priežasties – nes abu europiečiai. „Mums buvo pažadėtas mažiau eurocentristinis Nobelis. Mes gavome du laureatus iš Europos“, – skelbia „The Guardian“ kultūros kritikė. Galima niūriai pajuokauti, kad abu autoriai turi vieną esminį ir nepataisomą trūkumą – savo kilmę. Ir prieš šį trūkumą nublanksta net pati geriausia literatūra. Beje, P. Handke jau paskelbė daugiau neduosiantis nė vieno interviu, nes visi žurnalistai tenorėjo kalbėti apie jo politines pažiūras. Apie savo kūrybą dramaturgas guodžiasi klausimų nesulaukęs. Taip naivu, kad net kelia šypseną.

Ne ką tyliau šiemet nuskambėjo ir Bukerio literatūros premijos dalybos. Pirmą kartą prestižinį apdovanojimą ir 50 tūkst. svarų sterlingų pasidalijo net dvi autorės – kanadietė Margaret Atwood ir britė Bernardine Evaristo. Pastaroji tapo pirmąja juodaode moterimi ir pirmąja juodaode britų rašytoja, pelniusia šią premiją nuo pat jos įsteigimo 1969-aisiais. Ir tai tuoj pat įžiebė didžiulį nepasitenkinimą – esą jei laureatė būtų baltaodė, šios premijos jai netektų dalytis. Toks argumentas negali nekelti nuostabos: juk antroji premijos laureatė – M. Atwood – būtent ir yra baltoji moteris, kuri taip pat gauna tik pusę piniginio prizo ir pusę garbės. Bet nesunku numanyti, kad baltaodė, turtinga, sėkminga, pasaulinę šlovę pelniusi M. Atwood daug palaikymo nesulaukia būtent dėl visų šių išvardytų savybių.

O kaip ten su pačia literatūra, paklausite? O literatūra kaip visuomet lieka savo vietoje, tai yra kamputyje. Nes šiandien remiame, užsipuolame, palaikome, ignoruojame autorius – ne jų kūrinius. Juolab kad su socialinių tinklų sprogimu daugelio jų politinės pažiūros, asmeninis stilius, mėgstamiausi pusryčiai ir kasrytiniai šuns vedžiojimo maršrutai – kaip ant delno. Ir išsirinkti dievinamą arba nekenčiamą rašytoją tampa vis lengviau. Galima net neskaityti jo knygų.

Savo memuaruose rašytojas Salmanas Rushdie prisiminė vieną aštuntojo dešimtmečio Tarptautinio PEN klubo susitikimą. Jame susigriebta, kad moterų tarp dalyvių – pernelyg mažai. Bet paprašyta tai pakomentuoti, garsioji rašytoja ir kino kūrėja Susan Sontag pasakė: „Literatūra nėra darbdavys, siūlantis lygias galimybes.“ Vis dėlto praėjus keliems dešimtmečiams atrodo, kad šiandien literatūra visų pirmiausia vertinama visiškai ad hominem kriterijais. Ir kad aptariant tiek grafomanišką eilėraštį, tiek genialų romaną telieka svarbus vienintelis klausimas – tu už jo autoriaus rasę, kilmę, lytį, pažiūras ar prieš?

Viktorija Vitkauskaitė yra IQ kultūros redaktorė