Susivieniję dėl įvairovės: ar egzistuoja lygybė darbo vietoje?

Visuomenės įvairovė
Visuomenės įvairovė
  © Pexels

Ketvirtadienį įvyko tarptautinė konferencija, organizuota Lietuvos „Įvairovės chartijos“, kuri vienija organizacijas, įsipareigojusias užtikrinti lygias galimybes darbuotojams ir kurti draugišką ir įtraukią darbo aplinką. 

Verslo ir viešojo sektoriaus atstovai dalijosi gerąja praktika ir diskutavo apie įvairovės darbo vietoje teikiamą naudą, iššūkius ir neišnaudotą skirtingų visuomenės grupių atstovų potencialą.

Konferencijos tema apima Europoje vykstančius demografinius ir ekonominius pokyčius, formuojančius visiškai naują darbo aplinką. Ši įvairovė yra nesuderinama su įsišaknijusia visuomenėje nelygybe ir diskriminacija.

Darni darbo vieta, kurioje kiekvienas žmogus jaustųsi suprastas ir gerbiamas, gali būti kuriama įtraukiant visus gyventojus – nepriklausomai nuo rasės ar etninės kilmės, lyties ar amžiaus, seksualinės orientacijos, religinių įsitikinimų ar fizinių gebėjimų. Ji turi suteikti jiems lygias galimybes įmonėje ar organizacijoje.

„Įvairove pasižyminti darbo vieta – tai ne tik skirtingo amžiaus darbuotojai arba vyrų ir moterų skaičiaus pusiausvyra. Tai vieta, kurioje dirba skirtingų išgyvenimų patyrę asmenys, pasižymintys skirtingomis asmeninėmis savybėmis ir turintys skirtingos patirties – to, kas padeda skatinti kūrybiškumą ir dalytis nuomonėmis bei mintimis“, – teigiama „Įvairovės chartijos“ praktiniame vadove.

Anot Chartijos, įvairovė, kuriama socialiai atsakingo verslo, teikia įvairios naudos jos principais besivadovaujančioms įmonėms: padeda tapti geidžiamu darbdaviu (tyrimai rodo, kad profesionalai vertina organizacijos vertybes ir kultūrą), išlaisvinti kūrybiškumo potencialą ir pritraukti neatrastus talentus, geriau suprasti savo klientus.

Sėkmės pavyzdžiai

Konferencijos tribūnoje pasirodė skirtingų įmonių, skatinančių socialinę įtrauktį, atstovai. Šie „Įvairovės chartijos“ ambasadoriai pasidalijo gerąja praktika ir nuveiktais darbais.

„Rimi“ prekybos centrų valdymo vadovė Irina Miklienė pasakojo, kad daugiau nei 13 metų įmonė įdarbina žmones su negalia. Ji paprašė, kad visi, kurie parduotuvės kasoje sutinka tokį žmogų, jam padėkotų. Taip pat įmonėje nėra diskriminacijos dėl amžiaus: „Mums nesvarbu, galime priimti ir 18-metį, ir aštuntąjį dešimtmetį perkopusį žmogų.“

Giedrė Kaminskaitė-Salters, „Telios“ vadovė, teigė, kad per pastaruosius metus įmonė pasirinko kelias strategijas, skatinančias socialinę įtrauktį. Daug dėmesio yra skiriama senjorams. Septyniuose miestuose šiuo metu vyksta mokymai vyresnio amžiaus žmonėms apie tai, kaip naudotis internetu ir kompiuteriu.

„Tai ne tik suteikia senjorams reikiamų technologinių įgūdžių, bet ir padeda sumažinti kartų atotrūkį“, – sakė „Telios“ atstovė. Įmonė vykdo ir saugaus interneto pamokas vaikams ir prisideda prie „Women go tech“ iniciatyvos bei dalyvauja kasmetinėse LGBT „Baltic pride“ eitynėse. 

Pasak G. Kaminskaitės-Salters, ne visi klausimai, kurių kyla vadybininkams diskutuojant apie naujos įtraukties praktikos įvedimą, yra politiškai korektiški, tačiau tai yra dar geriau – skatinamas dialogas, padedantis išsilaisvinti nuo stereotipų.

