Praradus ryšį su katalikybe, galima teikti vyskupams prašymą išstoti iš Bažnyčios

Katalikybė
Katalikybė
  © Šarūnas Mažeika / Fotobankas

Naujagimiai dažniausiai krikštijami pirmosiomis savo atėjimo į pasaulį savaitėmis. Tai – tėvų pasirinkimas, kurį pakrikštytasis užaugęs ar atsiradus poreikiui gali pakeisti – oficialiai išstoti iš Bažnyčios. Šis aktas vadinamas apostaze.

Nors katalikų Bažnyčia vengia viešinti apostazės aktų statistiką, Alfa.lt sužinojo, jog pastaraisiais metais didžiausioje Vilniaus arkivyskupijoje buvo bent septyni tokie atvejai.

Senais laikais apostazė buvo laikoma sunkiu nusikaltimu Bažnyčiai, o kai kur ir pačiai valstybei. Tam žmonės ryžtasi dėl įvairių priežasčių – kartais dėl to, jog keičia religiją, bet daugeliu dėl to, kad taip tiesiog išreiškia nepasitenkinimą Bažnyčios atstovų veiksmais.

Apostazės aktu yra laikomas ir kunigo įžadų atsižadėjimas. Tai yra fiksuojama ir populiariojoje lietuvių literatūroje. Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris po ilgų dvejonių nusprendė atsižadėti kunigo įžadų.

Romos imperatorius Flavijus Klaudijus Julianas buvo gimęs krikščioniškoje šeimoje, tačiau grįžo prie romėnų pagonybės ir tapo paskutiniu Romos imperijos valdytoju nekrikščionimi.

1261 m. „Livonijos kronikoje“ buvo rasta šaltinių, kurie įrodo, jog žemaičių atstovų spaudžiamas priešintis kryžiuočiams bei kalavijuočiams apostavosi ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas.

Apostazės atvejų gausu ir Biblijoje, kai izraelitai grįžo prie pagonių dievų garbinimo arba kai nuo Jėzaus dėl aštraus kalbėjimo būdo tam tikru metu atsimetė buvusių mokinių grupės.

Pastarąjį kartą Lietuvoje garsiau apie apostazę buvo kalbama 2010 m., kai sostinės Katedros aikštėje įvyko masinė katalikų tikėjimo atsisakymo akcija. Tuomet ją organizavo neformali anarchofeministinė organizacija „Feministinis frontas“. Šis judėjimas į viešą apostavimosi akciją kvietė socialiniuose tinkluose ir prikvietė 19 žmonių – būtent tiek prašymų tuomet buvo įteikta vyskupui.

Tuomet savo sprendimą šie žmonės argumentavo tuo, kad, anot jų, Bažnyčia skatina diskriminacinę lyčių politiką, lobsta tikinčiųjų sąskaita, rodo nepagarbą homoseksualiems asmenims ir pažeidinėja Konstituciją, darydama įtaką sekuliarios Lietuvos Respublikos valdymui.

Dėl Dievo gailestingumo po apostazės galima vėl priimti krikščionybę

Lietuvos vyskupų konferencijos atstovė spaudai Ieva Urbonaitė-Vainienė teigė, jog apostazė Kanonų teisės kodekse apibrėžiama kaip „visiškas krikščioniškojo gyvenimo atmetimas“. Tačiau šio akto įvykdymas nepanaikina krikšto.

„Asmuo, norintis išstoti iš Bažnyčios, turi kreiptis į savo vyskupijos kuriją, atnešdamas datuotą ir pasirašytą prašymą. Kurijoje prašymą pateikusį asmenį priima vyskupas arba kancleris, po pokalbio prašymą persiųsdamas į asmens krikšto vietos vyskupijos kuriją.

Krikšto vietos vyskupijos kurija prašymą persiunčia asmens krikšto vietos klebonui, kuris Krikštų knygoje padaro anotaciją, įrašydamas paskutinėje knygos grafoje „formaliu aktu pasitraukė iš Bažnyčios“ ir įrašo datą, nurodytą asmens prašyme.


