Vienišas klajūnas: jei ne meilė Sabrinai, bandyčiau po pasaulį keliauti be pinigų

Evaldo Bajerčiaus kelionės po pasaulį motociklu
Evaldo Bajerčiaus kelionės po pasaulį motociklu
  © Asmeninis albumas

Prieš trejus metus prisidengęs Modus Vivendi slapyvardžiu 24-erių Edgaras Bajerčius sėdęs ant čioperio, kuriam suteikė Sabrinos vardą, pajudėjo į kelią. Slapyvardį greitai teko keisti į modus_traveller, kai sužinojo, jog egzistuoja ir taip pat pavadinta seksualių apatinių kompanija. 

„Tai nebuvo lengvas sprendimas, nes apie šį pseudonimą sukosi daugybė asmeninės ideologijos, tačiau tai tik pavadinimas, o aš nesu pavadinimas. Aš tiesiog esu“, – sako Edgaras. 

Tačiau menkas nesusipratimas nenuslopino ryžto su Sabrina užkariauti pasaulį. Dabar E. Bajerčius skrieja motociklu ir daro tai, apie ką daugelis svajoja, bet nedrįsta įgyvendinti. 

„Mano tikslas – pasiekti visišką dugną. Tikiu, kad iš esmės pasidarai laisvas, kai jau neturi ko prarasti. Tuomet gali padaryti didelį šuolį į priekį. Pabuvęs abiejose pusėse, turėčiau žinoti, kaip išlaikyti pusiausvyrą“, – įsitikinęs vaikinas, šiuo metu atokiame Ibisos salos krašte ant didžiulės uolos besigrožintis skaidria Viduržemio jūra ir, kaip pats tvirtina, kartais žvilgtelintis į šalia praplaukiančias merginas nuogomis krūtinėmis. 

Savęs paieškos 

E. Bajerčių kelionės žavėjo visada, tačiau augęs ganėtinai vargingoje šeimoje iki pat pilnametystės nebuvo iškėlęs kojos už Lietuvos ribų. 

Nuo išvykimo svetur baidydavo ir užsienio kalbos nemokėjimas. 

Tačiau pirmasis lūžis įvyko vos baigus elektros inžinerijos bakalauro studijas Kauno technikos kolegijoje.

Edgaras sako suvokęs, jog negali šitaip tūnoti dėžutėje ir žūtbūt privalo iš jos ištrūkti. Tad pradėjęs savarankiškai mokytis kalbų ir po kelių mėnesių rado pirmą pasitaikiusį pasiūlymą dirbti Vokietijoje elektriku. 

 Buvau girdėjęs apie darbus, kur tenka daug keliauti, ir tai skambėjo labai romantiškai.
– E. Bajerčius

„Praleidęs Vokietijoje apie keturis mėnesius pasijutau kaip nacionalistinės imperijos vergas. Darbo sąlygos tikrai nebuvo pačios geriausios. Galop pradėjau maištauti. Turbūt dėl to ir buvau atleistas. Sugrįžau į tėvynę. Nei vokiečių kalba, nei pati Vokietija nebedomino“, – prisimena E. Bajerčius. 

Jau tada jis jautėsi kitoks – truputį daugiau patyręs ir susidaręs įspūdį, kad svetur labai panašu kaip ir Lietuvoje. 

„Milžiniškų kultūrinių skirtumų nepastebėjau. Susiradau puikiai atlyginamą inžinieriaus darbą Lietuvoje“, – pasakoja E. Bajerčius. 

Atrodė, kad gimtinėje atrado savo vietą. Darbas, namai, o po to – išsvajotos atostogos egzotiškuose pietuose ar Europoje. 

„Nelabai kuo skyriausi nuo paprasto lietuvių turisto, – pripažįsta. – Pykšt, pokšt! Ir vėl ne tai, ko noriu, bet vis dar nesuvokiau, kokių kelionių man išties reikia. O ir ribotas atostogų laikas buvo per trumpas pažinimui. Darbas tipiškoje vidutinės klasės darbininkų aplinkoje pradėjo erzinti, jaučiausi lyg pradėjęs kerpėti.“ 

Tuomet E. Bajerčius pradėjo kurpti mintis apie pokyčius, kurie galėtų prikelti jį naujam gyvenimui. 

