Pokyčiai – žaidimas su gyvenimu ir savimi

Į kelionę
Į kelionę
  © Flickr
Priekavos.lt
2019-09-20 19:01

„Pokyčiai – kraštutinė priemonė gyvenimo kokybei gerinti,“ – teigia pokyčių ekspertas Andrius Kaluginas, įspėdamas, kad ne visada reikia pokyčių. Kartais gyvenimo kokybei pagerinti tinka ir švelnesnės priemonės.

Žmonės ryžtasi permainoms noriai ar sunkiai?

Žmonės ryžtasi permainoms sunkiai ir nenoriai. Jos gali būti priverstinės arba vidinės. Priverstinės(dėl išorinių aplinkybių, kai gyvenimas prispiria į kampą), kai keičiasi išorinės sąlygos, aplinkybės. Pavyzdžiui, verslininkai priversti keisti savo verslus po naujų įstatymų išleidimo; poros santykiai keičiasi po skyrybų; žmonės – po netekčių, kai praranda darbą ir pan. Priverstinėms permainoms žmonės dažnai būna nepasiruošę. Tiesiog juos priverčia gyvenimas. Kita priežastis permainoms – vidinė, kai žmogus suvokia, kad toliau taip negali tęstis, kad yra įstrigęs kažkokioje būsenoje ir jaučiasi negerai. Kai asmuo pokyčiams subręsta iš vidaus, tuomet jie būna stipresni. Tačiau dauguma žmonių yra inertiški ir baikštūs. Būtent ši inercija (įpročio galia) dažniausiai ir nugali. Žmogaus prigimtis nelabai pritaikyta pokyčiams, jis labiau mėgsta komfortą, stabilumą. Labai nedaug žmonių mėgsta pokyčius.

Permainos žmogui išties reikalingos ar tik rekomenduojamos?

Pokyčiai – kraštutinė priemonė gyvenimo kokybei gerinti. Jie nerekomenduojami tol, kol neišbandyti kiti būdai, padedantys taisyti situaciją, lopyti skyles. Pokyčiai dažnai būna susiję su didele rizika, kelia daug streso. Tai išbandymas, atsakomybės rizika. Yra saugesnių būdų negu pokyčiai. Pavyzdžiui, užuot iškart pakeitus darbą, reikia išmėginti kitus būdus. Jeigu senas automobilis genda, galbūt iškart jo neverta keisti. Iš pradžių jį galima bandyti pataisyti. Pokyčių imamasi tada, kai prieinama kraštutinė riba, vadinama virsmo tašku.

Kokie požymiai rodo, kad laikas keistis – prieitas virsmo taškas?

Virsmo taškas – situacija, kai kažkurioje srityje pasiekta kritinė riba, kai suvokiama, kad taip neturi būti. Virsmo taškai rodo, kad būtina ką nors keisti. Virsmo taškų įtaka asmenybei: kai žmogus negali mėgautis jam įprastais malonumais, kai ilgai jaučia emocinę ir fizinę įtampą. Virsmo taškų įtaka santykiams: kritiškas nesusikalbėjimas, kai žmonės visiškai nesusišneka, kai užsitęsia nekalbadieniai, kyla labai rimtų konfliktų. Taip pat kai partneriai visiškai nepasitiki vienas kitu, kai netraukia vienas kito seksualiai. Virsmo taškus įmonėse arba versle gali rodyti žemiausias darbo našumas arba kai nuostoliai gerokai viršija pelną, kai įmonės vadovai turi kardinaliai skirtingą jos plėtros viziją.

Kodėl vieni nori ką nors keisti, o kiti ne?

Tai lemia psichologiniai žmonių charakterio tipai. Daug kas priklauso nuo asmens temperamento. Cholerikai labiau linkę į pokyčius. Jie patinka mėgstantiems adrenaliną, ekstremalius dalykus. Bet tai nereiškia, kad tokie žmonės pasiruošę ką nors keisti iš esmės. Jiems reikia išeiti iš komforto zonos. Bet paskui, po kelionės į kalnus, ekstremalaus nardymo arba paskraidymo parasparniu, grįžta į savo darbus biuruose, nes iš esmės nebūna linkę keistis.

