Eksemigrantų asociacijos prezidentas D. Petrošius: vis daugiau lietuvių grįžta į tėvynę

Dovydas Petrošius
Dovydas Petrošius
  © Asmeninio archyvo nuotr.
Alfa.lt
2019-11-11 12:02

Lapkričio 14 d. 18 val. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18, Senamiestyje) vyks rašytojos Kristinos Baubinaitės knygos „Slėpynės Anglijoje“ pristatymas. Romanas griauna nusistovėjusius stereotipus apie Jungtinę Karalystę – daugelio lietuvių svajonių šalį. Kapitalizmo ir vartotojiškos kultūros persmelkta britų kultūra, rasizmas tautybės pagrindu ir daugiakultūrės visuomenės mitai. 

Modernios vergovės pinklės Piterboro mieste, Rytų Anglijoje. Meilė ir išdavystė, žmogiškumas ir tikra draugystė. Santykis su likusia Lietuva, Tėvynės ilgesys ir šimtmečio dilema – grįžti ar vis dėlto pasilikti? Su didele meile visiems rytų europiečiams knygoje pasakojama tai, apie ką daugelis emigrantų linkę nutylėti.

Renginio metu bus kalbama apie lietuvių emigrantų gyvenimą svetur, emigracijoje kylančius iššūkius ir kasdienybę. Renginyje dalyvaus knygos autorė K. Baubinaitė, Eksemigrantų asociacijos prezidentas Dovydas Petrošius bei Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. Su vienu iš šio renginio dalyvių D. Petrošiumi kalbamės apie, tai ko jį išmokė emigracija, kodėl jis grįžo į tėvynę ir ką veikia šiuo metu bei, kaip jo akimis, per 10–15 metų pasikeitė Lietuva.

– Kada ir kodėl išvykote į Angliją? Ar turėjote pas ką apsigyventi?

– Į Angliją išvykau aštuoniuolikos, vos baigęs 12 klasių. Maniau, kad pailsėjęs nuo mokslų po metų stosiu į aukštąją Londone. Išvykau kartu su didžiąją emigracijos banga, 2005-aisiais. Kadangi Londone jau gyveno mano sesuo, keli pusbroliai ir dėdės, jaučiausi šiek tiek drąsiau.

– Kokie buvo pirmieji darbai? Ar sunku buvo juos susirasti?

– Būdamas šešiolikmetis, Lietuvoje jau dirbau naktinių klubų didžėjumi, galvojau, kad ir Londone nesunkiai susirasiu panašų darbą, juk šis miestas – tai vakarėlių ir naktinių klubų rojus, tačiau realybė buvo kitokia. Po maždaug trijų mėnesių darbo paieškų supratau, kad lengva nebus. Į populiarų statybų sektorių veržtis nenorėjau, tačiau ką tik iš Lietuvos atvykusiam jaunuoliui pasirinkimas nebuvo labai didelis. Pirmasis mano darbas buvo Londono centro kavinėje – dirbau pagalbiniu darbininku, reikėjo tepti sumuštinius, plauti indus ir t. t. Atlyginimas mažas, o ir darbas nelabai tenkino, tad neilgai trukus atsidūriau statybose, ten dirbo mano giminės. Darbas nebuvo lengvas, teko atlikti griovimo, kasimo ir betonavimo darbus.

– Kaip manote, koks britų požiūris į rytų europiečius dabar ir lyginant prieš 10–15 metų? Galbūt K. Baubinaitės knygoje „Slėpynės Anglijoje“ aprašomos problemos  rasistinės nuostatos ir patyčios prieš vadinamuosius juodadarbius rytų europiečius, prekyba žmonėmis  tik paaštrėjo po „Brexit“?

– Prieš 15 metų rytų europiečiai buvo tiesiog sunkiai dirbanti liaudis. Taip, Anglijoje esu susilaukęs komentarų dėl savo kilmės, tačiau nurydamas karčią piliulę dirbdavau toliau. Šiandien lietuvių specialistai ten yra labiau gerbiami. Kokią įtaką situacijai turi „Brexit“ judėjimas, griežtai pasakyti negaliu, bet matau, kad paaštrėjus situacijai vis daugiau lietuvių renkasi grįžimą tėvynėn. O kas dar keisčiau, kai kurie grįžta su savo antrosiomis pusėmis – britais (-ėmis). Atrodo, likimo ironija, bet lietuviai juos priima maloniai.