„Buvau girdėjęs apie darbus, kur tenka daug keliauti, ir tai skambėjo labai romantiškai. Pasisekė ar ne, bet man pavyko susirasti būtent tokį automatikos inžinieriaus darbą, kurio specifika – skraidymas svetur ir tam tikrų užduočių atlikimas. Jaučiausi daugiau nei laimingas“, – pasakoja Egdaras. 

Jis juokiasi, jog sudėjus visų trejų metų skrydžius jau būtų triskart apskridęs aplink Žemės rutulį.


sekunde.lt nuotr.

Tik jis ir Sabrina 

Edgaras dar vaikystėje tiesiog žinojo kažkada turėsiantis motociklą. Greitis, adrenalinas taip traukė, jog neliko nieko kito, kaip tik įsigyti čioperį

Nusipirkęs iškart jį pakrikštijo Sabrina. Sako, jog toks vardas kilo nuo tikro modelio „Honda Shadow Sabre“ pavadinimo. 

„Pokyčiai dažniausiai prasideda nuo mažyčių dalykų, paskui viskas pasidaro lengviau ir greičiau. Turim čioperį, turim šiek tiek pinigų, vadinasi, reikia pakeliauti“, – šypsosi Edgaras. 

Pasiūlė geram draugui keliauti kartu. „Pamaniau, kad būtume kaip Che Guevara su draugu filme „Motociklininko dienoraštis“, – juokauja E. Bajerčius.

Visgi draugas tik nusijuokė. Jam tokie planai pasirodė pernelyg neracionalūs. „Na, visgi jis – mano priešingybė. Tikras pavyzduolis, sistemingas, nuoseklus ir protingas, bet nepriimantis rizikingų sprendimų. Svajoklis, bet ne svajonių vykdytojas, kaip ir daugelis“, – konstatavo E. Bajerčius. 

O Edgaras, nenorėjęs likti tik svajokliu, sėdo ant savo Sabrinos ir vienas pajudėjo link Balkanų. 

Nugalėjęs baimes 

Tai buvo net mėnesį trukusi kelionė – bemaž 10 tūkst. kilometrų nežinoma kryptimi. 

E. Bajerčius nė neslepia prieš kelionę jutęs įvairiausių baimių, tačiau šios pasirodė esančios apgaulingos. 

„Bijojau, kad galiu mirti, bijojau, kad galiu būt apiplėštas, bijojau, kad galiu būti vienišas, bijojau ir dėl to, kad mėnesį be moters reikės praleisti. Kad galiu sugesti vidury dykynės ir numirti“, – šypsosi Edgaras. 

Kadangi motociklo bake telpa nedaug degalų, o senas čioperis degalus ryja kaip senas moskvičius, į kelią jis pajudėjo į vieną rankinę prikimšęs dar tris butelius po du litrus degalų. 

Ir nutolęs keletą šimtų kilometrų nuo namų, pradėjo tiesiog mėgautis nevaržoma laisve. 

„Suvokiau faktą, kad dabar esu nepriklausomas, o tas vėjas, gamtos kvapas, besileidžianti ir kylanti saulė, motociklo variklio skleidžiamas garsas kaip ritminga muzika sukūrė tobulą harmoniją“, – tvirtina pašnekovas. 

Edgaras prisimena, jog tuomet mėgavosi netgi daiktais, pasiimtais į kelionę. Nors jų buvo vos keli, kiekvienas turėjo prasmę. 

„Pradėjau pažindintis su minimalizmo sąvoka“, – sako E. Bajerčius.

Kelionėje supratęs, kad tik mums, lietuviams, atrodo, jog svetur viskas labai komplikuota. Pavyzdžiui, baugina net ir tai, kaip susitvarkyti motociklą kelionėje. 

„Iš tikrųjų kiek buvo smulkių motociklo gedimų kelionėse, tereikėdavo išsitraukti telefoną arba paklausti vietinių, kur artimiausias servisas“, – pasakoja lietuvis.


Evaldo Bajerčiaus kelionės po pasaulį motociklu

Evaldo Bajerčiaus kelionės po pasaulį motociklu© Asmeninis albumas

Per trejus klajonių metus jis nebuvo nė karto apvogtas, nors praleido nemažai laiko Rumunijoje, Bulgarijoje, Ispanijoje, Serbijoje – pasak keliautojo, prastoką reputaciją dėl vagišių turinčiuose kraštuose. 