Mišios

Mišios© Saulius Žiūra / Fotobankas

Asmens krikšto vietos klebonas išrašą iš Krikštų knygos su anotacija apie pasitraukimą iš Bažnyčios persiunčia vyskupijos kurijai, į kurią asmuo buvo kreipęsis. Ryšio su Bažnyčia atsisakymo liudijimai neišduodami, o pats procesas besikreipiančiajam nekainuoja.

Pareiškus norą sugrįžti, prašymas dėl priėmimo į katalikų Bažnyčią vėl rašomas vyskupui. Gavus leidimą vėl tapti Bažnyčios nariu, atliekama sakramentinė išpažintis bei priėmimo į vienybę su Bažnyčia apeigos. Krikštytis iš naujo nereikia. Krikštų knygoje prie įrašo apie asmens Krikštą pažymima, kad žmogus vėl buvo priimtas į katalikų Bažnyčią.

„Vakarų šalyse pastebėta tendencija, kad kartais žmonės po kiek laiko suvokia pasikarščiavę ir atšaukia savo norą palikti Bažnyčią. Atliepiant šią tikrovę, kai kuriose šalyse nustatytas išstojimo atšaukimas per tris mėnesius nuo pareiškimo pateikimo. Pavyzdžiui, Austrijoje 2015 m. tokia galimybe pasinaudojo 602 katalikai“, – teigė I. Urbonaitė-Vainienė.

Paklausus, ar apostazę pasirinkęs žmogus Dievo akivaizdoje įgauna neigiamą požiūrį, moteris sakė, jog šį klausimą reikėtų užduoti jam pačiam.

„Svarbu žinoti, kad jo gailestingumas yra beribis – Dievas visad laukia sugrįžtant savo vaikų, kad ir kur jie būtų. Dar neįvykus apostazei, susitikti su konkrečiu žmogumi ir kalbėtis visada svarbiau, nei atkalbėti ar įkalbėti. Bažnyčia yra tikinčiųjų bendruomenė, kuriai rūpi kiekvienas jos narys, o išgyvenantieji tikėjimo ar kitas krizes – ypač“, – tvirtino I. Urbonaitė-Vainienė.

Bažnyčia saugo duomenis apie visus pakrikštytus asmenis

Lietuvos religijotyrininkų draugijos narys Donatas Glodenis teigia, jog apostazę galima suvokti kaip žmogaus sprendimą nebesitapatinti su tikėjimu, kuriam jis anksčiau priklausė – ar prisijungė asmeniškai, ar savo šeimos buvo su tuo tikėjimu sutapatintas dar būdamas pakrikštytas kaip kūdikis ir vėlesnės religinės socializacijos metu.

„Apostaze galima vadinti ir viešą pareiškimą apie tokį sprendimą arba asmens pateiktą reikalavimą religinei bendrijai nebelaikyti jos nariu, nors toks reikalavimas nebūtinai yra apostazės išraiška. Sakykime, žmogus pereina iš vienos religinės bendrijos į kitą, panašią bendriją, iš reformatų – pas liuteronus ir panašiai.

Kai kuriose šalyse priklausymas religinei bendruomenei turi labai aiškių praktinių pasekmių: žmogus turi mokėti mokestį bažnyčiai, bažnyčia paslaugas, pavyzdžiui, laidojimo, teikia tik tiems, kurie yra jos nariai ir moka bažnyčiai dalį savo mokesčių. Tokiose šalyse priklausomybės bažnyčiai deklaravimas gali turėti praktinių pasekmių.

Taip pat gali būti, kad valstybė teikia paramą religinėms bendrijoms remdamasi bažnyčių turimais narių sąrašais. Tokiais atvejais yra suprantamas žmogaus, praradusio tikėjimą, noras ne tik viešai deklaruoti, kad konkrečiai religinei bendrijai jis nepriklauso, bet ir pasiekti, kad tai būtų užfiksuota oficialiai – kad valstybė nustotų nuskaičiuoti dalį jo mokesčių konkrečiai bažnyčiai, kad religinė bendrija išbrauktų jį iš aktyvių narių sąrašų ir kad valstybė, atsižvelgdama į sumažėjusį bendrijos narių skaičių, mažiau ją remtų.