– Emigracijos mastas gal ir mažėja, tačiau ar problemos nelieka tos pačios? Rašytoja K. Baubinaitė tiek knygoje, tiek ne viename interviu yra pabrėžusi, kad išvykusiems trūksta informacijos apie ekonomines, socialines ir tesines gyvenimo ir darbo sąlygas. Taip pat gajos tokios problemos kaip nepatenkinamos darbo sąlygos, prekyba žmonėmis, prostitucija, valstybės institucijų pagalbos grįžtantiems stoka. Jau nekalbant apie politinius ar bendruomeninius saitus tarp išvykusių ir mūsų, esančių čia, Lietuvoje. Kokias pagrindines problemas, kylančias tiek išvykstantiems į Angliją, tiek grįžtantiems į Lietuvą, įvardytumėte jūs?

– Taip, emigracijos srautai, bent jau į Didžiąją Britaniją, mažėja. Manau, naujai atvykstantiems emigrantams darbą susirasti tampa vis sunkiau, nes svaro sterlingų kursas krenta, pragyvenimas brangus. Grįžtantieji vis dar susiduria su nemažai problemų. Pagrindinės – švietimas ir vaikų integracija, dauguma jų grįžę net nemoka lietuvių kalbos. Darbo pasiūlymų yra pakankamai nemažai, o ypač grįžtantiems su naudinga užsienio patirtimi, jie yra labai laukiami. Dažnas grįžęs leituvis norėtų čia pradėti savo verslą, tačiau mokestinė sistema vis dar yra slegianti.

– Kodėl ir kada nusprendėte grįžti į Lietuvą? Kas jus paskatino?

– Į Lietuvą grįžti visada norėjau. Kaip ir daugelis išvykusiųjų tyliai svajoja, kaip vieną dieną grįš į tėvynę, tačiau dažnai kankina nežinia ir abejonės. Mano galutinį sprendimą lėmė tėvelio netektis, nebeturėjau jėgų gyventi užsienyje, žinodamas, jog namie liko viena mama. Todėl susidėjau daiktus ir grįžau į savo gimtąją Palangą. Dabar džiaugiuosi galėdamas būti šalia, gyvendami užsienyje nevertiname laiko ir galimybės daugiau jo praleisti kartu su artimaisiais, juk čia, Lietuvoje, gyvena mūsų tėvai, seneliai.

– Ką šiuo metu dirbate? Ar sunku buvo įsidarbinti, o galbūt ėmėtės iniciatyvos kurti savo verslą?

– Grįžęs grįžau prie savo seno pomėgio – šiuo metu dirbu renginių organizatoriumi. Teko dirbti dar keliose įmonėse, susirasti darbą nebuvo sunku, tikrai nemažai darbo pasiūlymų, dažnai buvau kviečiamas į pokalbius, netgi galėjau sau leisti rinktis. Tačiau savo užimtumą sunku suderinti su darbu tarp 8–17 val. Tad darbas su renginiais, kurie dažniausiai vyksta savaitgaliais, man tobulas pasirinkimas. Taip pat vardan socialinio eksperimento trumpam ėmiausi statybų verslo, norėjau sužinoti, kokiomis sąlygomis dirba statybininkai ir kiek iš to uždirba verslininkai. Įsitikinau, kad šis sektorius tikrai pelningas darbuotojams, deja, smulkiajam verslininkui, dirbant sąžiningai, su dabartine mokestine sistema uždirbti sunku.

– Esate ne pelno siekiančios organizacijos „Exemigrantai“, veikiančios jau penkerius metus, įkūrėjas. Ar galėtumėte trumpai pristatyti jos tikslus ir veiklą?

– Teko siūlyti pagalbos ranką vyriausybei, tačiau patarimų jiems nereikia, viską sprendžia savaip. Už pastangas 2018 m. buvau apdovanotas tuometinės Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės projekte „Herojai tarp mūsų“. 2019 m. prezidento rinkimuose savo pagalbą pasiūliau dabartiniam prezidentui Gitanui Nausėdai, dalyvavau jo rinkiminėje kampanijoje, patarinėjau emigracijos klausimais, buvau Palangos savanorių kuratorius. Prezidentas buvo bene vienintelis, atkreipęs dėmesį į šios organizacijos svarbą.

