Medikams nustojus bijoti diagnozuoti priklausomybės sindromą pakito statistika

Priklausomybės ligos
Priklausomybės ligos
  © Pixabay.com
Alfa.lt
2019-11-09 10:30

VU Medicinos fakulteto profesorius, dr. Arūnas Germanavičius, 2018 m. pradėjęs vadovauti didžiausiai Lietuvos psichiatrijos įstaigai, paveikė ir tam tikrus procesus priklausomybių gydymo srityje.

Tarp kita ko, jam pavyko pasiekti, kad Teritorinė ligonių kasa neskirtų baudų už priklausomybės diagnozę. Dėl to medikai nustojo bijoti diagnozuoti priklausomybės sindromą, pakito statistika. Su profesoriumi kalbamės apie priklausomybės ligų gydymo tendencijas, naujoves ir pokyčius, kurių labai reikia.

– Kokias tendencijas stebite jūsų vadovaujamoje gydymo įstaigoje?

– Stebime tendenciją, kad nuo 2018 m. gydytojai dažniau diagnozuoja priklausomybės sindromą. Tai gali būti susiję su tuo, kad kai kurios teritorinės ligonių kasos anksčiau darydavo tokias vadinamąsias akcijas: jie tikrindavo medicininę dokumendaciją ir bausdavo įstaigas už šitą diagnozę. Ypač jeigu pacientai atvykdavo abstinencijos būsenos ir dar būdavo išgėrę alkoholio tą dieną, nes alkoholis visuomet matuojamas, kai žmogus atvyksta į priėmimo skyrių. Jeigu gydytojas priėmimo skyriuje parašydavo šią diagnozę ar toliau gydantis gydytojas iš skyriaus patvirtindavo, kai kurios teritorinės ligonių kasos bausdavo įstaigas, skaičiuodavo „žalą valstybei“.


Prof. dr. Arūnas Germanavičius (SAM archyvo nuotr.)

Prof. dr. Arūnas Germanavičius (SAM archyvo nuotr.)© Organizatoriai

Mes šią problemą išsprendėme – įrodėme Teritorinei ligonių kasai, kad tai neturėtų būti sankcijų objektas, nes tie pacientai tikrai yra priklausomi, priklausomybė pasireiškia kompulsyviu elgesiu, žmogus negali sustoti siekti alkoholio, jis vartos bet kokia kaina, net jeigu jam vystosi abstinencijos būklė. Lietuvoje nebuvo išvystyta komorbidiškų diagnozių (kai vieną ligą lydi gretutiniai susirgimai) tradicija, dabar, manau, mes tokių diagnozių matysime vis daugiau, ir tai yra geras ženklas.

Kita vertus, alkoholinių būklių su delyru (pati sunkiausia alkoholinė psichozė) stabiliai mažėja. Ir tai yra, manau, gera tendencija. Dėl šitų būklių praktiškai visi pacientai gauna pagalbą. Tai, kad šių būklių mažėja, siečiau su geresne pagalba, ankstyvu priklausomybės sindromo, abstinencijos diagnozavimu.

Kai kurie žmonės galvoja, kad priklausomybę turintys asmenys yra nuolat gydomi, jie nuolat grįžta į gydymo įstaigas. Mūsų ligoninės statistika byloja priešingai – 2018 m. pakartotinių pacientų turėjome tik 20 proc., 80 proc. apsilankiusiųjų mūsų įstaigoje tai buvo pirmoji hospitalizacija.

Stebime tokią nerimą keliančią tendenciją, kad šiek tiek daugėjo į ligoninę guldomų vyresnio amžiaus žmonių. Tai gali būti susiję su ta pažeidžiamiausia vyrų grupe, kuri dar prieš dešimt metų turėjo didžiausią savižudybių riziką, jie patyrė didelį psichosocialinį stresą dėl to, kad gimė sovietmečiu, neturi apsauginių mechanizmų, įgūdžių, kaip tvarkytis su pasikeitusiomis situacijomis. Dar viena tendencija – daugėja pacientų, kurie atvyksta patys arba lydimi artimųjų.

– Kokios yra gydymo galimybės Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje?

– Sergantiesiems priklausomybėmis galime pasiūlyti platų spektrą gydymo galimybių: biologiniai gydymo metodai, įvairios psichologinės terapijos ir socialinė pagalba. Mes vadovaujamės biopsichosocialine paradigma ir labai skatiname savipagalbos metodus. Mūsų ligoninėje reguliariai vyksta anoniminių alkoholikų ir kitų anoniminių priklausomybę turinčių žmonių grupės. 

