Nuo Sausio 13-osios bylos teisininkų iki politinių pabėgėlių: kaip Rusija išnaudoja Interpolą savo žaidimams

Interpolas
Interpolas
  © SCANPIX
Margarita Vorobjovaitė | Žurnalas IQ
2019-11-08 05:55

Pasinaudodama biurokratinėmis spragomis, Rusija sugeba persekioti iš šalies pasitraukusius politinius pabėgėlius ir net neįtikusius teismo sprendimus priimančius Lietuvos teisėjus. Spręsti šią situaciją ėmėsi latviai, jei jiems pavyks – bus sukurtas teisinis precedentas, pažabosiantis ilgas kaimynės rankas.

Lietuvoje viena garsiausių tokio persekiojimo istorijų prasidėjo paskelbus nuosprendį Sausio 13-osios byloje. Rusijos tyrimų komitetas pradėjo tyrimą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų – Aivos Survilienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės bei Artūro Šumsko, taip pat į pensiją jau išėjusios kolegijos pirmininkės byloje Ainoros Kornelijos Macevičienės.

Rusijos komitetas jau anksčiau pareiškė kaltinimus už akių ir bylą tyrusiam buvusiam prokurorui Simonui Slapšinskui, jis kaltinamas neteisėtu Rusijos piliečių baudžiamuoju persekiojimu. Šiuo metu advokatu dirbantis S. Slapšinskas dar nėra įtrauktas į Interpolo duomenų bazę, tačiau neslepia žinantis, kad bet kuriuo metu gali būti suimtas. „Išvykus į bet kurią Europos valstybę, muitinės ar policijos pareigūnai, pamatę užsidegusią raudoną žymą, privalo vykdyti savo pareigas. Ir natūralu, kad sprendimas tokiu atveju būtų sulaikymas“, – sako S. Slapšinskas.

Sprendimo ieško latviai 

Latvijoje, kur šiuo metu įsikūrusi viena didžiausių politinių emigrantų iš Rusijos bendruomenių, jos nariai nesijaučia saugūs nei keliaudami, nei nuosavose namuose, mat būta ne vieno pavyzdžio, kai teisėsaugos pareigūnų veiksmai buvo, švelniai tariant, ne disidentų naudai.

Siekdama susigrąžinti iš šalies pasitraukusius režimo kritikus ir persekioti Kremliui nepalankius asmenis, Rusija aktyviai naudojasi Interpolo „paslaugomis“. Didžiausia tarptautinė policijos organizacija vienija net 192 valstybes. Dėl biurokratinių spragų Kremliaus režimo persekiojami disidentai negali saugiai jaustis nė vienoje jų.

2018 m. įvykę Interpolo prezidento rinkimai dar kartą parodė organizacijos pažeidžiamumą, mat jos galva tik per plauką neišrinktas rusas. Pastarajai kandidatūrai griežtai priešinosi JAV, Jungtinė Karalystė ir ne viena kita Europos valstybė. O Lietuva ir Ukraina netgi grasino pasitraukti iš organizacijos, jei jos vadovu būtų išrinktas šios šalies atstovas.

Remiantis šiuo metu patvirtintais organizacijos veiklos nuostatais, ji negali būti pasitelkta, siekiant persekioti asmenis dėl politinių motyvų ar jų religinių įsitikinimų, tačiau labai norint šią sistemą galima nesunkiai apeiti.

Apgauti Interpolą  lengva

Interpolo sistema tradiciškai „pergudraujama“ dviem būdais: asmuo įtraukiamas į duomenų bazę „Red notice“ kategorijoje, jo vardu sufabrikuojant baudžiamąją bylą. Teoriškai iš nacionalinių Interpolo padalinių atkeliavusios paieškos turi būti patikrinamos Interpolo Generalinio Sekretoriato, tačiau praktiškai nėra patikimų priemonių, leidžiančių vienareikšmiškai identifikuoti sufabrikuotas baudžiamąsias bylas, – bendradarbiavimas grindžiamas pasitikėjimo principu, kai nėra abejojama valstybės narės pateikta informacija arba faktais apie konkretų asmenį.

Vadinamoji „Diffusion“ sistema – pranešimai apie asmenis, ieškomus siekiant juos sulaikyti ekstradicijos tikslu. Nuo „Red notice“ pastarasis skiriasi tik tuo, kad nėra tikrinamas Generaliniame Sekretoriate. Pranešimai, po patikros gaunami iš Interpolo Generalinio Sekretoriato, atsiranda Interpolo ieškomų asmenų duomenų bazėje, iš kurios informacija atvaizduojama policijos ir valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėse sistemose.