Pokyčiai primena lošimą. Lošiant stipriai rizikuojama: galima labai daug išlošti arba pralošti?

Taip ir yra. Pokytis gali būti didžiausias pralaimėjimas arba laimėjimas. Bet kokiu atveju tai žaidimas arba srautas. Kai žmogus sraute, viskas vyksta savaime. Srautas – maksimalus įsitraukimas į veiksmą. Maksimaliai įsitraukęs į veiklą žmogus turi būti tam pasiruošęs ir žinoti žaidimo taisykles. Pokyčiai – tai žaidimas su gyvenimu, savimi.

Kodėl vieni geba pasakyti sau „stop“, kad laikas keistis, o kiti pokyčiams ryžtasi tik gyvenimui prispyrus į kampą?

Tai priklauso nuo žmogaus valios ir gyvenimo aplinkybių. Prieš imantis pokyčių būtina pereiti 3 savianalizės etapus mentaliniame, emociniame ir fiziniame lygmenyse. Iš pradžių reikia išsivalyti savo mintis. Pokyčių rezultatai priklauso nuo to, kaip žmogus geba mintyse įvertinti tai, ką reikia ir kaip reikia keisti.

Geresnių rezultatų pasiekiama, kai žmogus pats save motyvuoja pokyčiams ar kai tą daro dėl to, kad neturi kito pasirinkimo?

Tyrimai rodo, kad geresnių pokyčių rezultatų žmogus pasiekia, kai jį prispiria gyvenimas, t. y. kai yra priverstas kažką daryti. Tačiau tai ekstremalesnis variantas. Juk niekas nenori, kad sudegtų namai, ir tektų ieškoti naujo gyvenamojo būsto.

Kodėl vieni ryžtasi pokyčiams ir pasikeičia, o kiti pradeda, bet nuėję pusiaukelę grįžta atgal?

Greičiausiai grįžtantys atgal pasirenka netinkamą pokyčių modelį. Jų yra apie 12. Vienas geriausiai žinomų pokyčių modelių – išėjimas iš komforto zonos – tinka tikrai ne visiems. Labai populiarus modelis – „daryk kaip aš“, kai atėjęs guru sako: „Aš tapau milijardieriumi (veganu, pasveikau ir pan.), ir jūs galite – darykite kaip aš.“ Kursai, guru mokytojai garantuoja 100 % rezultatą. Tuomet žmogus, kuriam tai netinka, trokštamo rezultato nepasiekia, be to, patiria didžiulę frustraciją. Todėl pokyčių modelius reikia rinktis labai atsargiai. Teisingai pasirinkus modelį, pokyčiai būna sėkmingesni.

Noras keistis gali būti susijęs su tam tikrais brandos etapais. Galbūt veikia kažkokie gamtos dėsniai?

Kalbant apie vidinę žmogaus motyvaciją pokyčiams, tam patys palankiausi raidos etapai, kurie keičiasi maždaug kas 7 m. Vaikas nuo 7 m. eina į mokyklą, sulaukęs 14 m. susimąsto apie lytinį gyvenimą, būdamas 21 m. išbando žalingus įpročius, verda gyvenimas naktiniuose klubuose, paskui įgija aukštojo mokslo diplomą. Sulaukęs 28 m. jau sukuria šeimą arba ketina ją kurti. 35 m. – profesinė branda, pirmosios skyrybos arba antrojo vaiko gimimas. 42 m. – rimta krizė, nusistovėjęs profesinis lygmuo ir t. t. Žmogus transformuojasi ir tai tiesiogiai susiję su pokyčiais. Psichologai tai vadina krizėmis. Tai – patys palankiausi etapai kažką keisti. Pokyčiai, kurie ateina iš išorės (kai gyvenimas spiria į kampą), yra nenuspėjami. Juk gali sudegti namas, atleisti iš darbo, sutuoktinis nueiti „į kairę“.