E. Bajerčius įsitikinęs, kad kuo mažiau turi vertingų daiktų, tuo mažiau rūpesčių. 

Tik motociklą ir menką ryšulį su savimi teturėjęs E. Bajerčius sako pakeitęs savo statusą iš turisto į keliautoją. 

„Po šitos kelionės supratau, kad keliavimas vienam yra tai, ko man reikia. Tai didelis išbandymų, pažinimo ir mokėjimo priimti taip, kaip yra, kratinys. Jaučiausi lengvai apdujęs, viskas puikiai sekėsi. Buvau sudievėjęs ir tada sakiau, kad gyvenu geriausias savo gyvenimo dienas. Tačiau ego problema vis dar liko“, – sako Edgaras.


sekunde.lt nuotr.

Lemtingas eismo įvykis 

E. Bajerčius suprato, jog solo kelionės jam padės atsiverti pasauliui. 

„O atsiverti ne taip ir lengva, patikėkit, – tvirtina vaikinas. – Atsivėrimas gali būti ne visiems suprantamas žodis. Tai reiškia, kad nebekamuoji savęs lūkesčiais, esi dėkingas už viską, netgi už tai, ko neturi. Priimi aplinką, informaciją, sugebi susikoncentruoti į akimirką, nenuklysti į praeitį ar ateitį. Nesakau, kad šį statusą jau pasiekiau, tačiau manau esąs teisingame kelyje.“

Skriedamas motociklu Edgaras tvirtina jau turėjęs aiškią viziją, ką veiks gyvenime. Viskas, anot jo, į lentynėles susidėliojo tik tuomet, kai buvo partrenktas automobilio Rumunijoje. 

„Mano sąmonė įsijungė, pojūčiai paaštrėjo. Rūdys buvo nuvalytos nuo surūdijusios geležies. Pasijutau gyvas“, – apie supratimą iš esmės pakeitusį įvykį pasakoja klajoklis. 


Evaldo Bajerčiaus kelionės po pasaulį motociklu

Evaldo Bajerčiaus kelionės po pasaulį motociklu© Asmeninis albumas

Kai nieko nebijai prarasti 

Šiuo metu E. Bajerčius motociklu skrieja per Ispaniją ir ketina apvažiuoti ją visą, įskaitant ir Portugaliją. 

„Tolesni planai – visas pasaulis. Lotynų ir Šiaurės Amerikos. Tada Tolimieji Rytai. Galiausiai Afrika ir šiaurė arba Pietų ašigalis. Tikiuosi, pakaks tam energijos“, – planuoja keliautojas. 

Dabar jis nė nebeskaičiuoja nuvažiuotų kilometrų. Labiau jaudinasi, kiekgi jo senasis čioperis dar ištvers. 

„Esu motociklu per tris vasaras nuvažiavęs daugiau kaip 25 tūkst. kilometrų, triskart apskriejęs Žemės rutulį ir dar šiek tiek pavažinėjęs automobiliu. 

Tačiau į Šiaurės Ameriką noriu plaukti kaip plaukė „Titanikas“. Pačiu ilgiausiu maršrutu, kokiu įmanoma, o Lotynų Ameriką pervažiuoti dviračiu“, – vizija dalijasi Edgaras. 

Šios kelionės tikslas, anot jo, bus ne uolos ir ne merginos, ne jūra, nors ją labai myli, netgi ne pats keliavimas. 

„Noriu pasiekti ramybės būseną, kad neknisčiau sau proto dėl smulkmenų. Nesakau, kad turiu būti kaip batonas plastikiniame maišelyje, o aplinkui degantys namai manęs nedirgintų. Aš tikrai ne apie tai. Tik žmogus, nebijantis prarasti visko, gali pasiekti viską. 

Žmonės per daug apsikrovę bereikšmiais dalykais ir tuo, kas juos nutolina nuo savęs. Iš šitos kelionės aš nesitikiu nieko, bet priimu viską. Mokausi sugauti momentą, įstrigsiantį visam gyvenimui“, – aiškina Edgaras. 

Anot jo, gyvenimas skirtas pažinimui, ir verčiau laiko nešvaistyti veltui. 

„Kiekviena akimirka gali būt paskutinė, o kai kurie žmonės taip ir numiršta nepradėję gyventi. Neketinu pakeisti pasaulio. Pirma turiu atsiverti pats ir, jeigu liks energijos, galbūt tapsiu buda“, – juokiasi E. Bajerčius.


sekunde.lt nuotr.