Tad tokiais atvejais man atrodo, būtų normalu reikalauti iš religinės bendrijos, kad ji išbrauktų asmenį iš savo aktyvių narių sąrašo, tai yra padarytų taip, kad jos turimi duomenys apie asmenį būtų teisingi.

Visgi, kiek suprantu duomenų apie asmens narystę organizacijose tvarkymo reikalavimus, įtvirtintus Europos Tarybos ir Europos Parlamento Bendrajame duomenų apsaugos reglamente, toks buvusio bendruomenės nario išbraukimas iš aktyvių narių sąrašo nereiškia, kad organizacija nebegali tvarkyti duomenų apie buvusią asmens narystę organizacijoje. Asmuo negali reikalauti pakeisti organizacijos tvarkomus duomenis taip, kad atrodytų, jog asmuo niekada organizacijos nariu ir nebuvo.

Lietuvoje valstybės parama religinėms bendrijoms nesiejama su kokiuose nors (valstybės ar religinių bendrijų) tvarkomuose sąrašuose fiksuojamu jų narių skaičiumi. Taip pat valstybė nerenka mokesčių už religines bendrijas. Taip, valstybė tikrai paskirsto tam tikrą sumą iš biudžeto tradicinėms religinėms bendrijoms kasmet, tačiau tie pinigai skirstomi remiantis gyventojų surašymų duomenimis. Taigi, asmeniui, norinčiam, kad valstybė jo labui neberemtų konkrečios religinės bendrijos, užtenka per gyventojų surašymą deklaruoti savo religinius įsitikinimus“, – sakė D. Glodenis.

Anot jo, žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimų apie viešas akcijas, kurių metu žmonės viešai atsižada tikėjimo ir bando gauti dokumentą iš kokios nors religinės bendrijos, kad asmuo nebėra laikomas kokios nors religinės bendrijos nariu.


Mišios

Mišios© Šarūnas Mažeika / Fotobankas

„Tokios akcijos gali turėti prasmės, kaip minėjau, jei religinė bendrija fiksuoja aktyvią narystę religinėje bendrijoje ir jei tai turi kokių nors praktinių pasekmių asmeniui. Tačiau man sunkiau suprasti, ką privalėtų tokiu atveju padaryti tokia religinė bendrija, kuri neturi aktyvių narių sąrašo, o turi, sakykime, tik įrašus apie asmens krikštą, bažnyčioje sudarytą santuoką ar panašius faktus fiksuojančius įrašus, kurie nėra vieši ir kurie yra naudojami tik religiniais tikslais.

Pavyzdžiui, įprasta tvarka katalikų bažnyčioje gali būti sutuokti tik joje pakrikštyti asmenys, tad duomenys apie asmens krikštą yra svarbūs ruošiantis teikti santuokos sakramentą. Katalikų bažnyčioje pakrikštyto ar sutuokto asmens sprendimas nebelaikyti savęs kataliku niekaip nekeičia nei krikšto, nei santuokos sudarymo fakto, kuris, beje, yra reikšmingas ir civilinėje teisėje, nes įrašai apie bažnytinę santuoką yra perduodami į civilinės metrikacijos registrą, bažnytinės santuokos sudarymas turi teisinių pasekmių.

Taigi nemanau, kad teisės aktai dėl asmens duomenų apsaugos suteikia asmeniui teisę uždrausti konkrečiai religinei bendrijai turėti registracijos knygose duomenis apie asmeniui suteiktus sakramentus.

Nors, žinoma, yra labai aiškios ribos, kaip tokie religinių bendrijų tvarkomi duomenys gali būti naudojami, jie negali būti vieši, tretieji asmenys neturi turėti galimybės gauti tų duomenų, sužinoti, kas buvo pakrikštytas. Tų duomenų saugojimas nuo, sakykime, vagystės taip pat turėtų būti patikimas“, – teigė D. Glodenis.

Naujausias tyrimas, nusakantis katalikų Bažnyčios populiarumą, buvo atliktas 2010 m. Po „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos paaiškėjo, jog daugiau nei 80 proc. Lietuvos gyventojų priskiria save Romos katalikams, tačiau tik 4,9 proc. jų kiekvieną sekmadienį meldžiasi mišiose, o 18,2 proc. reguliariai eina išpažinties.