R. M. Levinas: Lietuvą radau visai kitokią, nei įsivaizdavau

Mošė Levinas
Mošė Levinas
  © Asmeninis albumas
Alfa.lt
2019-11-18 11:39

77 metų Mošė Levinas yra vienas ryškiausių JAV rabinų, kurio tėvas kilęs iš Jonavos, o močiutė iš mamos pusės – iš Seirijų. Rabino karjerą pradėjo tarnyba JAV ginkluotose pajėgose, dirbo kapelionu Vietnamo kare. M. Levinas nusprendė visą gyvenimą kauptą savo biblioteką padovanoti Lietuvai, Vilniui.

Lapkričio 20 d. 16 val. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje vyks iškilmės, kurių metu rabinas litvakas M. Levinas iš San Fransisko (JAV) dovanos visą savo sukauptų knygų kolekciją – daugiau kaip 800 leidinių. Net 40 dėžių knygų jau pasiekė mūsų biblioteką ir leidiniais gali džiaugtis skaitytojai. Kas paskatino rabiną tokiam dosniam draugiškumo žingsniui? Į tai atsakys pats Mošė per iškilmingą savo kolekcijos perdavimą Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje, kuri įsikūrusi Gedimino pr. 24. Renginio išvakarėse pakalbinome rabiną, kuris į Lietuvą atvyksta su žmona Barbara bei dviem broliais.

– Jūsų šaknys yra iš Lietuvos. Ar iš vaikystės atsimenate kokių istorijų apie Lietuvą?

– Nedaug. Mano tėvas gimė Lietuvoje ir jis – tyliųjų tipo. Tikriausiai dėl to, kad turėjo palikti didžiąją savo šeimos dalį pražūti per holokaustą. Tiesa, jis man papasakojo, kad užaugo Jonavoje, kuri tuo metu garsėjo baldų gamyba. Dar jaunystėje išmoko dailidės amato ir tai jam padėjo gauti darbą Havanoje (Kuba), mat į Jungtines Amerikos Valstijas nebuvo įleistas dėl ribojamų kvotų to meto imigrantams iš Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių.

Tėvas pasakojo, kad žaidė futbolą vienoje Jonavos žydų komandų. Kiek vėliau sužinojau, kad ji vadinosi „Jonavos čempionai“. Mirė anksti, sulaukęs 58 metų, o aš tuo metu nesuvokiau, kaip svarbu buvo klausinėti apie namus ir šeimą. Žinojau, kad jis atvyko į Ameriką dėl to, kad čia jau gyveno dvi vyresnės jo seserys, viena buvo susituokusi su savo pusbroliu, taip pat iš Lietuvos, kita, Bessie, taip ir neištekėjo. Jos gyveno ilgiau, tačiau aš jų taip ir nepaklausiau apie mūsų šeimos istoriją, o jų dukros, kaip ir aš, žinojo nedaug. Jie taip pat turėjo jaunėlį brolį Menahemą, kuris emigravo į Izraelį ir Jonavos atminties knygoje parašė skyrių apie mūsų šeimą.

– Galbūt žinojote kelis lietuviškus žodžius?

– Nieko nežinojau apie Lietuvos kultūrą ir niekada negirdėjau lietuviško žodžio nei iš tėčio, nei iš tetų. Aš girdėjau, kad žydai Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje ir kitose Rytų Europos šalyse, tokiose kaip Ukraina ar Rusija, nebuvo laikomi tos šalies tautiečiais, net jei šeimos gyveno tose šalyse kartų kartas. Taigi, jie save laikė žydais, gyvenančiais Lietuvoje, ne lietuviais, ne lenkais, ne latviais. Tikėtina, kad jie sąmoningai vengė būti visiškai priskirti prie vienos ar kitos šalies kultūros ir identiteto, nes vertino savo buvimą atskirais, neasimiliuotais. O Amerikoje viskas kiek kitaip, ypač dabar.

– Prieš ketverius metus pirmą kartą apsilankėte Lietuvoje. Kokį Lietuvos paveikslą buvote susidaręs ir ar jis atitiko realybę?

