„Shell“ vadovas dalijasi nemaloniomis tiesiomis apie naftą ir klimato kaitą

Benas van Burdenas (Shell nuotr.)
Benas van Burdenas (Shell nuotr.)
The Economist | Žurnalas IQ
2019-08-25 12:14

„Royal Dutch Shell“ vadovas dalijasi nemaloniomis tiesiomis apie naftą ir klimato kaitą

Nyderlanduose užaugęs Benas van Beurdenas vaikystėje turėjo pareigą rūpintis, kad anglių kibiras nebūtų tuščias. Neapkenčiamas darbas, ypač kai šaltą dieną tekdavo tipenti iki pašiūrės sodo gale. „Ir šiandien jaučiu tą drėgną, stingdantį šaltį, kylantį kojomis“, – olandams pernai pasakojo B. van Beurdenas. Jis nekentė anglimis kūrenamos krosnies, nes turėjo prie jos praustis. Nekentė plaušinės, nes ji neilgai likdavo karšta. Bet iš to gavo šaltą, sunkią pamoką, kokia svarbi yra energija.

Antrai iš didžiausių biržoje kotiruojamų pasaulio naftos bendrovių „Royal Dutch Shell“ vadovaujantis B. van Beurdenas – ne pirmas daug uždirbantis vadovas, prisiminęs sunkią vaikystę. Bet dėl vėlesnių įvykių jo pasakojimas kelia daug jausmų. Anksčiau neturėję gamtinių dujų, XX a. 7-ajame dešimtmetyje Nyderlandai pradėjo eksploatuoti milžinišką šalyje atrastą Groningeno telkinį. Anglių kibirą ir šaltą plaušinę pakeitė karštas dušas, o B. van Beurdeno šeimai prasidėjo naujas gyvenimas.

Šiomis dienomis sunerimus dėl pasaulinio atšilimo energetikoje vyksta naujas virsmas, pereinant nuo iškastinio kuro prie švarios energijos. Iš didžiųjų naftos bendrovių B. van Beurdeno vadovaujamos „Shell“ bandymai išlaviruoti intriguoja labiausiai. 2016 m. įmonė paklojo 52 mlrd. JAV dolerių už „BG Group“ ir tapo didžiausia kotiruojama dujų tiekėja. Naftos svarba bendrovės versle sumenko; vertinant gavybos metais jos rezervai atsilieka nuo kitų Vakarų įmonių, t. y. „ExxonMobil“, BP, „Total“ ir „Chevron“. „Shell“ drąsiau už varžoves prognozuoja, kad per ateinančius 30 metų pasaulyje bus milžiniška švarios energijos paklausa, ir vienintelė susiejo vadovo atlyginimą su pasiekimais mažinant anglies dioksido emisiją visose veiklos srityse, įskaitant prekybą tokiais produktais kaip benzinas, kuriam tenka didžiausia šio sektoriaus taršos dalis.

Nors girdima ciniškų nuomonių, kad kintant energetikos sektoriui naftos bendrovės „tik vaizduoja ekologiškas“, „Shell“ pastangas reikia vertinti rimtai. Bet kiek rimtai? Nors klimato kaita – neatidėliotinas klausimas, B. van Beurdenas neplanuoja balsuoti už ateitį be jokių anglies junginių ir įspėja, kad „Shell“ neturėtų persistengti. Siekdamas paaiškinti priežastis jis pateikia keletą nemalonių tiesų.

Pirma susijusi su pačiu verslu. „Shell“ turi pagrindo būgštauti, kad klimato kaitos klausimu gali atsidurti tarp istorinių iškasenų. Bet norint eiti teisinga kryptimi reikia akcininkų palaikymo. Kai kuriems investuotojams pasaulinis atšilimas yra aukščiausias prioritetas, bet dauguma tebesimėgauja sultinga didesne nei 10 proc. grąža, kuri gaunama iš „Shell“ kapitalo, įdarbinto tokiuose stambiuose, rizikinguose projektuose kaip naftos gręžiniai ir perdirbimo įmonės. Į švaresnės energijos projektus, pavyzdžiui, elektros, kur „Shell“ žengia pirmuosius žingsnius, jie žiūri nepatikliai – grąža pastovesnė, bet menka (tarkime, 4 proc.). Naujoji energetika, pavyzdžiui, vandenilio ir biodegalų, laikoma finansine juodąja skyle. Todėl „Shell“ tenka įtikinti investuotojus grynais pinigais ir protingomis investicijomis.

