M. Salvini: žmogus, žaidžiantis su Italijos ateitimi

Matteo Salvinis
Matteo Salvinis
  © SCANPIX

Italijoje sugriuvus valdančiajai koalicijai ir gresiant išankstiniams rinkimams, visų žvilgsniai nukrypsta į vieną žmogų. 

Ko gero, žinomiausias Italijos politikas, vienos populiariausių šalyje partijos „Lyga“ (it. „Lega“) vadovas Matteo Salvini, vedamas asmeninių ambicijų ar oportunistiškai pajautęs galimą pergalę būsimuose rinkimuose, patraukė savo partiją ir valdančiųjų, taip nutraukdamas daugiau nei metus trukusią koaliciją su „5 žvaigždučių judėjimu“ (it. „Movimento 5 Stelle“).

Tad kas yra šis, Italijos politiką griaunantis žmogus?

Politinės karjeros pradžia ir neįprasta draugystė su komunistais

M. Salvini gimė 1973 m. Milane įmonės direktoriaus ir namų šeimininkės šeimoje. Baigė Alessandro Manzoni licėjų ir įstojo į Milano universitetą, kuriame iš pradžių studijavo politikos mokslus, o tada perėjo į istorijos studijas, tačiau dėl gan anksti pradėtos politinės karjeros savo studijų taip ir nebaigė.

Būdamas tik 17-metis, 1990 m. jis įstojo į dešiniųjų separatistinį judėjimą „Šiaurės lyga“ (it. „Lega Nord“), aktyviai veikė šio judėjimo jaunimo sparne „Jaunųjų padaniečių judėjimas“ (it. „Movimento Giovani Padani“), tapo šios organizacijos Milano miesto koordinatoriumi.

Galiausiai partijos aparatas jaunąjį M. Salvini įtraukė į aktyvų politinį gyvenimą – su pertraukomis nuo 1993 m. iki 2012 m. buvo Milano savivaldos tarybos narys, 1997 m. pradėjo dirbti partijos laikraštyje „La Padania“ ir nuo 2003 m. yra užregistruotas kaip profesionalus Italijos žurnalistas.

Taip pat jam ne vieną kartą teko krimsti EP nario „duonos: 20042006 m. ir galiausiai 20092018 m.

Kiek mažiau žinomas šio politiko istorijos faktas yra tas, kad nors politikas dabar yra siejamas su kraštutine dešine, jaunystėje jis buvo siejamas su komunistais. Jis buvo dažnas Milane esančio „Leoncavallo“ socialinio centro lankytojas – neformalų susirinkimo vietos, kurioje dažnai buvo skleidžiamos kairiosios idėjos, net ir savojoje partijoje, pasižyminčioje gan konservatyvia pasaulėžiūra, sugebėjo įkurti komunistų frakciją.

„Jis lankydavosi „Leoncavallo“ (žymioje radikaliųjų kairiųjų vietoje Milane) su alumi rankoje – tokius prisiminimus apie jį mes tebeturime. Jeigu reiktų spėti, ar jo dabartinė politinė pozicija yra oportunistinis pasirinkimas, ar politinis atsivertimas, aš manyčiau, kad pirmasis variantas visgi teisingas“, – portalui Politico yra teigęs Milano politikos ekspertas Jacopo Tondelli.

Tačiau pats M. Salvini tokią keistą metamorfozę vertina gal paprastai.

„Ironiška, bet aš matau daugiau kairiųjų vertybių Europos dešiniuosiuose nei kai kuriose kairiosiose partijose. Būtent dešiniosios partijos ir judėjimai dabar gina dirbančiuosius“, – italų portalui Il Fatto Quotidiano komentavo politikas.


Italijos premjeras G. Conte atsistatydina

Italijos premjeras G. Conte atsistatydina© SCANPIX

Regioninė „Lygos“ partija, užvaldžiusi visą Italiją

Nors M. Salvini politinė karjera jau buvo pakankamai gera, tačiau pagrindinis „šūvis“ į valdžios olimpą prasidėjo su jo tapimu „Šiaurės Lygos“ vadovu ir regioninės partijos pavertimu visą valstybę valdančia partija.

