Mažiausios kainos principas – blogiausias kriterijus, bet geresnio neturime?

Susitikimas su darbdaviu už įmonės ribų
Susitikimas su darbdaviu už įmonės ribų
  © Organizatoriai

Viešieji pirkimai, kuriais užtikrinami skaidrumas ir tiekėjų konkurencija, jau daugiau nei dešimtmetį kritikuojami dėl juose taikomo mažiausios kainos principo. Pašnekovų teigimu, nors situacija gerėja, kai kuriuose sektoriuose tokių valstybės orientuotų į pigiausią produktą ar paslaugą sandorių pasekmės vis dar pakiša koją tiek užsakovams, tiek paveikia plačiąją visuomenę.

Pigiausi vaistai, medicininė aparatūra, mažesnį nei savikaina pasiūlymą pateikusi statybų bendrovė, kuri neaišku, ar pabaigs darbus nebankrutavusi, autobusai – pigiausi, bet be saugos diržų – visa tai turėtų kliūti perkantiems produkciją, tačiau dažnai viešosios įstaigos trūkumus pastebi, bet pasipriešinti negali.

Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja Dina Lurje priminė, kad Viešųjų pirkimų įstatyme numatyti trys kriterijai, kuriais remdamasi perkančioji organizacija išrenka ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą: kainos ar sąnaudų ir kokybės santykis, sąnaudos bei kaina. Sprendimą, kuriais kriterijais vadovautis, turi priimti pati perkančioji organizacija. Vis dėlto, kaip pripažino pašnekovai, mažiausia kaina dažniau, negu reikia, nulemia viską.

Kokiems sektoriams principas pakiša koją?

Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidento Daliaus Gedvilo teigimu, mažiausios kainos kriterijus statybos darbų viešuosiuose pirkimuose yra stipriai jaučiamas, ir tai yra didžiulė valstybės problema. Jis pabrėžia, kad racionalus valstybės lėšų naudojimo principas savaime nereiškia pareigos pirkti už mažiausią kainą. Jo teigimu, už mokesčių mokėtojų ir ES lėšas valstybė turi pirkti ne tai, kas pigiausia, o tai, kas yra reikalingiausia ir geriausia.

„Šiandien valstybė siekia tik momentinės naudos – dabar pigiai nuperkame, o kas bus po penkerių, po 10 metų, neaktualu. Visi teisės aktai yra orientuoti tik į trumpalaikę naudą, ir valstybė, užsakydama pigiausią produktą, vis dar neįvertina, kaip brangu gali būti jį išlaikyti“, – sakė D. Gedvilas.


D. Gedvilas/ sa.lt nuotrauka

D. Gedvilas/ sa.lt nuotrauka

Pasak jo, rangovų darbų kaštai ir sąnaudos auga itin sparčiai, o užsakovai paslaugas nori įsigyti „jau ne vienus metus nebeegzistuojančiomis kainomis“. Pašnekovas pabrėžė, kad, remiantis Statistikos departamento duomenimis, vien darbo užmokestis statybose per metus padidėjo daugiau kaip 10 proc., o kai kurios statybinės medžiagos pabrango beveik 30 proc.

Mažiausios kainos kriterijus rangovus verčia mažinti darbų kaštus, o taupymas, D. Gedvilo teigimu, atsiliepia kokybei: „Dažnu atveju konkursų laimėtojai net nebegali įgyvendinti įsipareigojimų ir baigti darbų nurodytu terminu dėl trūkstamų resursų. Valstybei tenka atlikti pakeitimus – ieškoti papildomo finansavimo projektams užbaigti.“

Norėdami laimėti prašo mažiau už savikainą

Rangos bendrovės, LSA prezidento teigimu, dažnai net pasitraukia iš konkursų dėl to, kad konkurentai pasiūlo tokias kainas, kurios, jų skaičiavimu, nepadengia savikainos.

