D. Zapolskis: V. Putinas pavargo nuo valdžios ir ieško atsitraukimo būdų

Dmitrijus Zapolskis
Dmitrijus Zapolskis
  © Margarita Vorobjovaitė

Kaip Rusijos politinėje padangėje atsirado Vladimiro Putino fenomenas, kada ir kaip jis paliks postą ir kodėl jam būtų naudinga atsidurti tribunolo teisiamųjų suole? Apie tai pasakoja ilgametis Sankt Peterburgo žurnalistas, rašytojas Dmitrijus Zapolskis – vienas asmenų, galėjusių iš arti stebėti dabartinio Rusijos elito iškilimą ir įsigalėjimą. Apie tai – jo naujoji knyga iškalbingu pavadinimu „Putinburgas“.

– Savo knygoje rašote, kad tos jėgos struktūros, kurios faktiškai šiuo metu valdo Rusiją, yra kilusios iš kriminalinių. Kaip tai nutiko ir kodėl?

– Reikia suprasti, kad 1980–1990 m. rusiškojo kriminalo pagrindą sudarė vadinamieji stogai verslui – tai nevalstybinė apsauga už neapskaitytus pinigus. Saugojo anuomet visus – nuo smulkaus iki stambiausio verslo. Maskvoje ar kituose regionuose veikė įteisinti vagys, kurie rūpinosi šešėliniu verslu – prostitutėmis, nelegaliais taksistais, kontrabandos platintojais.

O štai Peterburge pinigai buvo renkami iš legaliai veikusių privačių verslų, kurie tais metais kūrėsi vienas po kito: nuo kioskų iki stambių tiekėjų, maisto produktų iš JAV importuotojų. Už apsaugą nuo kitų banditų verslininkai padoriai atsilygindavo. Šią sistemą į savo rankas perėmė Vladimiras Putinas. Jis sukūrė savo „stogų“ tinklą verslui, ir vietoje gangsterių vietos verslą nuo reketininkų ėmė ginti milicininkai, specialiųjų tarnybų darbuotojai, tam tikru metu tai darė net OMON, greitojo reagavimo padaliniai, ypatingosios pajėgos ir t. t. – visi jie kažką buvo „paėmę po savo stogu“.

Verslininkams tai pasirodė kur kas efektyvesnė išeitis, nei mokėti pinigus banditams. Vėliau ši sistema išplito po visą Rusiją. Dėl to aš sakau, kad šiandieniniai siloviki – jėgos struktūrų atstovai – tai vakarykščiai nusikaltėliai. Ne ta prasme, kad koks Vasia prieš tai sulaužyta nosimi santykius su mafija aiškinosi, o dabar jis pulkininkas, ne. Tiesiog gangsterių funkcijos perėjo į teisėsaugos rankas. Tokia ir yra visa putinizmo esmė – per teisėsaugos struktūras atimti pinigų iš verslo.

– Kokia V. Putino fenomeno paslaptis? Kaip jis iš nematomo agento sugebėjo virsti tuo, kuo yra šiandien?

– Manau, jo fenomeno paslaptis ir yra ta, kad jis nepastebimas agentas. Tai žmogus, turintis išties kuklių asmeninių poreikių. Psichologiškai, sakyčiau, jis ego distonikas – žmogus, kuriam trūksta savojo ego. Įsivaizduokite maždaug 1985 m. Rytų Vokietijos interjerą – lakuoti baldai, nepatogios sofos, paprasta medinė lova, raudoni kiliminiai takeliai, krištolinės vazos – V. Putinas taip gyvena šiandien. Tai jo interjeras. Jo namų aplinka šiandien. Aš nesu sutikęs kito žmogaus, kuris vis dar gyventų taip, kaip anuo laikotarpiu.

– Tačiau tai juk netikras jo butas?

– Ne, aš nekalbu apie tą butą, kurį rodė per televiziją. Aš kalbu apie realią jo aplinką, apie kurią pasakoja žmonės, kurie iš tiesų su juo bendrauja ir būna jo namuose. Jokios prabangos ten nėra. Labai kukli, asketiška sovietinė aplinka – štai jo stilius.

– O gandai apie Aliną Kabajevą?