Po dešimties metų emigracijos, kai grįžau į Lietuvą, supratau, kad šalis pasikeitusi iš esmės: mokesčiai, darbo rinka ir daug kitų dalykų. Atrodo, net nežinojau nuo ko pradėti, o artimoje aplinkoje pavyzdžių, kaip integruotis, nebuvo. Tuomet sukūriau „Exemigrantų“ grupę socialiniame tinkle „Facebook“. Pagalvojau, kad tikrai turi būti daugiau tokių kaip aš, turėsime erdvę, kurioje galėsime dalytis patirtimis. Nauji nariai masiškai pradėjo jungtis į grupę. 

Po kelių metų supratau, kad pradeda kilti sugrįžusių emigrantų banga, tuo metu sekiau publikacijas, padėdavau sugrįžusiems spręsti įvairias problemas. Po kurio laiko visa ši veikla peraugo į pozityvią informacijos dalijimosi ir įkvėpimo bendruomenę, kai sugrįžę emigrantai pradėjo skatinti vieni kitus, tikinti, kad nėra viskas Lietuvoje taip blogai, kaip galvojama. Išvykusiems sunku susidaryti gerą įspūdį remiantis žiniomis, išgirstomis per televiziją, ar skaitant straipsnius, todėl informacija iš pirmų lūpų yra naudingesnė.

– Jeigu palygintumėte Lietuvą dabar ir prieš 10–15 metų, kokių teigiamų pokyčių pastebėtumėte?

– Žinote, Lietuva, lyginant prieš 15 metų ir dabar, labai pasikeitusi. Kultūrine ir mentaline tautos prasme, manau, visgi didelę įtaką daro užsienyje gyvenę ir sugrįžę žmonės, atsiranda vis daugiau besišypsančių, mandagių, darbščių, verslių asmenybių, pastarosios tikrai nemažai idėjų parsiveža iš užsienio. Kalbant apie pokyčius valstybiniu mastu, nesu ekonomikos, įstatymų ar švietimo specialistas, galiu remtis tik grįžusiųjų patirtimis. Tobulėti dar tikrai yra kur, mano nuomone, reikalinga tam tikra evoliucija, nes kol kas spragų yra visur. Užtenka pasekti politines naujienas, tos evoliucijos šalininkai galėtų būti būtent sugrįžę emigrantai su kitokiu savo požiūriu ir patirtimis. Žinoma, viskas gerėja, gražėja, negaliu sakyti, kad užstrigome XX a., tik gal viskas juda ne tokiu tempu, kokiu norėtųsi.

– Jeigu dabar būtumėte aštuoniolikos, ar vyktumėte dirbti į Didžiąją Britaniją vėl?

– Sunku pasakyti. Tikriausiai, jeigu būčiau žinojęs, kur mane nuves emigracija, taip. Jeigu nebūčiau emigravęs, šiandien greičiausiai jau būčiau tapęs šou pasaulio atstovu. Bet dabartinio kelio nesigailiu, nes įgavau neįkainojamos patirties. Šiuo metu galiu padėti tūkstančiams tokių kaip aš. Pagaliau pradėjau anglų kalbos ir tarptautinės komunikacijos studijas, taip pat įsitraukiau į politinę veiklą, nes tikiu, kad galiu prisidėti prie šalies augimo. Emigracijos metais sukaupta patirtimi galiu pasidalyti su kitais. Manau, emigracija nėra savaiminis blogis, blogiau yra emigruoti ir negrįžti. Lietuvoje jaučiuosi ne svečias, o savo šalies pilietis, o tai man yra didžiausias turtas.

K. Baubinaitės knygos „Slėpynės Anglijoje“ pristatymas vyks lapkričio 14 d. 18 val. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje, A. Mapu g. 18.

Eksemigrantų asociacijos prezidentas D. Petrošius: vis daugiau lietuvių grįžta į tėvynę

Dovydas Petrošius
+1