Kokios pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės nesiryžta permainoms?

Žmogus iš prigimties linkęs prisitaikyti. Juk dabartinio žmogaus genai – baikščiausių žmonijos atstovų genai. Evoliucionuodami išgyveno ne patys stipriausi, o patys bailiausi. Patys drąsiausi visada žūdavo pirmieji ir nespėdavo pratęsti giminės. O patys bailiausi slėpdavosi patys ir, kas svarbiausia, slėpdavo savo palikuonis. Todėl žmogus ir yra prisitaikanti būtybė. Visada paprasčiau prisitaikyti, negu ką nors keisti. Iš čia ir kilo posakis „palaukime, gal viskas susidėlios savaime“. Ryžtantis pokyčiams reikia prisiminti Dantės žodžius: „Žengiant čia, pamiršk bet kokią viltį.“ Kas ją gali palikti, keisis, kas ne, visą gyvenimą bandys prisitaikyti. Ir tai nėra blogai.

Kaip vertinti žmonių baimę pokyčiams?

Bijoti pokyčių – visiškai normalu. Juk dauguma žmonių linkę prisitaikyti, yra inertiški ir baikštūs. Todėl raginimai nebijoti yra pseudoraginimai. Bijoti yra normalu. Tik ta baimė turi būti sveika. Deja, dažniausiai tai būna baimė dėl baimės „bijau, nes man bus baisu.“ Reikia bijoti pokyčių, nes tai normalu, ir eiti pirmyn. Tegul ta baimė eina drauge. Žmonės bijo dėl to, kad nepaprastai sunku keisti savo įpročius.

Verta keistis?

Jeigu žmogus nepriėjo virsmo taško ribos, tuomet neverta keistis. Kaip sveikam žmogui nereikia gydytis, taip ir pokyčiai dėl pokyčių nereikalingi. Pokyčiai – tai gydymo terapija. O jei žmogus tik įsidrėskė ranką, tuomet užtenka ir pleistro – nebūtina daryti operacijos.

Psichologai teigia, kad…

…nepaisant to, jog žmogus mano, kad visus savo veiksmus kruopščiai apgalvoja, kasdieniai sprendimai iš tikrųjų priimami nesąmoningai. Kas sekundę žmogaus smegenis atakuoja daugiau nei 11 mln. vienetų duomenų, asmuo negeba jų visų kruopščiai apgalvoti, todėl sprendimus priima pasąmonė.

…jei žmogus nemato priežasčių būti aktyvus, tuomet nusprendžia nieko nedaryti. Nepaisant to, kad nieko neveikiant tausojama energija, tačiau tuomet žmogus jaučiasi nelaimingas.

…savimi pasitikintys asmenys teigiamai žiūri į visus gyvenimo pokyčius. Jiems tai galimybė išeiti iš komforto zonos arba pasinaudoti susiklosčiusia situacija tam, kad atsivertų naujų galimybių. Savimi nepasitikintys žmonės yra pernelyg prisirišę prie savo komforto zonos, todėl stengiasi iš jos nepasitraukti. Tokie asmenys vengia permainų, netgi tų, kurios gali atnešti sėkmę.

…situacijose, kurioms susiklosčius kyla pavojus gyvybei, greitą sprendimą priimti padeda emocijos. Baimė žmogų verčia bėgti nuo pavojaus, pasibjaurėjimas – vengti pavojingo maisto ir pan. Žmogaus smegenų sritis, atsakinga už emocijas, visuomet tampa aktyvi priimdama sprendimus. Iškilus pavojui smegenyse kyla prisiminimų apie anksčiau patirtas emocijas po tam tikrų sprendimų priėmimų.