– Kalbant apie ją, pirmoji mintis, kuri man šauna į galvą, – jog tai bandymas parodyti visuomenei, kad jis vis dar yra alfa patinas ir domisi moterimis. Mano akimis, tai tiesiog kaukė, kurią rodo visuomenei. Nors gal tai ir tiesa, aš nežinau. Kol kas tai tėra gandai. Pažvelgus į Liudmilą (buvusi V. Putino žmona Liudmila Putina – aut. past.), galima spėti, kad jį moterys apskritai ne itin traukia. Nesakau, kad jis homoseksualus, greičiausiai – išvis aseksualus. Per visą laiką, kai jis gyveno Peterburge, nesu girdėjęs nė apie vieną skandalą, nė apie vieną jo meilužę ar net meilužį. Visi tuo metu turėjo meilužių, susitikimų, kažką garbino, rodė dėmesio ženklus. Jo aplinkoje dirba labai daug homoseksualų. Jie jam atrodo patrauklūs. Nesakau, kad ir jis toks, tačiau jo elgesys išties tolimas nuo tipinio. Mano nuomone, jis tiesiog aseksualus. Jo tai tiesiog nedomina.

Jo pagrindinė funkcija dabar – būti vyriausiuoju teisėju tarp skirtingų grupuočių. Ateina kas nors pas jį ir sako: „Štai, tarkim, Igoris Sečinas iš manęs kažką atėmė. Aš manau, kad turi grąžinti.“ Tuomet vadas priima vienokį ar kitokį sprendimą, kurio visi besąlygiškai paiso, net jei nepatinka, – jei liepė kažką atiduoti, tenka atiduoti. Taip veikia Rusijos politika. Jis nėra marionetė, jis yra savotiškas įteisintas vagis.

Jo fenomeno paslaptis ta, kad jis visada laikosi susitarimo. Jei jis kažką pažadėjo, tas žmogus gali būti tikras, kad taip ir bus. Jo žodis yra tvirtas ir neskundžiamas. „Imk sau tą, pasilik sau tą“, – maždaug taip jis elgiasi su valstybės nuosavybe.

– Kaip tas gangsterių režimas, kaip jūs tai vadinate, iš Sankt Peterburgo išplito visoje Rusijoje?

– Supraskite, tai tėra modelis. Savotiška franšizė. Kaip „McDonald‘s“. Vieni silovikai regionuose pasižiūrėjo į tą modelį ir gavę pritarimą ėmė jį taikyti patys. Taip ir susiformavo gangsterių valdymas.

– O dabartinės vis stiprėjančios represijos reiškia režimo agoniją?

– Ne. Tai ne agonija, tai loginis režimo vystymasis. Šios represijos yra naudingos ir skirtos stabilumui palaikyti. Iš esmės putinizmo idėja yra apie tą nuolatinį jausmą, kad tave bet kuriuo metu gali patraukti. Man vienu metu – ne asmeniškai, bet per pažįstamą asmenį – V. Putinas perdavė, kad aš geras vaikinas, būtų gaila, jei nukentėčiau. Liepė man perduoti, kad mano kojos čia nebūtų. Ir aš po mėnesio išvykau iš Rusijos.

– O kodėl kai kuriuos perspėja, o kai kuriuos tiesiog „patraukia“, tarkim, Borisą Nemcovą?

– B. Nemcovo istorija labai sudėtinga. Laikausi savo versijos, kad nei V. Putinui, nei R. Kadyrovui jo mirtis nebuvo naudinga. Nemanau, kad B. Nemcovą nužudė Kremlius ar R. Kadyrovas. Nemanau, kad tai būtų padaręs V. Putinas, nes tai ne jo metodai. Jis puikiai suprato, kad tokiu būdu bus sukurtas šventasis, ikona. Kam to reikia? Jei žmogų nori „patraukti“, tam yra kitų priemonių nei šūviai Raudonojoje aikštėje. Tam yra įvairių Novičiokų, binarinių nuodų, dūriai skėčiais. Tų priemonių pilna.

– Tačiau su „Novičioku“ taip pat nepavyko sužaisti švariai?

– Aš manau, kad ten buvo kažkoks dvigubas dugnas. Tie vaikinai kažkokie keisti, švelniai tariant, ne džeimsai bondai. Nežinau. Mano šaltiniai sako, kad toks buvo sumanymas. Kad iš tikrųjų ne jie sutepė durų rankeną, šiuos du tiesiog pakišo tam, kad nukreiptų dėmesį. Tuo metu, kai visas pasaulis taip noriai griebėsi tokios akivaizdžios versijos, niekas nesiėmė pasikapstyti ir atidžiau pažiūrėti, kas slypi už jos, antrame plane.

