J. Didžiulis: kodėl „Burning Man“ aš sudeginau 10 tonų CO2, kovodamas su klimato kaita?

Jurgis Didžiulis ir Erica Jennings festivalyje „Burning Man“
Jurgis Didžiulis ir Erica Jennings festivalyje „Burning Man“
  © Asmeninis albumas
Alfa Pramogos
2019-09-11 14:47

Šių metų kelionė į „Burning Man“ man kainavo maždaug vieno mėnesio pajamas ir išmetė į atmosferą apie 10 tonų CO2. Paradoksalu, bet tai yra vienas prasmingiausių dalykų, kuriuos galiu padaryti ne tik dėl savęs, bet ir dėl klimato kaitos padarinių mažinimo.

Už transformacinius potyrius bei transcendentines akimirkas žmonės būna pasiryžę pakloti transcendentines pinigų sumas. Šia prasme „Burning Man“ tikrai nenuvils. Patirti Nevados dykumoje savaitę trunkančią utopiją yra tarsi gauti progą pajodinėti vienaragiu – tai neišvengiamai paveikia suvokimą apie tai, kas yra įmanoma tarp žmonių ir ką gebame padaryti kartu. Kai kam tai yra ir šoko terapija ego, kitiems – sanatorija sielai.

Pirmasis Erikos apsilankymas nebuvo išimtis. Kažkuriuo momentu festivalyje ji atsisuko į mane ir ryžtingai tarė: „Supratau.“ Kai paklausiau, ką ji suprato, jos atsakymas buvo: „Pasakysiu, kai galėsiu tai išreikšti žodžiais.“ Tų žodžių ieško jau kokią savaitę, bet jos žvilgsnis – jau kitoks. Akivaizdu, jos atžvilgiu CO2 ir pinigai „sudeginti“ tikslingai.

O man visgi po ketvirto karto asmeninė transformacija jau nebėra tikslas. Jau gerai „prisičirškinęs“ toje dykumoje, jaučiu pareigą prižiūrėti ugnį kitų „čirškinimui“. Tai yra tarsi godus noras sukurti kitiems tą transcendentinį „much wow“ jausmą, kurį pats patyriau pirmus kartus. Piligriminė kelionė į dykumą man dabar yra proga susieiti su „saviakais“, gauti įgūdžių ir įkvėpimo kurti panašias erdves bei plėsti transformacinį kultūrinį lauką už dykumos ribų.

„Burning Man“ kaip ant delno parodo, kas vyksta, kai 80 tūkst. žmonių išdrįsta viešai svajoti ir materializuoti alternatyvią realybės viziją ekstremalioje aplinkoje. Tarsi tai būtų socialinis/visuomeninis CERN atominių dalelių greitintuvas – brangus eksperimentas, kuris įrodo, tegu ir laboratorinėmis sąlygomis, ką leidžia mūsų žmogiškieji gebėjimai. O įsitikinimas, jog kurti kitokią „masinę realybę“ yra įmanoma, kad ir trumpam, yra tai, ko labiausiai trūksta kovojant su klimato kaita. Pamatyti savo akimis, kad planas B yra ne tik galimas, bet jis gali būti ir visai patrauklus variantas.

Jeigu klausote mokslininkų ir tikite moksliniais tyrimais, suprantate, kas yra prognozuojama kalbant apie klimato kaitą. Tai turbūt Jus baugina. Nieko dėl to nedarote, nes: a) manote, kad tai beviltiška; b) elgiatės kaip stručiai – manote, jog, ingoruojant pavojų, jis pats pasišalins; c) manote, jog gal vis dėlto nieko blogo nebus; d) tikite, kad kažkas mus „išganys“. Kitaip tariant, iki šiol nerandate įtikinančios alternatyvos, dėl kurios prisiverstumėte keisti savo patogų gyvenimą.

Aš Jus suprantu. Niekas nešoks iš lėktuvo, kol dar yra vilties saugiai nusileisti. Niekas nepaliks skęstančio laivo, kol nematys valties ar kranto. Niekas nepaliks OK tūso, kol nematys viliojančio plano B. Nors „Burning Man“ nėra planas B, jis veikia kaip puikus inkubatorius tam planui atrasti. Tai yra puikiausia treniravimosi aikštė tiems, kas supranta, kad tą planą reikia išmokti susikurti patiems. Artėjant potvyniui, reikia išmokti ne tik arkas statyti, bet ir žinoti, kaip komunikuoti, susitarti, organizuoti ir įtikinti dalyvius, kad tai bus „much wow“.

Niekas nevažiuoja į tą dykumą tiesiog tam, kad išgyventų. Susitvarkyti su sunkiomis sąlygomis nėra tikslas. Tikslas yra klestėti, sukurti gausą, patirti visavertišką žmonių potencialą, kurti gerovę ir prasmingą gyvenimą kitaip. Jeigu savo vaikus išmokysiu statyti palapinę, užkurti laužą, susimedžioti laukinį gyvį – tai padės jiems išgyventi stichinės nelaimės atveju. Jeigu jie gaus patirti tribalinę žmonių prigimtį, bendradarbiavimo vaisius ir kalbės bendruomeniškumo kalba, jie turės didesnę tikimybę susikurti klestintį gyvenimą.

Dauguma galvoja, jog į „Burning Man“ susirenkame tiesiog gerai patūsinti, bet tūsas čia yra šalutinis produktas. Mes statome visą 80 tūkst. piliečių miestą, kuriame duodame laisvę kolektyvinei saviraiškai – testuojame, ką reiškia švęsti kiekvieną dieną, ką reiškia būti visavertišku žmogumi, ką reiškia tapti savo aplinkos socialiniais inžinieriais. Kitaip tariant, masiškai treniruojame savo bendruomeniškumo raumenis ir laviname susibūrimo ir kolektyvinės iniciatyvos įgūdžius.

Gebėti tai išnešti už „Burning Man“ ribų ir skleisti savo realybėje – tai yra tas tikslas, dėl kurio į Nevadą keliausiu kasmet, sudeginsiu mėnesio algą ir dar 10 tonų CO2. Formuoti bendruomeninę kultūrą ir užkrėsti kitus mąstyti radikaliau, o gal net ir spalvotai svajoti apie savo paties sukurtą planą B.

J. Didžiulis: kodėl „Burning Man“ aš sudeginau 10 tonų CO2, kovodamas su klimato kaita?

Jurgis Didžiulis ir Erica Jennings festivalyje „Burning Man“
+9