Žingsnis link besikeičiančio Lietuvos vaidmens priimant migrantus
Papildyta 15.09

Pabėgėlių vaikai (UNHCR/ANDREW MCCONNELL nuotr.)
Pabėgėlių vaikai (UNHCR/ANDREW MCCONNELL nuotr.)
  © Organizatoriai

Prieš šešerius metus prie Lampedūzos salos buvo prarastos 368 gyvybės, o netrukus pasienio politika ir nelegalių migrantų atvykimas į žemyną užėmė svarbią vietą žiniasklaidos darbotvarkėje. Nepaisant to, Europos periferijoje esančių valstybių vaidmuo priimant pabėgėlius išliko gana dviprasmiškas. Šios ir kitos temos buvo aptartos viešoje diskusijoje renginio „Understanding the (dis)connection: solidarity beyond borders“ metu.

Pagal neseniai Maltoje pasirašytą susitarimą, Lietuva kartu su kitomis dešimt ES valstybių turėtų priimti daugiau Viduržemio jūroje išgelbėtų migrantų. Šalis turėtų prisijungti prie naujojo solidarumo mechanizmo, kuris turėtų sumažinti spaudimą Maltai ir Italijai, nes šalys susiduria su migrantų antplūdžiu. Be to, susitarimas padėtų išgelbėti daugiau gyvybių.

Iki šiol Lietuva buvo pakankamai toli nuo nuolat pasikartojančių tragiškų įvykių epicentro, mūsų visuomenė buvo labiau atsiribojusi nuo migracijos krizės, tačiau netrukus valstybės vaidmuo turėtų nežymiai, tačiau visgi šiek tiek pasikeisti.

Ar būtume pasiruošę šiems pokyčiams? Šių metų rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais „Diversity developement group“ Lietuvos skyrius atliko reprezentatyvią visuomenės nuostatų apklausą. Tai buvo padaryta siekiant nustatyti vyraujančias visuomenės nuostatas apie pabėgėlius ir Lietuvos vaidmenį ES pabėgėlių perkėlimo programoje.

Kaip atmintis ir priėmimas suvokiami Lietuvoje?

Per pastaruosius metus didžiausias pabėgėlių skaičius Lietuvoje buvo užfiksuotas 2017 m., kai į Lietuvą buvo perkelti kiek mažiau nei 300 prieglobsčio prašytojų.

Giedrė Blažytė, „Diversity Developement Group“ tyrėja, pristačiusi organizacijos atliktus rezultatus, atkreipė dėmesį į lietuvių prieštaringą nuomonę apie atvykėlius.

Tyrimas atskleidė, jog atskiros pabėgėlių grupės, pavyzdžiui, krikščionys, politiniai pabėgėliai, yra vertinamos palankiau, tačiau Lietuvos gyventojai yra labiau linkę įžvelgti neigiamą į Lietuvą atvykusių pabėgėlių įtaką visuomenei ir valstybei.

Be to, daugėja Lietuvos gyventojų, pritariančių teiginiui, jog atvykstantys pabėgėliai yra ekonominiai migrantai. 2015 m. taip manė 44 proc. respondentų, o šiais metais teiginiui pritaria 64 proc. apklaustųjų.

Daugiau nei du trečdaliai respondentų pritarė teiginiams, kad pabėgėliai gali padidinti nusikalstamumo lygį šalyje (66 proc.) ir sukelti socialinių neramumų (60 proc.). Nuo 2015 m. taip manančių Lietuvos gyventojų padaugėjo penktadaliu.

Kita vertus, kai kurios visuomenės nuostatos pabėgėlių atžvilgiu tapo palankesnės. Gyventojų, kurie pritarė teiginiui, kad pabėgėliai praturtins Lietuvos kultūrinį gyvenimą, padaugėjo kiek daugiau nei dešimtadaliu (2015 m. – 15 proc., šiemet – 26 proc.). Beveik pusė apklausos dalyvių sutiko, kad valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio Lietuvoje gyvenančių ar į šalį atvykstančių pabėgėlių integracijai (48 proc.).