– Pirmojo vizito metu labai maloniai nustebau. Tikėjausi, kad tai trečiojo pasaulio šalis, kad miesteliai aplink Vilnių ir Kauną bus beveik neasfaltuoti, su mediniais namais ir menkais patogumais. Žinoma, vaizdas, kurį pamačiau, buvo visai kitoks, priešingas tam susidarytam iš anksto, bet žinau, kad daugybė žydų iš Amerikos, Vakarų Europos, Pietų Afrikos, tarp kurių yra ir nemažai litvakų disidentų, turi tą patį Lietuvos įsivaizdavimą, kokį turėjau ir aš. 

Mūsų požiūris formavosi daugiausia iš Rusijos žydų miestų vaizdų, tokių kaip filme „Fiddler on the Roof“ arba prieš pat holokaustą, 1930-aisiais, darytose nuotraukose. Dauguma tų nuotraukų buvo atrinktos tikslingai, kad parodytų baisų skurdą, nes jų tikslas buvo surinkti kuo daugiau pinigų ne pelno siekiančioms organizacijoms, kurios padėdavo sunkiomis sąlygomis gyvenantiems žydams. Roman Vishniac nuotraukos yra puikus to pavyzdys. Jos buvo tai, ką mes matėme – beviltiškus, alkanus, nuskurdintus žydus!

– Kokią nuomonę susidarėte apie lietuvius?

– Labai greit po apsilankymo Lietuvoje 2015 m. lapkritį aš pamilau Lietuvos žmones ir vos tik išvykęs pasijutau jų dalimi. Tai tik viena priežasčių, paskatinusių savo 60 metų kauptą biblioteką perduoti Vilniaus žydų viešajai bibliotekai, bet bene svarbiausia. Tuo metu apkeliavau daug kitų vietų, ne tik Vilnių ir Kauną. Visur sutikau gražius tiek iš vidaus, tiek iš išorės žmones – jie priimdavo mane išskėstomis rankomis, kviesdavo į savo namus, šventes, buvo paslaugūs ir labai draugiški. Aš esu truputį aukštesnis nei vidutinis amerikietis ir pradėjau savo ūgį, laikyseną ir lieknumą priskirti lietuviškiems genams, nes čia nemačiau Amerikos gatvėms įprastų persivalgiusių žmonių, benamystės, narkomanų. 

Apskritai žmonės Lietuvoje atrodo patenkinti tuo, ką turi, ir net jei norėtų įsigyti vieną ar kitą dalyką, kurio sau leisti negali, jie nesiskundžia ir nepavydi kitiems. Man tai patinka. Jie taip pat vertina buvimą lauke – sodą, keliones automobiliu, mėgavimąsi gamta. Taip pat nors jie ir rengiasi labai gerai, neįsivaizduoju jų vaikantis madų ar būnant apsėstiems naujausių drabužių pirkimo. Jie yra turiningi. Senoji žydų patarlė sako: „Kas yra turtingas? Tas, kuris patenkintas tuo, ką turi.“ Tai nereiškia, kad mes turėtume nustoti norėti gyventi geriau, tai reiškia, neleisti savo laiko vien tam, kad galėtum turėti daugiau ir daugiau daiktų. Kai mes tampame vyresni, vis labiau suprantame, kad turime nesistengti turėti daugiau tam, kad būtume laimingi ir laisvi!

– Šį kartą atvykstate su savo žmona ir broliais, ką būtinai norite pamatyti Lietuvoje?

– Taip. Žmona kartu su manimi beveik tris savaites keliavo po Lietuvą šių metų kovą, tad mes jau matėme nemažai gražių vietų. Mano broliai nematę nieko. Howardas, kuris gyvena Izraelyje, nėra buvęs Lietuvoje, o mūsų vidurinysis brolis Normanas, kuris čia lankėsi su savo žmona prieš daug metų, nepamena, kad būtų radęs kokį ryšį su mūsų šeimos pėdsakais ar prieškarine žydų bendruomene! Bet taip nutiko tik dėl to, kad jis dar neturėjo laimės pažinti Žilviną! (Žilvinas Beliauskas – Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vedėjas – aut. past.) Brolis nekantrauja pamatyti tai, ką praleido. Tad aš tikiuosi parodyti jiems tas daugybę vietų, kurios mane sužavėjo. Vien praleisti kelias dienas Vilniuje yra nuostabu, nes tai toks gražus miestas su sena architektūra ir kartu moderniomis gatvėmis bei transportu. 