„Raginame mažiausios kainos metodą taikyti kuo rečiau. Gavusios itin mažos kainos pasiūlymus, perkančiosios organizacijos privalo įsitikinti, ar pasiūlyta kaina yra pagrįsta ir už ją tiekėjas sugebės kokybiškai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį“, – akcentavo jis.

Organizacijos projektuotojus ir rangovus turėtų rinktis ne tik pagal kainą, bet ir pagal siūlomą kokybę
– D. Gedvilas

D. Gedvilas teigė, kad per metus Lietuvoje apie 450 su statybomis susijusių bylų patenka į teismą, o beveik pusė visų teisminių ginčų yra susiję su projektų kokybės klausimais. „Teisminių ginčų kyla dėl nekokybiškai parengtų viešųjų pirkimų sąlygų, kai perkamos nekokybiškos paslaugos, nėra reikalavimų dėl kompetentingų darbuotojų ir kai už mažiausią kainą perkama techninių prižiūrėtojų paslauga. Būtina skubiai imtis pokyčių – standartizuoti pirkimo kriterijus ir paslaugų sutartis“, – pasakojo jis.

Jis taip pat pažymėjo, kad perkančiosios organizacijos projektuotojus ir rangovus turėtų rinktis ne tik pagal kainą, bet ir pagal siūlomą kokybę, taip vertinimą šiems kriterijams paskirstant per pusę.

Sveikatos apsauga: kaip sutaupyti nepakenkiant?

„Be abejonės, produktas pagal mažiausią kainą dažnai nebūna geriausios kokybės, manyčiau, kad čia turėtų būti duodama daugiau laisvės. Kalbant apie medicininę įrangą, kokybė turi būti svarbiausias kriterijus“, – atsakė į klausimą apie kritiką mažiausios kainos principui habilituotas mokslų daktaras prof. Julius Kalibatas.


Skiepai

Skiepai© Andrius Ufartas / Fotobankas

Pasak profesoriaus, viešuosius pirkimus sveikatos apsaugos srityje reikėtų vertinti atsargiai, kiekvienas atvejis yra skirtingas, tačiau jis sutiko, kad kokybė šiame sektoriuje turi vaidinti labai didelį vaidmenį – nuo jos gali priklausyti žmonių sveikata. Mažiausios kainos principo taikymo problema, gydytojo teigimu, yra aktuali – be specifikacijos, pateikiant konkurso sąlygas, medikams dažnai yra svarbus ir įmonės patikimumas.

Jis pateikė pavyzdį – ligoninė buvo per viešuosius pirkimus įsigijusi lęšiukų iš Indijos, kurių kaina rinkoje buvo pati žemiausia: „Jie turėjo atitikti standartą, bet okulistai skundėsi, kad atliekant operaciją lęšiukų kojelės nutrūksta, juos reikia keisti.“ Anot J. Kalibato, pacientai tuo atveju „įsidėmėjo“, kad geriau lęšiuką nusipirkti už didesnę kainą, mokant iš savo kišenės, negu dėtis blogos kokybės, „nors oficialiai visus reikalavimus jie puikiausiai atitiko“.

„Medicinos sritis – žmonių sveikata, todėl ne viskas, kas gali būti pritaikyta kitoms sritims, pavyzdžiui, pramonei, joje tinka. Kartais vertėtų mokėti daugiau, kad turėtume kokybišką produktą ir nepakenktume žmonėms“, – sakė gydytojas, kurio žodžiai priminė apie Hipokrato priesaiką ir vertė susimąstyti, ar esant dabartinėms sąlygoms kiekvienas medikas galėtų laikytis pagrindinio jos principo – nepakenkti.

Jeigu pigiausias vaistas organizmui netinka?

Kompensuojamieji vaistai taip pat yra perkami valstybės didžiuliais kiekiais per viešuosius pirkimus. Idėja kompensuoti tik pigiausius iš sąrašo, kur yra ta pati veiklioji medžiaga, taip pat atitiktų taisyklę – mažiausios kainos principo taikymą. Tiesa, nuo kitų metų šios neprigijusios naujovės sistema atsikratys, ir kiekvienas gydytojas turės galimybę vėl parinkti tokį vaistą, kuris pacientui bus reikalingiausias.