Pinigų duoda senasis „Shell“ verslas: pradinėje grandyje nafta ir dujos, tolesnėje – cheminės medžiagos ir naftos produktai. Neseniai bendrovė pristatė planą 2021–2025 m. investuotojams dividendais ir išpirkdama savo akcijas grąžinti 125 mlrd. JAV dolerių – net pusę savo dabartinės rinkos vertės. Daliai analitikų neramu, kad siekdama palaikyti pinigų mašiną bendrovė gali turėti planų ištuštinti angliavandenilių rezervus. „Shell“ tvirtina nieko panašaus neplanuojanti ir bandė raminti kritikus didžiąją 30 mlrd. JAV dolerių metinio kapitalo išlaidų biudžeto dalį per tuos penketą metų skirdama su iškastiniu kuru susijusiems projektams. Kalbant apie apdairumą, bendrovės išlaidos pirmuosius žingsnius žengiančiam elektros verslui didės tik tada, kai pavyks parodyti, kad gaunama panaši kaip iš naftos ir dujų grąža. Jei investuotojai pageidauja klimato strategijų su didesniais užmojais, tegul renkasi švarių technologijų įmones.

Kita nelengva tema – energijos rinka. Vakaruose akmens anglių ir naftos paklausa gal ir pasiekė piką. Tačiau daugelis skurdžių šalių gyventojų, kaip ir B. van Beurdenas vaikystėje, vis dar neturi lengvai pasiekiamo kuro ir trokšta energijos nešamos modernizacijos. „Shell“ mato daug galimybių besivystančiame pasaulyje biomasę ir akmens anglis pakeisti dujomis ir švaresniais energijos šaltiniais. Augant tenykščiam gyventojų skaičiui ir pajamoms, pasaulinė energijos paklausa dar ne vieną dešimtmetį gali likti aukšta. Tai paaiškina, kodėl „Shell“ tikslai sumažinti išmetamus anglies junginius skaičiuojami vienetais, o ne bendrai: užuot mažinusi emisiją urmu, bendrovė siekia iki 2050 m. perpus sumažinti emisiją iš vieno pagaminamo energijos vieneto. Jei energijos paklausa tebeaugs, toks įsipareigojimas „Shell“ verslą varžys mažiau, nei atrodo – mažiau bus ir naudos planetai.

B. van Beurdenas tai pateisina duodamas trečią nemalonią pamoką – kovoje su klimato kaita pasaulio atsakomybė yra bendra. Net jei siekdamos sumažinti anglies junginių emisiją visos didžiosios Vakarų naftos bendrovės nuspręstų nebepumpuoti naftos ir dujų, pasaulinė gavyba susitrauktų tik 10 proc., o jų vieton turbūt stotų valstybinės Kinijos, Rusijos, Persijos įlankos šalių ir kitų valstybių naftos bendrovės. Be to, anglies junginių emisijos šaltiniai iš dalies sutampa. Antai degalinėse, kurių turi 44 tūkst., „Shell“ parduoda daugiau naftos produktų, nei perdirba. Kas turėtų rūpintis, kad mažėtų tokiems produktams tenkanti anglies junginių emisija? „Shell“, naftą išgavusios įmonės, degalus deginančių automobilių gamintojos ar automobilius vairuojantys žmonės? Atsakymas turbūt – visi kartu.

Gal šalto dušo?

Dėl pasaulinio atšilimo kaltinti vien naftos pramonę reikštų per daug paprastai vertinti emisijos problemą. Tokios įmonės kaip „Shell“ tikrai galėjo atviriau pristatyti įrodymus, kokį pavojų kelia klimato kaita, ir kartais imasi lobizmo prieš emisijos mažinimą. Bet atsako visi: kiti sektoriai, kuriems reikia daug kuro, vyriausybės, kurios nesugebėjo paaiškinti, kodėl reikia apmokestinti anglies junginius ir sugalvoti, kaip juos surinkti ir užkonservuoti, ir plačioji visuomenė, taip priklausanti nuo iškastinio kuro.

Tiesiais žodžiais B. van Beurdenas nepalenks tų, kuriems jo vadovaujama bendrovė yra kanoninis piktadarys ir niekas kitas. Bet kiekvienam reikėtų ilgai ir įdėmiai pažiūrėti į veidrodį, kad suprastų, jog siekiant sumažinti iškastinio kuro paklausą ir patiems reikia keisti įpročius. Turbūt pravers šalta, drėgna plaušinė.