Išbandymai kelyje 

Nepaisant to, kad dieną ir naktį tenka keliauti sunkiu motociklu per karštį, per lietų ar sniegą, E. Bajerčius tvirtina nesigailintis nė vienos kelyje praleistos akimirkos.

Neatbaido nuo šių klajonių net ir tai, jog neretai kelyje pasitaiko, kaip pats vadina, mikroinsultų

„Važiuojant stačiais ir vingiuotais kalnų keliais kelio temperatūra siekia, ko gero, kiaušinio virimo temperatūrą. Kai asfaltas toks karštas, o reikia staigiai stabdyti, gali pasijusti kaip ledo čiuožykloje. 

Būna ir taip, kad lyg ir randi geresnį maršrutą, bet staiga atsiduri ant bekelės su krateriais. Tokioje įkalnėje nuspaudęs abu stabdžius slysti kalno papėde žemyn. Jausmas ne iš maloniųjų“, – šypteli motociklininkas. 

Tokiomis akimirkomis prieš akis praslysta visas gyvenimas. 

Vaikinas neslepia, jog neretai nuskriejus motociklu kokiame miško keliuke ant šono ar pataikius ant užsižiopsojusio automobilio vairuotojo, išlindusio iš šalutinio kelio, tenka atsistoti, nusišluostyti purvą ir, pamiršus geliančius šonus, vėl lipti ant užsispyrėlio motociklo. 

„Daugiau ar mažiau tai yra mano kasdienybė. O kadangi žmonėms niekad nieko neužtenka, tai ir aš ne išskirtinis. 

Dar užsiimu laipiojimu uolomis. Ne visai taip, kaip alpinistai. Tiesiog mėgstu kur nors užsiropšti, prieiti stačiausią ir baisiausią viršūnę, atsistoti per pusę pėdos ties bedugne. Tada kūnas pasidengia šaltu prakaitu, širdis pradeda tankiai plakti“, – pasakoja vaikinas. 


Evaldo Bajerčiaus kelionės po pasaulį motociklu

Evaldo Bajerčiaus kelionės po pasaulį motociklu© Asmeninis albumas

Klajūnas provokatorius 

Edgarui patinka kiek provokuoti žmones. Įsijautęs į atskalūno vaidmenį išbandė ir dar vieną jo gyvenimo būdui pritinkančią praktiką. 

„Vaikštinėdamas Ibisos saloje tiesiog gatvėje ant žemės pamačiau sudėtus picos gabaliukus. Jau buvau beketinąs nueiti, tačiau sustojau ir pagalvojau, kad tai visai patraukli galimybė dar truputėlį priartėti prie dugno ir sulaužyti visuomenės moralinius įsitikinimus“, – šypsosi E. Bajerčius. 

Vaikinas juokiasi, jog tąsyk buvęs gan kuklus ir pasiėmęs didžiausią picos gabaliuką, nors jų buvo ir daugiau. 

„Apžiūrėjau ir pauosčiau, ar nėra kokių papildomų ingredientų, o kai picos gabalėlis perėjo techninę apžiūrą, labai skaniai suvalgiau. Ir sutaupiau kokius tris eurus“, – šypteli keliautojas. 

Beje, pasak E. Bajerčiaus, tai nereiškia, kad jis nepasimėgauja ir prabangių restoranų ruošiamais patiekalais. Pinigų jam pakanka – pasitaupė prieš išeidamas iš darbo. 

„Tikrai visų neketinu išleisti kelionėje. Negyvenu kaip princesė, man svarbu koncentruotis į dalykus. Kartais pavalgau pigesnių produktų, užuot valgęs restorane“, – apie kelionių kasdienybę kalba E. Bajerčius. 

Jis juokiasi, kad kur kas didesnis besotis yra jo motociklas. „Jei ne meilė Sabrinai, bandyčiau keliauti be pinigų. Dabar jų reikia kurui. Taigi, absoliutaus dugno nepasieksiu, bent ne šį kartą. Tačiau kitos kelionės ateityje žada būti dar radikalesnės“, – nusiteikęs Edgaras.


sekunde.lt nuotr.

Įsimintinos pažintys 

Kelionėse E. Bajerčius sutinka įvairiausio plauko žmonių – tiek keliautojų, tiek vietinių. Reakcijos į garsiai riedantį čioperį, pasak jo, būna įvairios, bet paprastai teigiamos. 