Žinoma, būtinai aplankysime Vilniaus choralinę sinagogą, Gaono žydų muziejų bei dar keletą muziejų. Tada surengsime piligriminį žygį į Panerių memorialą. Taip pat būsime Kaune, aplankysime Sugiharos muziejų, kuriame eksponuojamoje 1936 m. telefonų knygoje radau dviejų savo tėčio brolių telefono numerius ir adresus! Dar aplankysime sinagogą ir tą žavų menininkų rajoną. Tada – Kauno IX forto muziejų bei apžiūrėsime neįtikėtinai stiprią ir milžinišką juodo metalo memorialinę skulptūrą, pastatytą daugybę kankinimų patyrusiems to meto žmonėms atminti. Ir, žinoma, aplankysime Jonavą bei savo rankomis paliesime vietą, iš kurios kilo mūsų šeima. Senieji pastatai vis dar stovi.

– Kokių turite lūkesčių, susijusių su žydų kultūros Lietuvoje ateitimi?

– Neturiu pakankamai informacijos apie žydų kultūros populiarinimą Lietuvoje, bet turiu pripažinti, kad viltis, jog žydų kultūra Lietuvoje pradės augti, nėra labai didelė. Bet aš be galo stipriai tikiu Lietuvos jaunimu, keliančiu klausimus apie žydus, kurių vaidmuo kadaise auginant Lietuvos kultūrą, ekonomiką, šalies charakterį buvo labai svarbus. Tai jie, pirmoji karta, kuri nebijo klausti! Jų seneliai galėjo būti prisidėję prie litvakų bendruomenės naikinimo, ir jie apie tai nekalba. Jų tėvai buvo arba per maži, arba suprato neištartą taisyklę nekalbėti apie tai, apie ką nereikia, mat sovietų okupacija ištrynė žydų buvimą ir jų religiją iš istorijos knygų bei kultūros. Dabar niekas nestabdo jaunų žmonių nuo tiesos troškimo. Tad aš paprašiau savo vaikų, teisėtų mano bibliotekos paveldėtojų, leisti knygas atgabenti į Vilnių, kad jų bendraamžiai iš Lietuvos galėtų iš pirmų rankų sužinoti, kas yra tie žydai ir kokie jie būtų kaimynai šiandien, jei jiems būtų buvęs suteiktas šansas gimti.

Yra ir dar viena priežastis. Pastaruoju metu įvairiose šalyse, taip pat ir JAV, nuolat auga nacionalistų skaičius, kurie sako, jog norėdami išsaugoti savo kultūrą ir vertybes turime tapti vienodais ir atsisakyti pliuralizmo. Aš įsitikinęs, kad pliuralistinės visuomenės yra stipriausios, inovatyviausios ir kūrybingiausios. Viliuosi, kad mano dovanojama biblioteka prisidės prie argumento, jog vienijant skirtingų tautų bei patirčių žmones nacionalinė garbė nesumažėja, o atvirkščiai – išauga. Vargiai ar rastume bent vieną sėkmingą startup kompaniją San Fransiske, kurioje nebūtų dažnam amerikiečiui net neištariamų vardų. Tikiu, kad tai ir yra jų sėkmės ir inovatyvumo šaltinis. Žinios apie šiandieninio pasaulio žydus gali praturtinti Lietuvą taip, kaip Vilniaus Gaono ir jo nesuskaičiuojamų kolegų gyvenimas praturtino prieš amžius!

– Jus pažįstantys žmonės kalba apie jūsų pilnatvę, gyvybingumą, domėjimąsi daugeliu temų. Kur jūsų energijos paslaptis?

– Tai mano litvakų kraujyje. Bet tai ir dėl to, kad prieš 30 metų man buvo diagnozuotas nepagydomas vėžys ir aš tikėjausi mirti per kelerius metus. Po akistatos su mirtimi esu nuolat dėkingas už kiekvieną pragyventą dieną. Neapsakomai gerbiu savo egzistenciją ir matau, kad tiesiog buvimas čia yra už žmogaus suvokimo ribos esantis stebuklas.