Latvijoje iniciatyvos apsaugoti politinius emigrantus nuo tokių persekiojimų ėmėsi Rusų pilietinės visuomenės vystymosi ir emigrantų iš Rusijos paramos asociacija AREM. Pagrindinis siekis – kad būtų sukurta bent jau Baltijos šalis vienijanti papildoma informacijos sistema, leidžianti policijos ir pasienio pareigūnams vietoje patikrinti pabėgėlio statusą, dar iki sulaikant asmenį ar pradedant organizuoti jo ekstradiciją.

Šių metų kovą įregistruotas prašymas svarstyti įstatymo pataisas šiuo metu jau atsidūrė Latvijos Saeimos darbo grupės darbotvarkėje.

Iniciatyvinės grupės koordinatorius Dmitrijus Savinas sako, kad ėmėsi pasiūlymų taisyti galiojančios tvarkos spragas, kai nemalonumai vietos emigrantams dėl persekiojimų ėmė kartotis nuolat.

Dvi paros Klaipėdos areštinėje 

Vienas tokių pavyzdžių – Latvijoje sėkmingai verslą sukūrusi ir jau kelerius metus čia gyvenanti politinių emigrantų šeima 2016 m. sulaikyta viename Lietuvos miestų.

Lietuvos mokslininkų kvietimu Irina ir Sergejus (vardai pakeisti – aut. past.) lankėsi Lietuvoje, tačiau vos spėję kirsti sieną buvo sulaikyti pasienio pareigūnų. Nors pora turėjo visus dokumentus, patvirtinančius jų statusą Latvijoje, jie buvo sulaikyti ir Klaipėdos areštinėje praleido net dvi paras ir vos nesibaigė perdavimu Kaliningrado pareigūnams. Tąkart iš areštinės juos teko vaduoti aukščiausiems tos šalies ministerijų klerkams, tačiau net tai neužtikrino, kad istorija nepasikartotų.

Tais pačiais metais Sergejus buvo sulaikytas jau Latvijoje – dėl neveikiančio automobilio žibinto sustabdžius jo automobilį, vyras buvo surakintas antrankiais ir sulaikytas kaip didžiausias nusikaltėlis.

„Mes kaip ir suprantame, kad tokia situacija kartojasi dėl biurokratinio automatizmo: eilinis pareigūnas, matydamas, kad asmuo įtrauktas į Interpolo duomenų bazę, manosi, kad jam pavyko sulaikyti tarptautinį nusikaltėlį. Dažnai net pakankamai griežtų veiksmų prieš asmenį imamasi suėmimo metu. Viskas, ko norime, kad ši padėtis išsispręstų – kad prie mūsų paieškos bylų ir pareigūnų informacinėse sistemose atsirastų įrašai apie tai, kad turime politinį prieglobstį, o tarptautinę paiešką mums paskelbė šalis, kuriai jau buvo atsakyta dėl mūsų ekstradicijos“, – sako vyras.

Pateikti prašymus vengia 

Teoriškai asmuo, sužinojęs, kad yra įtrauktas į Interpolo paieškų bazę, gali siųsti užklausą į Nepriklausomą Interpolo bylų kontrolės komisiją, tačiau biurokratinis absurdas šioje vietoje įgauna naują pagreitį, mat persekiojamasis kreipimesi turi nurodyti savo asmens duomenis: kontaktinę informaciją ir net gyvenamąją vietą. Ši užklausa pagal reglamentą iškart siunčiama šaliai, paskelbusiai paiešką.

„Tai – visiška nesąmonė, – sako Irinos vyras, – pildydami tokį dokumentą negalėtume pateikti jo su tuščiomis grafomis, o atskleisti savo gyvenamosios vietos tikrai nenorime. Išbraukimas – pernelyg sudėtinga procedūra, reikalaujanti daug laiko ir pinigų.“

Tačiau net ir tai negarantuoja, kad išbrauktas iš nusikaltėlių sąrašo pagal paieškos parametrą „Red note“ asmuo, po kurio laiko neatsidurs toje pačioje Interpolo duomenų bazėje pagal „Diffusion“ užklausą – būtent taip nutiko garsiajam Kremliaus kritikui Bilui Browderiui, „Magnickio įstatymo“ iniciatoriui. 2013 m. gegužę jo persekiojimas buvo pripažintas turintis politinių motyvų, tačiau tai nesutrukdė Rusijai dar kartą paskelbti jo paiešką. Iš viso Interpolas atmetė Rusijos užklausas net šešis kartus, per tą laiką vyras ne kartą buvo sulaikytas.