Taip pat kartą per mėnesį du ateina įvairios reabilitacinės bendruomenės ir pristato savo programas. Pacientams su giliomis socialinėmis problemomis mūsų socialiniai darbuotojai per trumpą laiką, per maždaug 8–9 dienas, sutvarko socialinį draudimą, pradeda spręsti kitas socialines problemas.

– Paaiškinkite, ką reiškia biopsichosocialinė paradigma.

– PSO pabrėžia, kad psichinė sveikata neįmanoma be fizinės pagalbos, be vaistų ar kitų biologinių intervencijų. Pavyzdžiui, žmonėms, patyrusiems labai sunkių psichologinių traumų, kartais reikalingi biologiniai gydymo metodai, labai sunkiomis depresijomis sergant kartais reikalinga elektros impulsų terapija arba transkraninė magnetinė stimuliacija. Visa tai kartu su vaistais apima biologinius gydymo metodus.

Psichologinės pagalbos metodų spektras yra labai platus. Nuo psichologinio konsultavimo ir tiesiog žmogaus motyvavimo nevartoti medžiagos iki įvairių psichoterapijų, kurios padeda asmenybės sutrikimu sergantiems pacientams, pavyzdžiui, trumpalaikės kognityvinės terapijos. Mūsų psichologai keičia savo darbo būdą, jie viską organizuoja taip, kad daugiau laiko galėtų praleisti su pacientais. Smagu, kad vis daugiau tų naujų psichoterapinių metodų įdiegiama.

Taip pat pacientams yra svarbūs savistabos klausimynai. Pildydami šiuos klausimynus, jie gali tapti sąmoningesni dėl savo elgesio, situacijų, kurios išprovokuoja agresiją ar medžiagos vartojimą tam, kad nusiramintų. Tas visas spektras paslaugų leidžia rasti veiksmingiausius sprendimus gydant priklausomus žmones.

– Kalbant apie gydymo galimybes, kaip Lietuva atrodo pasauliniame kontekste? Ar viską turime? Ar viską mokame?

– Priklausomybių sritis Lietuvoje daugelį metų buvo labai stigmatizuojama. Jeigu prisimenate istoriją, tai Sovietų Sąjungoje buvo net atskira tokia specialybė – narkologija. Niekas nenorėjo būti narkologais pabaigę medicinos mokyklą ar studijas. Situacija dabar keičiasi. Po 30 metų mes matome, kad atsiranda karta ir žmonės, kuriems labai įdomi priklausomybių sritis. Kita vertus, priklausomybių tyrimai per tuos pačius 30 metų yra labai pažengę į priekį. Ir labai daugelis mechanizmų, kurių anksčiau neuromoksluose nežinojome, yra išaiškinta, būtent tai lemia geresnius gydymo metodus. Kalbu ir apie biologinę terapiją, ir apie psichologines intervencijas.

Ne viską mes turime, lyginant su valstybėmis, kurios yra labiau pažengusios gydydamos priklausomybės ligas (Kanada, Australija, Didžioji Britanija, JAV); mūsų arsenalas tiek biologinių, tiek psichologinių priemonių, terapijų yra mažesnis. Manau, dėl to labai svarbu, kad valstybė investuotų.

Aš siūlau investuoti trimis kryptimis, t. y. į prevencines programas, nes jos duoda daugiausia efektyvumo kaštų prasme. Su mažiausiais kaštais mes galime pasiekti didžiausią rezultatą. Ne visos prevencinės programos turi tokią aprėptį, kad įtrauktų visus žmones. Dėl to tiems žmonėms, kurie jau suserga priklausomybe, labai svarbu, kad jie galėtų gauti gydymą laiku. Kad būtų tie vadinamieji „žemo slenksčio“ kabinetai, programos. Ir kad jos būtų finansuojamos mišriu finansavimu: iš PSDF, iš SOSMIN, iš savivaldybių biudžeto. Toks mišrus finansavimas yra taikomas daugelyje pasaulio šalių.

Tik skaičiai

Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė: 540 lovų, vienu metu gydomi 370 pacientų, dirba 620 darbuotojų. 2018 m. mūsų ligoninėje buvo hospitalizuota ketvirtadalis visų Lietuvos stacionarių pacientų, gydomų dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, kuriuos lėmė alkoholio vartojimas. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, tai buvo 1695 asmenys.

Parengta bendradarbiaujant su Lietuvos priklausomybės ligų institutu