Socialinių darbuotojų realybė: šunų įkandimai, ant galvos pilamos paplavos, persekiojimai ir menki atlyginimai

Socialinė globa
Socialinė globa
  © SCANPIX

Socialiniai darbuotojai rugsėjo pabaigoje ketina protestuoti prie Vyriausybės ir atkreipti valdžios institucijų dėmesį į sudėtingas jų darbo sąlygas.

Pavargo gintis rankinėmis

Rugsėjo 26 d. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija (LSDA) prie Vyriausybės rūmų rengs akciją „Kiek galime gintis rankinėmis?“, kurioje, tikimasi, dalyvaus keli šimtai žmonių. LSDA vadovė Jūratė Tamašauskienė portalui Alfa.lt sakė, kad šia akcija bus išreikštas protestas dėl nesaugių darbo sąlygų.

„Nepaisant to, jog šis darbas yra menkai apmokamas, jis dar ir nesaugus. Socialinių darbuotojų saugumas nereglamentuotas, o socialinių garantijų nėra.

Beveik kiekvienas socialinis darbuotojas yra tai patyręs. Eidami dirbti į socialinės rizikos šeimos lauką, jie neretai būna užpuolami arba persekiojami. Dažniausiai iš pradžių tie asmenys sunkiai prisileidžia socialinius darbuotojus ir tikrai neramina šunų, kurie pasitinka prie namo.

Darbuotojai būna apkandžiojami, išvadinami įvairiausiais žodžiais, apipilami paplavomis ir pan. Vienas socialinis darbuotojas pralaimėjo teismą prieš savo persekiotoją. Nėra net teisinių svertų, kurie leistų nubausti tuos persekiotojus“, – teigė J. Tamašauskienė.

Įžvelgia neteisybę atlyginimų sistemoje

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) antradienį paviešino socialinių darbuotojų užmokesčių vidurkius savivaldybėse atspindintį žemėlapį. Tačiau LSDA vadovė teigia, jog į jį pažvelgus galima apsigauti.

„Šį žemėlapį gaubia migla. Palyginus šių metų socialinių darbuotojų atlyginimų žemėlapį su praėjusių metų žemėlapiu, tie pinigai „ant popieriaus“ atrodo pakankamai įspūdingai, bet taip yra dėl to, jog buvo pakeista darbuotojų užmokesčio apmokestinimo tvarka ­– dalis darbdavio mokesčių buvo perkelta darbuotojui.

Visgi šioks toks atlyginimų pakilimas yra pastebimas, bet viską pavertus „į rankas“, bent penkiolikoje savivaldybių darbuotojai, turintys aukštąjį išsilavinimą, gauna vos 560 eurų. Be to, apie 70 proc. savivaldybių socialinių darbuotojų negauna nei 700 eurų į rankas. Atlyginimai yra apgailėtini ir oriai gyventi yra neįmanoma“, ­– tikino J. Tamašauskienė.

Painiava dėl socialinių darbuotojų atlyginimų

„Dirbdami savivaldybėse su šeimomis, kurios patiria socialinę riziką, jie gauna atlyginimus iš valstybės biudžeto, bet per savivaldybes. O tie, kurie dirba su neįgaliaisiais, senyvo amžiaus žmonėmis ar priklausomybių turinčiais asmenimis, atlyginimus gauna tiesiai iš savivaldybių biudžeto.

Dėl to SADM turi galimybę kelti atlyginimus tik daliai socialinių darbuotojų, o likusiems tokia galimybė negarantuojama, nes ji priklauso nuo savivaldybių valios.


SADM

SADM© Organizatoriai

Jeigu Molėtuose darbuotojai gauna 544 eurus į rankas, tai Vilniuje ­– jau 1 tūkst. eurų. Ši situacija priešina pačius darbuotojus, nes vieniems atlyginimai kyla sparčiau negu kitiems. Nežinau, kodėl tai nesutvarkoma. Yra akcentuojama, jog miestų merai nenoriai kelia šį klausimą, bet manau, jog SADM galėtų pradėti diskusiją su savivaldybėmis ir priimti reikiamus sprendimus Vyriausybėje“, ­– tvirtino J. Tamašauskienė.

Jos teigimu, socialinio darbuotojo profesijos prestižas Lietuvoje yra menkas. Anot pašnekovės, valstybės institucijos jo nestiprina nei požiūriu, nei finansiškai. J. Tamašauskienė taip pat pažymi, kad rezonansinių įvykių atvejais socialiniai darbuotojai kaltinami, jog blogai dirba.

„Jau dabar juntamas socialinių darbuotojų trūkumas. Universitetą baigęs žmogus neina dirbti šio darbo, nors ir turi tam pašaukimą. Pasaulyje ši profesija yra įvardijama kaip viena perspektyviausių, nes visuomenė sensta ir joje atsiranda daug visokių socialinių problemų, tačiau mūsų valstybė apie tai nemąsto ir nestiprina šios profesijos perspektyvų“, ­– apgailestavo J. Tamašauskienė.