„Kažkas ne taip Interpole, jei diktatoriai gali vėl neribotą kiekį kartų persekioti savo priešus suklastotais orderiais“, – rašė M. Bowderis tviterio paskyroje.

Ne tik nepatogumai 

D. Savinas sako, kad problemos esmė apima daugiau nei buitinius nepatogumus: „Dažniausiai žmonėms, patekusiems į tokią padėtį, pavyksta pagelbėti, tačiau tai nekeičia fakto, kad jie nuolat jaučiasi nesaugūs, žinodami, kad gali būti bet kurią minutę suimti ar net perduoti šaliai, nuo kurios persekiojimo jiems suteiktas prieglobstis. Tai visų pirma pažeidžia galiojančius ES teisės aktus, kuriuose numatytas laisvas judėjimas Sąjungos valstybėse.“

Europarlamentaras Juozas Olekas mano, kad toks kaimyninės šalies elgesys – netoleruotinas kišimasis į visos ES vidaus reikalus.

„Europos Parlamente artimiausiu metu pristatysime situaciją dėl Sausio 13-osios bylos teisininkų persekiojimo. Tai, kad Rusija bando daryti įtaką teisminiams procesams ir toliau skleisti tokią dezinformaciją, yra netoleruotina. Savo akimis matome, kaip Rusija dar kartą bando perrašyti istoriją, ją užtvirtindama nelegitimia teise. Ne vienai ES šaliai ar demokratinei valstybei iš esmės nėra priimtina, kai kažkas iš šalies bando daryti įtaką teismų sprendimams ar tyrimams“, – sako J. Olekas.

Europarlamentaro manymu, problema dėl Interpolo išnaudojimo politiniam persekiojimui turėtų būti sprendžiama tarptautiniu lygmeniu. „Aš manau, kad ši latvių iniciatyva yra teigiama. Gali būti, kad būtų logiška tokį sprendimą siūlyti priimti ir iš mūsų pusės arba per tarptautines institucijas siūlyti pataisas, kad užkirstume kelią tokiems dalykams“, – tikino politikas.

Lietuvos Interpolo biuro atsiųstame komentare teigiama, kad, nustačius, kad ieškomas asmuo gyvena Lietuvos teritorijoje ar gali būti surastas Lietuvoje, papildomai yra konsultuojamasi su Lietuvos Respublikos generaline prokuratūra. Dėl konsultacijos prokuratūrai yra pateikiama informacija, gauta Interpolo kanalu, siekiant įvertinti, ar galimas tokio asmens laikinas sulaikymas Lietuvoje, su tikslu nagrinėti klausimą dėl jo išdavimo ekstradicijos prašymą pateikusiai valstybei. 1957 m. Konvencija dėl ekstradicijos numato, kad savos valstybės piliečiai pagal ekstradicijos prašymą negali būti išduodami, todėl Lietuvos teritorijoje negali būti sulaikomi, nebent sudarytose atskirose sutartyse numatyta kitaip. 

Diktatorių pamėgtas susidorojimo įrankis 

Pasaulinėje praktikoje ne pirmą kartą keliamas klausimas dėl Interpolo išnaudojimo politiniams oponentams persekioti. Tarptautinės organizacijos sukurtu nusikaltėlių persekiojimo tinklu savo tikslais sėkmingai naudojasi ir kiti antidemokratiniai režimai.

Mehdi Khosravi – Irano aktyvistas, dalyvavęs politiniuose protestuose, paliko šalį ir sėkmingai gavo politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje. 2016 m. suimtas Italijoje, kai Iranas įtraukė jį į Interpolo duomenų bazę „Red notice“ pagrindu. Vyro advokatams padavus prašymą, iš sąrašų jo duomenys buvo išbraukti.

Dolkunas Isa – nemažai tarptautinių apdovanojimų pelnęs aktyvistas ir Pasaulio uigūrų kongreso generalinis sekretorius, kuriam prieglobstį, o vėliau ir pilietybę suteikė Vokietija. 2003 m. į „Red notice“ sąrašą buvo įtrauktas Kinijos prašymu. Vyras ne kartą patyrė sunkumų keliaudamas užsienyje, o 2016 m. balandį negavo vizos į Indiją, kur turėjo dalyvauti Tibeto vyriausybės tremtyje surengtoje konferencijoje.

Aleksandras Lapšynas – kelionių tinklaraštininkas, turintis trigubą – Rusijos, Ukrainos ir Izraelio – pilietybę. Į „Red notice“ sąrašus įtrauktas Azerbaidžano prašymu dėl to, kad neįtiko nušviesdamas Kalnų karabacho konfliktą.