Pasak G. Blažytės, priežastimi, dėl ko lietuviai neretai yra neigiamai nusiteikę pabėgėlių atžvilgiu, gali būti tai, jog daugiau nei trečdalis apklaustųjų teigė niekada nesusidūrę su migrantais asmeniškai, o daugiau nei pusė jų teigė, kad apie pabėgėlius sužino iš žiniasklaidos.

Diskusija apie atsiribojimą: trūksta tinkamo informavimo?

Renginyje, kuriame dalyvavo svečiai iš įvairių Europos regionų, buvo aptariami veiksniai, kuriais grindžiamas tarpvalstybinis solidarumas. Diskusijoje buvo nagrinėjamas klausimas, kodėl kai kurios visuomenės jaučiasi labiau atsiribojusios nuo humanitarinių krizių nei kitos.

Savo patirtimi ir įžvalgomis apie solidarumą pasidalijo „Sea-Watch“ medikas ir humanitarinių misijų vadovas Janas Schillas, kurio kasdienybė – gelbėjimo operacijos Viduržemio jūroje.

„Dažniausiai pabėgėliai pasitiki kontrabandininkais, kuriems sumoka pinigus ir šie pažada juos perkelti per Viduržemio jūrą. Nemažas skaičius yra paimamas iš karo krečiamos Libijos“, – pasakojo jis.

Anot Zanobi Tosi, pabėgėlių integracijos programos koordinatoriaus iš Italijos, kartais laikotarpis tarp pateikto prašymo prieglobsčiui gauti ir įgaliotų institucijų sprendimo priėmimo praeina trys mėnesiai, tad dažnai stovyklos yra perpildytos žmonių.

Prieglobsčiui gauti vien prašymo nepakanka

Savo istoriją papasakojo ir Zabi Ahmadas, kurio prieglobsčio prašymas Lietuvoje buvo atmestas kelis kartus. Jo kelias gauti leidimą gyventi buvo sudėtingas, o Lietuva – ne pirma šalis, kurioje jis bandė įsitvirtinti.

„Diversity Development Group“ atstovė G. Blažytė pabrėžė lietuvių ksenofobijos musulmonų atžvilgiu problemą. Pasak jos, didele dalimi žmonių nuomonę formuoja žiniasklaida. Tiesa, žinios apie kitos kultūros migrantus atkeliauja iš kitų šalių.

Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius teigė, jog migrantų problemą apsunkina šalių atsakomybės perkėlimas vienos kitoms.

„Deivė Europa pagal graikų mitologiją – pirmoji pabėgėlė, nes ją pagal legendą Dzeusas perkėlė iš Šiaurės Afrikos į Senąjį žemyną“, – sakė A. Pranckevičius. Jis taip pat atkreipė dėmesį į mirtis Viduržemio jūroje ir humanitarinių misijų būtinybę.

Dialogą apsunkina svetimumas

Jis antrino G. Blažytei dėl ksenofobijos lygio ir priminė, jog daugiausia teroristinių išpuolių Europoje buvo įgyvendinti vietinių gyventojų, o ne pabėgėlių. EK atstovas pabrėžė, kad šalyje vis dar trūksta komunikacijos ir švietimo pabėgėlių priėmimo tematika.

Katerina Tsapopoulou, žmogaus teisių ekspertė ir teisininkė iš Graikijos, pasakojo apie situaciją jos šalyje: „Skirtingai nuo Lietuvos, dėl geografinės padėties Graikija yra labiau paveikiama. Šalyje galima savo akimis pamatyti atvykstančius prieglobsčio prašytojus. Taip pat yra skirtingas santykis su kitos kultūros atvykėliais – nemažai graikų šeimų turi bent vieną narį, kuris savo laiku imigravo iš svetur.“

K. Tsapopoulou teko pačiai dirbti Graikijos salose. Ji yra Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto misijų dalyvė. Ji pasakojo, jog po savo patirties niekada nevažiuotų atostogauti į tas salas, šalia kurių neseniai paskendo žmonės – linksmintis ten, žinant žmonių tragedijas, yra neįmanoma dėl žmogiškumo sumetimų.

Panašūs renginiai šiandien vyko daugelyje Europos šalių. Šia kampanija siekiama įtvirtinti spalio 3 d. kaip Atminties ir atvirumo dieną Europoje.