1991 m. oficialiai įkurta federacinė partija, kaip įvairių šiaurinėje Italijoje veikusių regioninių partijų sąjunga, ir vadovaujama Umberto Bossio nelabai sugebėjo išlipti iš regioninės svarbos politikos duobės, nacionaliniuose reikaluose geriausiu atveju tebūnant Silvio Berlusconi mažaisiais koalicijos partneriais.

Tačiau ši rami idilė pasibaigė po 2011 m. balandžio, kada partiją sukrėtė milžiniškas korupcijos skandalas, privertęs atsistatydinti generalinį sekretorių U. Bossį, galiausiai išrenkant Roberto Maronį partijos vadovu. Vėliau buvo tragiškas pralaimėjimas regioniniuose rinkimuose, vos laimint poroje šiaurinių šalies regionų. Galiausiai 2013 m. R. Maronis pasitraukė, užleisdamas vietą dabartiniam lyderiui M. Salvini.

Naujasis partijos lyderis iškart ėmėsi pokyčių – prieš 2014 m. EP rinkimus partija tapo skeptiška ES, ypač euro atžvilgiu, ir ėmėsi formuoti draugystės ryšius su kitomis žemyno euroskeptikų partijomis kaip „Prancūzijos nacionalinis frontas“, vadovaujamu Marine Le Pen, ar Olandų laisvės partija, vadovaujama Geerto Wilderso. Taip pat buvo pradėti pirmieji žingsniai ties nacionalinės darbotvarkės formavimu, Italijos pietuose įkuriant giminingą partiją „Mes su Salviniu“ (it. „Noi con Salvini“).

Galiausiai 2018 m. vykusių nacionalinių rinkimų metu, dalyvaujant 4 centro dešinės partijų koalicijoje, „Lygai“ nusišypsojo dar neregėta sėkmė – surinkti 17,4 proc. balsų pavertė ją trečia pagal populiarumą partija šalyje ir galiausiai atvedė link koalicijos su „5 žvaigždučių judėjimu“.

Kas laukia Italijos ir M. Salvini?

Tad grįžtant į dabartį, kyla klausimas, kas toliau. Koalicija subyrėjusi ir tai inicijavusi M. Salvinio „Lyga“ labai nori išankstinių rinkimų, kuriuos, bent jau vertinant pagal dabartines apklausas, laimėtų. Tačiau įmanomas ir kitas scenarijus – bus suformuota nauja koalicija.

Pastarajam variantui yra ir pakankamai šansų išsipildyti. Portalo The Guardian duomenimis, Italijos prezidentas Sergio Mattarella duoda partijoms laiko susitarti dėl naujo bendradarbiavimo, visas viltis dedant į „5 žvaigždučių judėjimo“ ir rinkimuose antroje vietoje likusios kairiosios Demokratų partijos (it. Partito Democratico) galimą vyriausybę.

Nors visa situacija yra labai sudėtinga, atsižvelgiant, kad bendradarbiauti turinčios partijos yra senos varžovės ir priešininkės, koalicinis susitarimas gali būti pasiektas. Suprasdamas tai net pats M. Salvini jau pamažu keičia savo toną ir nebeatmeta galimybės grįžti į senos koalicijos vėžes.

„Jeigu jie nori „perkrauti“ vyriausybę ir valstybę, aš būsiu čia, be jokio žvalgymosi atgal... jeigu bus kita komanda, kuri sugebės atlikti darbus, aš nelaikysiu jokių pykčių“, – po susitikimo su Italijos prezidentu teigė „Lygos“ vadovas.

Na, o šis visas M. Salvini ir jo partijos žaidimas „va bank“ primena situaciją „dabar arba niekada“ – arba jiems pavyksta surengti pirmalaikius rinkimus ir, tikėtina, laimėti juos, arba likti „ant ledo“ ir laukti eilinių 2023 m. rinkimų, per kuriuos visas užsitarnautas populiarumas gali būti seniausiai pamirštas.