Kitos įmonės, „Western Union“ Lietuvoje, atstovė pasakojo, kad net 10 proc. jų darbuotojų yra užsieniečiai, todėl įvairovės tema buvo labai aktuali nuo pat įmonės atėjimo į šalį pradžios. Pasak atstovės, yra netgi įkurtas su tuo susijęs skyrius – darbo grupės stengiasi suteikti draugišką aplinką į Lietuvą atvykstantiems užsieniečiams, jiems padedama apsiprasti.

„Pirmas blynas“ skatinant įvairovę

Dar vienas renginio pranešėjas – Timas van Wijkas, kuris Vilniuje įkūrė blyninę, tapusią mėgstama darbo vieta penkių mažiau galimybių turinčių žmonių komandai.

T. van Wijkas atvyko į Lietuvą iš Olandijos prieš trejus metus. Netrukus jis pastebėjo, kad gatvėse beveik nėra neįgalių žmonių. Vaikinas paminėjo, kad Olandijoje jis dirbo dvidešimties neįgaliųjų žmonių mentoriumi vienoje iš kepyklų, ir tai yra normali praktika daugelyje įmonių.

Jis norėjo suteikti žmonėms su negalia darbo vietą, taip po konsultacijų su nevyriausybinėmis organizacijomis buvo įkurtas restoranas „Pirmas blynas“.

Pradėjęs domėtis, po beveik mėnesį trukusių paieškų jis rado penkis žmones, kurie norėjo dirbti. Kai jis paklausė, ką kiekvienas iš jų norėtų daryti, visi beveik vienbalsiai atsakė – valyti. Jie buvo tiesiog pripratę, kad vienintelė pozicija, į kurią jie gali pretenduoti, – fizinis darbas.

Po kurio laiko T. van Wijkas padėjo kiekvienam iš komandos narių rasti savo vietą. Vienas vaikinas sėkmingai dirbo kompiuteriu, tad jis pradėjo dirbti prie kasos aparato, kai kuriems patiko dirbti padavėjais, dar vienas vaikinas džiaugėsi dirbdamas kartu su virtuvės šefu.

Viena iš istorijų, papasakotų T. van Wijko nuo tribūnos, buvo apie vieną iš jo darbuotojų: „Viena mergaitė buvo nuo mažens labai kukli, nes jai buvo sudėtinga vaikščioti, kalbėti, girdėti. Taip ji atrodė ir mums, kol po savaitės mokymų jos mama neatėjo su klausimu, ką padarėme jos dukteriai.“

Jos mama pasakojo, kad kiekvieną dieną, grįžusi namo, dukra pasakojo, kaip praėjo diena restorane: kokius blynus ji nešė žmonėms, ką ji išmoko, su kuo bendravo, taip pat pasiėmė meniu namo, kad galėtų geriau išmokti patiekalų ingredientus, mokėsi taisyklingo stalo serviravimo.

„Dabar, po metų, ši mergina yra mūsų restorano vadybininkė. Ji koordinuoja darbą, pasako, kuris stalas kurio patiekalo laukia, gali pasakyti virtuvei, kad maistas turi būti paruoštas greičiau“, – pasakojo T. van Wijkas apie savo darbuotojos, kuri anksčiau netgi nenorėjo išeiti į lauką, nes tektų bendrauti su nepažįstamais, transformaciją. Jis pridūrė, kad šis potencialas joje buvo visą laiką, ji tiesiog neturėjo galimybės jo išlaisvinti.

Kodėl siekiai nepasiteisina?

Renginio metu pranešimą skaitė vokietis Michaelis Stubergas, kuris yra vienas pirmųjų, pradėjusių kalbėti apie įvairovės ir įtraukties valdymą Europoje.

Pasak jo, šiandien neįmanoma skatinti įmonėse įvairovės naudojantis viena formule – norint pasiekti tikslą, kiekvienoje šalyje ir kiekvienoje įmonėje reikalingi kūrybingi sprendimai.