Medicinos sritis – žmonių sveikata. Kartais vertėtų mokėti daugiau, kad turėtume kokybišką produktą ir nepakenktume žmonėms
– J. Kalibatas

„Tokie dalykai negali būti reglamentuojami ministro, skirti tokį vaistą ir tokiais kiekiais. Tai ne ministerijos klerkų kompetencija. Pacientas yra draustas, mes mokame pinigus už draudimą, iš mūsų pinigų yra perkami vaistai. Jis moka pinigus sveikatos apsaugos sistemai išlaikyti, taip pat vaistams pirkti. Kodėl aš už savo pinigus negaliu gauti tokio vaisto, kuris man reikalingas?“ – retoriškai klausė J. Kalibatas.

Su J. Kalibatu sutinka ir Vida Augustinienė, Lietuvos pacientų organizacijos atstovų tarybos (LPOAT) pirmininkė: „Ministerija motyvavo tuo, kad pas mus generinių vaistų kainos yra labai aukštos ir firmos jų nemažina. Ši tvarka suriša rankas ir gydytojui, jis negali skirti tokio vaisto, kuris tinka pagal žmogaus sveikatos būklę, numatant galimas komplikacijas. Jeigu jis mano, kad reikėtų jau kitokį vaistą skirti, jis negali, nes ministras neleidžia, mat ministras skiria gydymą.“

Vežėjai: pigiausi autobusai – be saugos diržų

Vežėjai taip pat susiduria su tam tikromis problemomis dėl viešųjų pirkimų konkursų sąlygų. Tiesa, pasak Lietuvos vežėjų asociacijos pirmininko Gintaro Nakučio, situacija vis gerėja, tačiau mažiausia kaina vis dar išlieka dominuojančiu faktoriumi. Patiems vežėjams blogesnė kokybė ne tiek trukdo, tačiau ar ji užtikrina saugumą keliuose?


G. Nakutis

G. Nakutis© Tomas Urbelionis / Fotobankas

„Mažiausios kainos, visi sutinkame, kriterijus nėra pats geriausias. Pasišnekame, kad be viešųjų pirkimų kartais klausimus būtų išspręsti ir greičiau, ir pigiau, bet juk tokiu būdu sprendžiant klausimus nebūtų pasitikėjimo.

Juk ne paslaptis, kad dabar sąlygos dažnai pritaikomos konkrečiam tiekėjui, o jeigu derybų būdu būtų daromi sandoriai, pasitikėjimo nebūtų visai. Yra įstatymai, jų reikia laikytis“, – samprotavo pašnekovas.

Mažų miestų maži reikalavimai

„Jeigu transporto priemonė nupirkta naudota, 15 ar 20 metų senumo, ji yra dažnai be saugos diržų. Tokios transporto priemonės vis dar kursuoja tarp miestų. Matyt, buvo pasirašyta ilgalaikė sutartis, reikalavimuose tuo metu diržų nebuvo.


Senas ir nebenaudojamas autobusas

Senas ir nebenaudojamas autobusas© M. Garuckas

Net ir šiandien savivaldybei tokį autobusą galėtų įmonė parduoti, jeigu pateiktų mažiausios kainos pasiūlymą – ji laimės. Mažesnių savivaldybių dažnai yra mažesni reikalavimai“, – taip apie neužtikrinamą keleivių saugumą pasakojo G. Nakutis.

VPT: kriterijus nei geras, nei blogas

Kaina vis dar yra pagrindinis kriterijus, pagal kurį išrenkamas ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas, teigė Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktoriaus pavaduotoja Jovita Petkuvienė.

Anot jos, kainos kriterijus pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Renkantis pagal kainą taip pat galima nusipirkti kokybišką produktą, jeigu nustatomi pakankami kokybės reikalavimai ir jeigu organizacija įsitikina, kad gauna tai, kas atitinka nustatytus reikalavimus.