SADM: savivaldybės yra savarankiškos priimti sprendimus ir mokėti darbuotojams, kiek pajėgia

Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja viešiesiems ryšiams Eglė Samoškaitė teigė, jog ministerijos užduotis yra „tempti“ socialinių darbuotojų darbo užmokesčius aukštyn netiesioginėmis priemonėmis, tiesiogiai nepažeidžiant savivaldybių nepriklausomumo.

Anot jos, ministerijos įtaka šiuo klausimu nėra visa apimanti, nes savivaldybės yra savarankiškos priimti sprendimus ir mokėti darbuotojams, kiek pajėgia.

„Savivaldybių biudžetiniame sektoriuje dirbantys socialiniai darbuotojai pavaldūs savivaldybėms – t. y. dirba arba tiesiogiai savivaldybės administracijoje, arba socialinių paslaugų centruose, kurie yra pavaldūs savivaldybėms.

Tai reiškia, kad šių socialinių darbuotojų, kaip ir kitų sričių darbuotojų, darbo užmokestį lemia Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatyme nurodytų pareiginių algų koeficientai bei kasmet tvirtinamas bazinis pareiginės algos dydis, kuris yra bendras visiems valstybės ir biudžetiniame sektoriuje dirbantiems tarnautojams bei darbuotojams.

Tam tikrą darbo užmokesčio dalį lemia kiekvienos įstaigos vadovas, nes darbo užmokestį sudaro ne tik pareiginė alga (pastovioji ir kintamoji dalis), bet ir priemokos, mokėjimai už viršvalandžius, darbą poilsio ir švenčių dienomis, taip pat premijos“, ­– aiškino E. Samoškaitė.

Anot ministro Lino Kukuraičio patarėjos, kasmet yra didinamos valstybės lėšos socialinių darbuotojų, dirbančių savivaldybėse, atlyginimams kelti. Anot jos, ministerija stengiasi keisti situaciją.

„Tai skatina savivaldybes pasitempti ir kelti darbo užmokestį kitose srityse dirbantiems socialiniams darbuotojams, kad tarp jų nebūtų didelės takoskyros.

Kasmet auga ir bazinis pareiginės algos dydis. 2020 m. jis sieks 176 eurus. Šis dydis dauginamas iš pareiginio koeficiento – taip sudaroma pastovioji pareiginės algos dalis.

Didinant minimalią algą valstybėje visuomet didinami ir minimalūs pareiginių algų koeficientai, kad kvalifikuotas darbas jokiu būdu nebūtų apmokamas mažiau nei nekvalifikuotas. Tai taikoma visiems valstybės ir biudžetinio sektoriaus tarnautojams ir darbuotojams.

Su socialinių paslaugų darbuotojų profesinėmis sąjungomis 2018 m. pasirašėme ir šiais metais atnaujinome kolektyvinę šakos sutartį, kuri nustato aukštesnius minimaliuosius pareiginės algos koeficientus šių profesinių sąjungų nariams. Tai vienas iš būdų sustiprinti profesines sąjungas, kad jos galėtų atstovauti darbuotojams ginčuose su jų tiesioginiais darbdaviais.

Nuo 2019 m. įsigaliojo Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostata, kad ne mažiau kaip 20 proc. nepanaudotų piniginės socialinės paramos lėšų turi būti skiriama socialinių paslaugų srities darbuotojų darbo užmokesčiui didinti ir darbo sąlygoms gerinti bei savivaldybių administracijų socialinių išmokų specialistų darbo užmokesčiui didinti“, ­– tvirtino E. Samoškaitė.

Kalbėdama apie socialinių darbuotojų riziką, su kuria jie susiduria darbo metu, E. Samoškaitė teigė, jog socialinių darbuotojų darbas yra įtrauktas į pavojingų darbų sąrašą, o tai, anot jos, reiškia, kad darbdavys turi pareigą įvertinti darbuotojų darbo sąlygas, rizikas ir imtis priemonių dėl rizikos šalinimo.

„Kai kuriose savivaldybėse socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai yra apdraudžiami nuo nelaimingų atsitikimų darbe, taip pat papildomu sveikatos draudimu, skiepijami darbdavio lėšomis, aprūpinami asmeninėmis apsaugos priemonėmis darbdavio lėšomis ­– dezinfekciniais skysčiais, vienkartinėmis pirštinėmis, šunų baidymo prietaisais, higieninėmis servetėlėmis, atšvaitais, respiratoriais ir pan.

Yra savivaldybių, kurios nesiima jokių paminėtų veiksmų. Paskatinti darbdavį pasirūpinti socialinių darbuotojų saugumu gali profesinės sąjungos bei patys darbuotojai, keldami šį klausimą.

Jeigu darbdavys neatlieka savo pareigos ir nevertina rizikos veiksnių bei nesiima priemonių dėl rizikos šalinimo, rekomenduojama kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją. Už tai darbdaviui gali grėsti administracinė atsakomybė“, ­– tvirtino E. Samoškaitė.