Ar Europa pasiekė savo populizmo viršūnę?

Europos populistai
Europos populistai
  © SCANPIX
Alfa.lt
2019-09-12 19:27

Gal atrodytų šventvagiška kalbėti apie artėjantį populizmo galą Europoje iškart po to, kai radikalios dešinės „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) dvejuose regioniniuose rinkimuose laimėjo rekordinį balsų skaičių, tačiau virtinė įvykių ir balsavimų Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Slovakijoje ir Čekijoje gali rodyti euroskeptiškų nacionalistinių judėjimų silpnėjimą, praneša portalas „Politico“.

Tai tikrai nereiškia, kad visos socialinės ir ekonominės bėdos, kurios paskatino daugelį dirbančiųjų klasės ar neturtinguosius rinkėjus nesigręžti nuo tradicinių politinių partijų, kažkur dingo. Tačiau darosi vis panašiau, kad populistai niekur visame žemyne nebesugeba užsitikrinti daugumos savo radikaliam antieuropietiškam kursui.

Pats akivaizdžiausias pavyzdys – Italija. Buvęs vidaus reikalų ministras Matteo Salvini, kurio kraštutinės dešinės „Lygos“ partija dar visai neseniai dalijosi valdžia su kitu nesisteminiu „5 žvaigždučių“ judėjimu, suformuodami pirmąją Vakarų Europos populistų vyriausybę, tikėjosi, kad Italija yra pasirengusi pasukti dar labiau į dešinę, ir pasitraukė iš koalicijos, reikalaudamas išankstinių rinkimų.

Nors ir M. Salvini apkeliavo visus šalies paplūdimius besifotografuodamas su savo rėmėjais ir keiksnojo valdžią Romoje, jo bandymas konsoliduoti valdžią neišdegė. Jo buvę koalicijos partneriai savo ruožtu pasipūtė ir suformavo naują vyriausybę su klasikine, centro kairės Demokratų partija. Italija buvo atitraukta nuo krizės (bent jau kol kas) ir pasuko į nuosaikesnę, draugiškesnę ES ekonominę ir migracijos politiką.

Toks M. Salvini akibrokštas smogė per partijos reitingus ir sukėlė pirmas jo bendražygių abejones dėl jo lyderystės. Tačiau visko dar gali būti. Politikos peštukas ir socialinių tinklų profesionalas gali jau visai netrukus grįžti, ypač jei šalies ekonomika toliau bus leisgyvė ir naujoji koalicija žlugs.


M. Salvinis su savo remėjais

M. Salvinis su savo remėjais© SCANPIX

Antrasis pavyzdys – Jungtinė Karalystė (JK). Boriso Johnsono bandymai nurungti populistus populizme, pažadant išvesti šalį iš ES „bet kokia kaina“ spalio 31 d., net jei ir nebus sutarta dėl išstojimo sutarties, patyrė milžinišką pralaimėjimą šalies Parlamente.

Naujasis premjeras, kuris dar per 2016 m. vykusį referendumą žadėjo iš Europos „atsiimti šalies kontrolę“, prarado bet kokią „Brexit“ kontrolę per patį pirmą Bendruomenių Rūmų balsavimą. Bent jau kol kas.

Atsižvelgiant į dabar JK politikoje tvyrantį chaosą, visuomenės nuovargį klausantis nuolatinių kovų dėl „Brexit“ ir nepatrauklią kraštutinės kairės politinę Jeremio Corbyno alternatyvą, B. Johnsonui gali net ir pavykti apvalyti savo konservatorių partiją ir paversti ją tikrąja „Brexit“ partija, o tada laimėti rinkimus ateinantį mėnesį. Tačiau tokia iliuzija vis labiau tolsta, turint omenyje, kad jo didysis planas sustabdyti Parlamento darbą dėl galimybės prastumti kietąjį „Brexit“ žlugo.

Trečiasis pavyzdys yra Prancūzija, kurios prezidentas Emmanuelis Macronas dar prieš 6 mėnesius skendėjo gilioje krizėje: kiekvieną sekmadienį riaušes keldavo antisisteminės „Geltonosios liemenės“ (pranc. „Gilets Jaunes“), o Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis sambūris buvo reitingų viršūnėse. Tačiau dabar E. Macronas grįžo į savo vėžes, didžiajai daliai protestų aprimus (bent kol kas), o M. Le Pen jėgos nuslūgo po vos laimėtų Europos Parlamento rinkimų. Panašu, kad kol bedarbystė mažėja ir šalies ekonomika laikosi, galimybių plisti populizmui yra nedaug.


Marine Le Pen

Marine Le Pen© SCANPIX

Austrijoje konservatorių ir radikaliosios Laisvės partijos (FPÖ) koalicija žlugo ir nugarmėjo į bedugnę gegužę, kai pastarojo judėjimo lyderis buvo nufilmuotas už nelegalų finansavimą siūlantis valstybinius projektus tariamai verslininkei iš Rusijos. Nors ir išmesta iš vyriausybės, FPÖ apklausose vis tiek surenka apie 20 proc. gyventojų palaikymo, tačiau mažai tikėtina, kad jai bus lemta vėl valdyti valstybę po šį mėnesį vyksiančių išankstinių rinkimų.

Ispanijoje populistai iš radikalios kairės ir dešinės taip pat praranda savo įtaką po vis augančio dabartinio ministro pirmininko Pedro Sánchezo mažumos vyriausybės populiarumo. Net ir toje pačioje Vokietijoje AfD partijos sėkmė Brandenburge ir Saksonijoje paliko juos opozicijoje – tradicinės partijos yra kategoriškos dėl tokių jėgų prileidimo prie valdžios.

Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad šiuo metu valdančioms dešiniųjų nacionalistų jėgoms Lenkijoje ir Vengrijoje pastarieji Europos Parlamento rinkimai buvo išties sėkmingi, o jų vos ne vienvaldė valdžia ir toliau leidžia nepaklusti ES reikalavimams dėl pažeidžiamų teisės viršenybės ar pilietinių teisių. Tačiau Lenkijos de facto lyderis Jaroslawas Kaczynskis jau labai greitai gali netekti savo absoliučios daugumos parlamente, nepaisant šios politinės jėgos puikiai išnaudojamos išmokų ir katalikiško nacionalizmo politikos.

O baimės dėl neliberalių populistų bangos Centrinėje Europoje irgi buvo perdėtos: liberalas laimėjo Slovakijos prezidento rinkimus, o dėl milijardieriaus Čekijos premjero Andrejaus Babišo galimai supainiotų interesų vyksta masiniai protestai.

Tačiau, nepaisant visų šių įvykių, tradicinių partijų politikams būtų klaidinga atsipalaiduoti ir švęsti pergalę. Auganti pajamų nelygybė, baimės dėl migracijos ir žemos kvalifikacijos darbų paklausos mažėjimas dėl globalizacijos vis dar palieka terpę plėstis pykčiu paremtai politikai Europoje ir JAV. Prie to prisideda ir socialiniai tinklai, kurie leidžia plisti netikroms naujienoms ir kitoms manipuliacijoms.

Populizmo banga gal ir lūžo, tačiau reikės rimtai viską apvalyti.