„Net laimėtojo išrinkimas pagal kainą nereiškia, kad turi būti įsigyjamas jokių poreikių neatitinkantis ir pats nekokybiškiausias egzistuojantis produktas vien dėl to, kad jis pats pigiausias rinkoje. Tai būtų ne pigiausias įmanomas produktas, o pigiausias iš tų, kurie atitinka organizacijos minimalius reikalavimus ir kuris tinkamas naudoti pagal paskirtį ir organizacijos poreikį“, – teigė J. Petkuvienė ir pridūrė, kad dažnesnė problema būna nepakankamai įvertinta reikalinga lėšų suma, norint įsigyti prekes, paslaugas ar darbus – numatoma per maža pirkimo vertė, už kurią kokybiškų gaminių nėra galimybės įsigyti.

Mažiausia kaina ≠ ekonominis naudingumas

J. Petkuvienė sutinka, kad mažiausia kaina ne visuomet tolygi ekonominiam naudingumui:„Ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas taip pat gali būti išrinktas pagal mažiausias sąnaudas, tai yra kiek kainuos jos naudojimas ateityje: elektra, detalės, priežiūra, kuras. Dar vienas kriterijus – kainos ir kokybės santykis arba sąnaudų ir kokybės santykis. Mažiausia kaina yra tik vienas iš kriterijų.“


Viešieji pirkimai

Viešieji pirkimai© 123rf.com

Ji priminė, kad dažnesnis atvejis, sukuriantis ydingas situacijas, yra netinkamas lėšų planavimas ar skyrimas: „Statybų sektoriuje daug dažnesnės problemos kyla neįvertinus realių pirkimo paskelbimo metu vyraujančių kainų. Jeigu objekto reali vertė šiandien yra 1,5 mln., o pirkimui numatyta lėšų 1 mln. eurų, ekonominio naudingumo kriterijai negelbės tokioje situacijoje.“

VPT atstovė teigė, kad parinkti tinkamus kriterijus bei parengti aiškias pirkimo sąlygas nėra taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tam reikalingi kvalifikuoti, patyrę, nuolat besitobulinantys ir žinias gilinantys viešųjų pirkimų specialistai, kuriems viešųjų pirkimų vykdymas yra pagrindinė jų veikla.

Turi vykdyti žinių VP srityje turintys asmenys

„Didžiausia problema yra tai, jog šiuo metu Lietuvoje situacija yra kitokia. Didžioji dalis pirkimus vykdančių asmenų neturi nei laiko, nei žinių tinkamai vykdyti pirkimus, kadangi viešųjų pirkimų vykdymas jiems yra šalutinė, primesta veikla ir iki šiol daugelio yra suprantama tik kaip „dokumentų suforminimas“, – pasakojo J. Petkuvienė.

Ši funkcija, jos teigimu, vis dar neretai primetama ūkvedžiams, administratoriams, mokytojams, bibliotekų darbuotojams: „Šie nuostabūs savo sričių specialistai ir specialistės paprasčiausiai negali skirti tiek laiko ir pastangų, kiek tai būtina vykdant viešuosius pirkimus, kurie turi būti ne papildoma veikla, o atskira profesija.“

VPT atstovė sakė, jog tenka apgailestauti, kad Lietuvoje sunkiai kelią skinasi bendradarbiaujant su EBPO parengta iniciatyva profesionalizuoti viešuosius pirkimus – nustatyti minimalią mokymų programą ir žinių lygį viešuosius pirkimus vykdantiems asmenims: „užtikrinti, kad tik atitinkamą žinių lygį pademonstravę, sertifikuoti specialistai galėtų imtis šios atsakingumo, pastabumo, kruopštumo, kritinio mąstymo, gebėjimo savarankiškai priimti sprendimus bei juos argumentuoti reikalaujančios veiklos“.