Sodyba Galinėje – sėkmingas kompromisas

„AOE Lozuraitis“ fotografija
„AOE Lozuraitis“ fotografija

Šį Galinėje, netoli Vilniaus, esantį sklypą pirmiausia formavo gamta. Vėliau jį koregavo ir čia gyvenančių žmonių reikmėms pritaikė studijos „AOE Lozuraitis“ kraštovaizdžio architektai Aurelija ir Eduardas Lozuraičiai.

Pamiškėje sodybos sklypą formavę kraštovaizdžio architektai turėjo ieškoti kompromiso su savo sąlygas diktuojančiomis gamtinėmis ir urbanistinėmis aplinkybėmis. Pro pietinę pusę eina kelias, iš čia suformuotas ir įvažiavimas. „Dėl šios priežasties visos bendrosios patalpos, svetainė siejasi su šiaurine namo puse. Tai, kad pagrindiniai svetainės langai žiūri į šiaurę, yra specifinis dalykas“, – aplinkos tvarkymą lėmusius veiksnius komentuoja E. Lozuraitis.


„AOE Lozuraitis“ fotografija

Sklypo struktūrą ir mažuosius statinius (stoginę, pirtį, židinį, pergolę) projektavęs architektas privalėjo atsižvelgti ir į reljefo savitumą. Jo skirtumas – 3 metrai. „Namas taip ir stovi, ant to perkryčio. Pietinėje pusėje jis yra dviaukštis, o šiaurinėje, atsisukusioje į mišką ir turinčioje vidinį kiemą, vienaukštis“, – aiškina architektas. Jis nusprendė šį ypatumą panaudoti patogumui sukurti: į reljefą integravo automobilių stoginę, kuri replikuoja santūrią namo architektūrą.

Sklypo kompoziciją papildo ir trys aiškios želdynų zonos. Pietuose, sodybos prieigose, takų vingius išryškina griežtų formų kukmedžiai, ritmiškai pasikartojantys, kylant pandusu į pagrindinį kiemą. Žaliąją erdvę kūrusi kraštovaizdžio architektė A. Lozuraitienė sako, kad čia vyrauja visžaliai augalai: Damerio kaulenis, Fortūno ožekšnis, snapučiai, eleborai. „Ramiame kukmedžių fone išryškėja šluotelinės hortenzijos siluetas, pražysta ežiuolės, astilbės“, – vardija ji.


„AOE Lozuraitis“ fotografija

Sklypo aukščio skirtumas lėmė ir želdinimą. A. Lozuraitienė aiškina, kad pietuose esanti namo prieigų aikštelė yra 3 metrais žemiau nei kiemo veja šiaurinėje pusėje. „Iš vakarinės namo pusės šis aukščio skirtumas įveikiamas laiptais, o iš rytinės – nuolaidžiu taku. Vietiniais rieduliais sutvirtintas šlaitas sukelia natūralaus akmenyno įspūdį“, ­– komentuoja kraštovaizdžio specialistė. Aplink akmenis ji įkurdino nereiklius, puikiai lengvuose vietos dirvožemiuose želiančius augalus: šilokus, perkūnropes, levandas, eraičinus, lendrūnus, gvazdikus.


„AOE Lozuraitis“ fotografija

Pamiškėje veja pasibaigia mažaisiais statiniais: sandėliu su malkine, grilio aikštele, pergole, pirtele su terasa ir sūkurine vonia. Šios erdvės augalų kompoziciją architektė nusprendė sukurti pagal kontrasto principą: monumentalūs karpomi buksmedžių ir žemaūgių tujų „kupstynai“ priešpriešinami skirtingu metų laiku pražystantiems gėlynams. Prie terasos, po medžiais, auga plukės, pachisandros, astilbės. „Ramiame miško fone pavasarį iškyla burbulių žiedai. Vasarą žydi rasakilos, sibiriniai vilkdalgiai, arunkai, viendienės, rudbekijos, kurpelės. Žaliuoja kiškiagrikiai, pachisandros, melsvės“, – daugybę sklypo vaizdą augalų rūšių vardija A. Lozuraitis.

Sodyba Galinėje – sėkmingas kompromisas

„AOE Lozuraitis“ fotografija
+4