„Vieni bando pamėgdžioti mane sėdintį prie vairo, kiti paklausia, iš kur esu. Dažnai žmonėms sukeliu nuostabą pasakęs, kad atvažiavau motociklu į jų kraštą iš Lietuvos. 

Neretai tenka vesti istorijos pamoką, kad mes ne Rusija ir neturim nieko bendro su ja. Tik tiek, kad buvom jos teritorijoje dėl grobėjiškos politikos“, – sako Edgaras. 

Bet žmonės, kurių E. Bajerčius kelionėse iš tiesų ir ieško, yra atviri ir sąmoningi. 

„Tai būna paprastai pavieniai keliautojai, reti kaip deimantai. Dar esu sutikęs keletą šeimų, kurios labai šiltai priėmė mane ir paliko man neišdildomų bei šiltų prisiminimų. O aš jiems palieku mainais mažą inspiracijos spindulėlį“, – įsitikinęs lietuvis.


Evaldo Bajerčiaus kelionės po pasaulį motociklu

Evaldo Bajerčiaus kelionės po pasaulį motociklu© Asmeninis albumas

Dabar Edgaras pasakoja klaidžiojantis prisiminimais, kai ieškodamas vietos pasistatyti palapinę prie ežero Rumunijoje užklydo pas Aku ir Matiki šeimyną. Jų namai tąsyk jam pasirodę kaip stovyklavietė, tad paklausęs, ar negalėtų kur nors netoliese įsikurti. 

„Tai buvo didelis laukas šalia ežero su vasarnamiu ir netoliese esančiu kemperiu. Šie žmonės man pasiūlė apsistoti pas juos vien dėl to, kad kažkuo jiems patikau, o aš tik norėjau paklausti, ar čia yra stovyklavietė. Mainais gavau labai malonų kultūrinių pasikeitimų kupiną vakarą. Galvoju, ar mūsų krašte taip elgiasi žmonės“, – svarsto Edgaras. 

Jis sako, jog tiek šioje, tiek ankstesnėse kelionėse motociklu netrūkę įspūdžių. Apie kai kuriuos jų, juokauja, kartais norėtųsi nutylėti. 

„Esu buvęs mergišius, tad kai kurie stiprūs prisiminimai iš praeitų kelionių apie bohemiškus romanus su merginomis kaip iš meksikietiškų serialų“, – kvatoja Edgaras. 

Visgi dabar jis mokosi būti minimalistas ir vertinti, ką turi. Dideli pasirinkimai, anot jo, blaško. 

Vos prieš keletą savaičių klajoklis motociklininkas smagiai laiką leidęs Taragonoje, Katalonijoje. Buvo ankstyvas rytas ir Edgaras ramiai šnekučiavosi su šalia baro esančiais jaunuoliais. 

„Buvau taikus kaip balandis, tačiau pastebėjau vieną vaikiną žvairuojant į mane. Pagalvojau, kad mano išvaizda tikrai iššaukianti – ilgi blondiniški plaukai, tatuiruota ranka, marškinėliai be rankovių, raudona skarelė. Tikras hipio ir rokerio kūdikis“, – juokiasi. 

Nors tvirtina, jog tąsyk buvo ramus kaip Indijos karvė, klajoklį nužiūrėjęs vaikinas nusimetė marškinėlius ir agresyviai pradėjo bėgti į jį. 

Tik jis neįtarė, kad šis hipis yra buvęs kovotojas. 

„Man užteko suduoti staigų smūgį kaire ranka ir daugiau jis kovoti nenorėjo“, – nemalonų incidentą prisiminė E. Bajerčius. 

Kitas įsimintinas susitikimas buvo kiek malonesnis, tačiau kurioziškas. 

Linksmai leisdamas vakarą Maljorkos klube su grupele keliautojų, Edgaras prie baro pastebėjo gana simpatišką aukštaūgę merginą iš Brazilijos. 

„Žinot, pietietės tikrai žavios. Ji mane pakalbino. Mergina buvo itin meili, tik žemoko balso tembro – pietietės dažnai būna pakimusios“, – pasakoja vaikinas. 

Besikalbant Edgaras nedrąsiai paklausė nepažįstamosios vardo. Ferdinanda prisistačiusi panelė kaipmat ištiesė ranką susipažinti. 

„Paspaudėm rankas, o jos plaštaka pasirodė tokia tikrai ne mergaitiška“, – dabar kvatoja Edgaras, išsyk pasiteiravęs žavios nepažįstamosios, ar tik ši nėra vyras, persirengęs moterimi. 