Net neabejojama, kad Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Baširovas tuo metu buvo Londone. Man kelia abejonių tai, ar jie tikrai važiavo atlikti užduoties, ar tiesiog tapo priedanga tam, kas iš tiesų tai darė. Pakankamai ilgai tyrinėju žvalgybos ir specialiųjų operacijų istoriją ir galiu pasakyti, kad nesu tikras, kad tai jie. Kad tai jie patepė tą rankeną „Novičiok“ preparatu. Turiu nuojautą, kad iš tiesų tai įvyko kažkaip kitaip, o mes visi tiesiog patikėjome versija, kurią Kremlius mums pakišo. Iš tiesų nereikia galvoti, kad rusų šnipai tokie naivūs ir silpni, karikatūriniai veikėjai.

Galų gale, jei reikia kažką „patraukti“, rusai nuo pat ČK laikų tą meną yra puikiai įvaldę ir moka. Tad nereikėtų galvoti, kad esant tokiam poreikiui tarnybos užduočiai atlikti siųstų visiškus kvailius.

– Kalbant apie „patraukimą“. Yra manančių, jog V. Putinas jau pavargo nuo posto, tačiau laikosi jo iš paskutiniųjų, nes žino, kad jei nulips nuo sosto, jį ir jo aplinką tiesiog sunaikins. Kaip yra iš tiesų?

– Manau, kad tai yra tiesa. Nes iš tiesų jis nėra valdžios mylėtojas. Jam patinka jėga, kurią ta valdžia suteikia. Valdžios estetika. Tačiau jis išties net atrodo taip, lyg nebejaustų jokio malonumo, lyg būtų sunku. Žinoma, kalbant atvirai, aš esu Eriko Honekerio varianto šalininkas, kai jam buvo leista nugyventi savo amžių ramybėje. Dabar išeina taip, kad mes verčiame V. Putiną laikytis valdžios. Mąstanti opozicinė visuomenės dalis verčia jį laikytis sosto. Jei jis galėtų gauti užtikrinimą, kad galės sėkmingai nugyventi likusias dienas, tyliai, niekieno netrukdomas... Bandyti nutempti jį į Hagą – tai, žinoma, beviltiška užduotis. Jokioje Hagoje jo nenuteis. Bus paklausta: o kur įrodymai? O jis juk nėra kvailas. Jis nėra didelio proto, tačiau tarnybų išmokytas – savo ranka niekada nieko nepasirašinėtų. Jis – ne draugas Stalinas, kuris savo ranka rašydavo „sušaudyti“. V. Putinas tokių popierių nepaliks.

Jei būčiau Kremliaus technologas, pasakyčiau, jog reikia patiems inicijuoti teismą, iškelti jam absurdiškiausius kaltinimus, kad jis neateitų į tą teismą, ir po kokių trejų metų tos bylos vilkinimo pasakyti, jog jis – visiškai nekaltas. Viskas. Buvo tribunolas ir išteisino.

– O jei jis turėtų tokias garantijas, pasitrauktų iš posto?

– Aš manau, kad kaip tik šiuo metu tai ir vyksta. Artėjant 2024 m., intensyviai galvojama, kaip jam suteikti tas garantijas. Nes jau reikalingas jaunesnis žmogus. Ne toks, kuris naudotųsi tviteriu, kaip D. Trumpas, bet V. Putinas internetu nesinaudoja apskritai. Žinoma, manau, kad šiuo metu reikia kitokio požiūrio, naujo, technologiškai progresyvaus.

– O kas tuomet nutiks su Dmitrijumi Medvedevu?

– D. Medvedevas bus prezidentu.

– Tačiau jis nėra jaunesnis.

– Ne, bet jis lankstesnis. Ta jo rodoma meilė Steve‘ui Jobsui, „iPhone“ telefonai ir visa kita. Jis labiau technologiškai išprusęs. Supraskite, po Iosifo Stalino atėjo Lavrentijus Berija, po metų juos pakeitė Nikita Chruščiovas. Niekas nepatikėtų, kad I. Stalino įpėdiniu taps N. Chruščiovas, kuris krėtė visokias kvailystes, šoko kadrilį ir t. t. Istorija rodo, kad ši situacija gali pasikartoti. Niekas negali tiksliai pasakyti, kas mūsų laukia ateityje. Negaliu tiksliai nusakyti ateities, tačiau galiu spėti, kad galimi trys V. Putino pasitraukimo scenarijai. Pirmas – kaip Nursultanas Nazarbajevas Kazachstane, kuris pirma buvo prezidentu, o vėliau tapo valstybės saugumo vadu, t. y. faktiškai prezidento viršininku. Galimas variantas, kad jį nužudys. Arba trečiasis variantas, kurį jau minėjau, – E. Honekerio, kad jam leistų nugyventi ramiai likusias dienas.