Pirmiausiai jis patarė galvoti apie organizacijos įtraukties tikslus, o ne telkti dėmesį į darbuotojų skirtumus. Įmonei reikalingi plačių pažiūrų vadovai, ne tik sutelkiantys dėmesį į pačią lygių galimybių kampaniją, bet labiau į siekį padaryti visuomenėje pokytį.

„Turime atkreipti dėmesį į kai kuriuos neigiamus įvairovės aspektus – diskriminaciją, nelygybę ir kitus įsišaknijusius faktorius, tokius kaip stiklinės lubos ir daug kitų organizacijų lubų“, – kalbėjo M. Stuberas.

Jis pabrėžė, kad norėdami pagerinti aplinką darbuotojams iš skirtingų socialinių grupių vadovai turėtų leisti jiems dirbti kartu su visais kitais, o ne atskirti juos, formuojant grupes.

„Populizmas, suaktyvėjęs politikoje pastaruoju metu, lemia mūsų visų susvetimėjimą. Turėtume pažvelgti į savo programas ir įsitikinti, kad jos skatina integraciją, o ne atskirtį“, – sakė pranešėjas.

M. Stubergas, kalbėdamas apie įtrauktį, papasakojo kelis mitus. Pirmas jų – migrantai gali atimti vietinių gyventojų darbo vietas. Nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų šį politikų dažnai minimą teiginį. Priešingai, pasak pranešėjo, jeigu imigrantai dalyvaus ekonomikoje, visi pajus didesnę naudą ir gaus „didesnį pyrago gabalą“, nes jis pats augs.

Dar vienas mitas – jeigu išleisi žmones į pensiją anksčiau, jie „atlaisvins“ darbo vietas jaunimui. Pasak M. Stubero, pastaroji Europos šalių praktika įrodė, kad, išlaikant darbo vietas vyresnio amžiaus žmonėms, ekonomikai yra daug daugiau naudos, taip pat sukuriama daugiau galimybių visoms visuomenės grupėms.

Ekspertas paminėjo, kad kiekvienas Europos regionas susiduria su skirtingomis įtraukties problemomis, todėl ir sprendimai turėtų būti individualūs.

„Mano vardas – ne kvota“

Dar vienas pranešėjas – Kasparsas Zalitis. Pasak eksperto, jo šalis sparčiai keičiasi ir kasdien auga sąmoningumo, žmogaus orumo svarbos ir suvokimo klausimu. Tarp 6 geriausių valstybių, užtikrinančių lygias teises, Pasaulio bankas įtraukė ir Latviją, už nugaros palikusią kaimynines šalis ir visas posovietines valstybes.

„Ar niekada nesusimąstėte, kaip jaučiasi skirtingoms socialinėms grupėms atstovaujantys žmonės didelėse įmonėse? Kaip jiems reikėtų prisistatyti: „Sveiki, mano vardas yra kvota?“ – dėstė ekspertas ir pabrėžė, kad įtraukties programos yra delikati tema, o priemonės turėtų būti taikomos tikslingai.

Pasak K. Zaličio, pokyčių turėtų atsirasti natūraliai besikeičiant organizacijų kultūrai ir žmonių mąstymui. Eksperto žodžiais, reikėtų daugiau kalbėti ne apie skirtingas grupes, o stengtis į darbo aplinką įtraukti visus, įskaitant fenomeną, kurį daugelis kovotojų už žmogaus teises nenoromis pristato kaip visų blogybių atspindį – baltaodį heteroseksualų vyrą, kurio amžius yra nuo 35–45 metų.

„Jeigu auditorijos paklaustume, kiek jūsų yra kairiarankiai, kiek turi rudas ar mėlynas akis, kiek užaugo nepilnoje šeimoje arba yra vienišas tėvas ar motina, esu tikras, kad atsirastų daug aukštyn pakeltų rankų. Tai yra irgi įvairovė“, – sakė K. Zaličas.

Ekspertas pridūrė, kad jeigu manome, kad esame vienos ar kitos „daugumos“ dalis, tai nėra tiesa – kiekvienas yra įvairovės visuomenėje dalis.