„Ferdinanda sako: taip. Stengdamasis išlikti malonus su pašnekove atsakiau, kad man patinka tik merginos, nors ji ir tikra gražuolė“, – kiek nejaukią akimirką prisimena klajoklis. 

O Ferdinanda nė neketino nuleisti rankų ir pasiūlė pasikeisti kontaktais. Kodėl gi ne, pamanė Edgaras, juk pasaulis nėra vienos spalvos. 

Ir dabar jis gauna malonių žinučių.


sekunde.lt nuotr.

Per pažinimą į ateitį 

Nors sąmoningai pasirinktas klajoklio gyvenimo būdas kiek vargina, E. Bajerčius neketina dejuoti. Anot jo, nuovargis yra tik stipri iliuzija. 

Ar šis laisvos sielos klajūnas nepasiilgsta namų? 

„Mano namai yra visur. O kai kuriuos dalykus iš savęs atimu specialiai. Kad pasiilgčiau ir, kai vėl sugrįšiu, labiau vertinčiau. Visatoje vyrauja dėsningumas. Kažkas tai vadina atoveiksmiu, kiti – neigiama ir teigiama energija, treti – blogiu ar gėriu. Aš norėčiau pabūti abiejose pusėse. Bent jas pažinti“, – sako Edgaras. 

E. Bajerčius įsitikinęs, kad vieną dieną patyręs ir supratęs šį dėsningumą jis atras ramybę. O tada įsikurs saloje, savo būsimame name su terasa priešais skaidrią kaip krištolas jūrą. 

„Neturėsiu daug, bet turėsiu tiek, kiek reikia. Turėsiu pilnatvę, šiokį tokį supratimą apie žmones ir gyvenimą. Taip aš matau ateitį“, – šypteli keliautojas. 

Iš motociklininko dienoraščio

Bemąstydamas suvokiau vieną dalyką. Iškėliau sau ir atsakiau į amžiaus klausimą. Kokia gyvenimo prasmė? Ir manasis „aš“ atsakė paprastai: tai – gyvenimas. Nieko daugiau. 

Gyvenimo prasmė – klaidingai interpretuojama sąvoka, ir, mano kuklia nuomone, prasmės nereikia ieškoti. Tačiau ir nereikia laukti, kol ateis nušvitimas. Prasmę reikia kurti. 

Nėra jokios prasmės, iki kol mūsų galvoje negimsta jos iliuzija. Tad tik nuo mūsų priklauso, kokias iliuzijas mes įprasminsime. Juk kiekvieno realybė gali būti skirtinga. 

Tarp kitko, būti verkšlenančia auka taip pat yra pasirinkta ir įprasminta iliuzija. 

Naudojuosi proga perduoti žinutę. Dažniausiai aiškios ir apibrėžtos prasmės neturinčių žmonių poelgis būna palikuonis. Tiesa ta, kad labai labai daug žmonių įprasmina savo gyvenimus per savo vaikus. 

Deja, tie žmonės nebūna pasiruošę dirbti su šiuo projektu (vaiku) ir perduoti jam patirtį arba neturi suformuluotų aiškų vertybių. Arba jos nėra svarbios. Todėl pasaulis yra su senom ir nesvarbiom vertybėm. Pasakyčiau taip: junk food’o ir tuštybės era. 

Panašu, kad vis dar yra stipriai tikėtina galimybė patiems susinaikinti. Bet čia taip pat nieko bloga, tačiau nieko ir gera. Vieno pabaiga – kito pradžia. Visatos dėsnių mes neįtakojam, nes esam paklusnūs jiems. 

O mūsų pasibaisėtinas EGO užkemša arterijas į suvokimą, jog VISKAS YRA. Visko buvimas yra pati paprasčiausia ir giliausia įžvalga, kurią esu padaręs. 

Tačiau pokyčiai ateina, ir tai yra gerai. Tokių kaip aš – ne vienas. Man patinka mąstyti dviprasmiškai ir linkti į kraštutinumus. Visgi, kaip jau ir minėjau, dugnas ir viršūnė turi betarpišką ryšį. 🙂

Vienišas klajūnas: jei ne meilė Sabrinai, bandyčiau po pasaulį keliauti be pinigų

Evaldo Bajerčiaus kelionės po pasaulį motociklu
+9