Metai po „Matuko reformos“: dviejų greičių Lietuva ir nepadaryti namų darbai

Protestas prie Seimo prieš vaikų paėmimą iš tėvų
Protestas prie Seimo prieš vaikų paėmimą iš tėvų
  © Irmantas Gelūnas / Fotobankas

Jau metai, kai Lietuvoje veikia vadinamoji Matuko reforma. Atsiradusi spontaniškai, vėliau ne be trikdžių diegta, daugybę kartų kritikuota ir bandyta taisyti. Alfa.lt pasidomėjo, kaip vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarką vertina jos darbuotojai ir politikai.

Vadinamoji Matuko reforma – centralizuota vaiko teisių apsauga, visoje šalyje pradėjo veikti 2018 m. liepos 1 d.

Jau metus veikiantis įstatymas detaliai apibrėžia, kaip specialistai turėtų reaguoti į pranešimus apie galimus pažeidimus, taip pat numato, kokiais atvejais vaikai turėtų būti paimami iš šeimų. Nepilnamečiams kylantis pavojus skirstomas į du grėsmės lygius – nenustačius grėsmės arba nustačius pirmąjį lygį, vaikas paliekamas šeimoje, kur tolimesnius sunkumus įveikti padeda atvejo vadybininkas. Nustačius antrą grėsmės lygį, specialistai per tris darbo dienas privalo kreiptis į teismą su prašymu paimti vaiką iš atstovų ir perduoti jį globėjams.

Nuo 2018 m. liepos iki metų galo atsakingosios tarnybos sulaukė 13 889 pranešimų, iš jų II grėsmės lygis nustatytas 1130 atvejų, 919 buvo paskirta laikinoji globa. 229 vaikai per tą laikotarpį grąžinti į šeimas.

2019 m. iki liepos mėnesio gauti 12 795 pranešimai. 627 vaikams kilo II lygio grėsmė, nustatyta 570 laikinosios globos atvejų. 349 vaikai grįžo į šeimas.

Nuo pat reformos starto dirbantys Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus apskrities mobiliosios komandos specialistai Eva Masevičienė ir Virgilijus Auga, kalbėdami apie pokyčius, nelinkę pernelyg optimistiškai priimti sumažėjusių vaikų paėmimo iš šeimų skaičių. 

Anot jų, 2018 m. lapkritį Kaune įvykęs Kručinskų šeimos skandalas padarė meškos paslaugą dar besikuriančiai sistemai ir kartu daliai rimtų sunkumų patiriančių šeimų. Pasak specialistų, dėl kilusio sujudimo Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VTAT) darbuotojai ėmė vengti priimti sprendimus dėl vaikų paėmimo net tuomet, kai aplinka tikrai nežadėjo nieko gero, ir iškvietimų dėl netinkamo tėvų elgesio gerokai sumažėjo. 

„Po to skandalo šeimų, su kuriomis dirba specialistai, skaičius sumažėjo beveik dvigubai. Dėl to viskas labai užsitęsė – šeimos, turinčios vartojimo problemų, niekur nedingo, tiesiog joms nenustatomas antras grėsmės lygis. Kaip minėjau, antrasis lygis reiškia, kad vaikai paimami iš šeimos. Be to paėmimo priversti alkoholiką gydytis yra praktiškai neįmanoma“, – sako V. Auga.


Protestas prie Seimo prieš vaikų paėmimą iš tėvų

Protestas prie Seimo prieš vaikų paėmimą iš tėvų© Irmantas Gelūnas / Fotobankas

Pagrindinė mobiliųjų komandų darbuotojų užduotis – padėti šeimoms susitvarkyti su iškilusiais sunkumais: priklausomybėmis, smurtu. Priklausomybių ligų specialistas V. Auga, vardydamas reformos spragas, didžiausia problema laiko tai, kad rajonų gyventojams visos galimos paslaugos beveik neprieinamos.

„Situacija dėl priklausomybių gydymo periferijoje išties katastrofiška – kai kuriose vietovėse net bažnyčios veikia tik sekmadieniais, tad nėra galimybių jose burtis dvylikos žingsnių palaikymo grupėms. Trūksta specialistų, galinčių susikalbėti lenkų, rusų kalbomis“, – pasakoja V. Auga.

Viena reformos iniciatorių, Seimo narė Dovilė Šakalienė, vertindama pirmuosius metus, džiaugiasi teigiamu poslinkiu, tačiau kartu pripažįsta, kad „yra daug nepadarytų namų darbų, dėl to yra ir negatyvo“.

Reformos rezultatas galėjo būti daug kokybiškesnis, jei būtų padaryti treji namų darbai, kurių, anot D. Šakalienės, Vyriausybė taip ir nepadarė. Politikės manymu, visuomenė nebuvo tinkamai informuota apie tai, ką konkrečiai keičia Vaiko teisių apsaugos įstatymas, kaip jame apibrėžiamas smurtas ir t. t. D. Šakalienė įsitikinusi, kad būtent dėl šios spragos visuomenėje kilo sąmyšis, kurį marginalai politikai sėkmingai išnaudojo kraudamiesi politinį kapitalą.

„Nebuvo nuosekliai, išsamiai ir konkrečiai informuojamos šeimos apie tai, ką duos ši reforma. Susidarė informacinis vakuumas, dėl kurio buvo labai lengva kai kuriems personažams 2018 m. pabaigoje suorganizuoti panikos bangą. Buvo labai daug žmonių išgąsdinta, ir to rezultatas toks, kad 2019 m. pradžioje mes vėl turėjome vaikų nužudymo atvejį“, – apgailestauja reformos iniciatorė.


Dovilė Šakalienė

Dovilė Šakalienė© Dmitrijus Radlinskas

Tarp „neatliktų namų darbų“ D. Šakalienė mini mobiliosios grupės specialistų jau įvardytą paslaugų neprieinamumą rajonų gyventojams: „Man skambina šeimos ir skundžiasi, kad paslaugos tenka laukti net po 8 mėnesius. Tai reiškia, kad mes neištiesiame šeimoms pagalbos rankos, kurios reikia, kad jie galėtų tinkamai pasirūpinti savo vaikais. Juk priklausomybių gydymo negalima laukti 4 mėnesius, tai yra bloga praktika. Per tiek laiko žmogui kelis kartus gali praeiti noras gydytis.“

Prie tobulintinų dalykų Seimo narė įvardijo specialistų, turinčių reikalingas kompetencijas, trūkumą. Taip pat nepakankamą finansavimą. „Kalbant apie bazinius poreikius: tiesiog apmokėti tam tikrą etatų skaičių, surasti patalpas, pastatyti kompiuterius – tam yra viena suma, ir su ja daugiau mažiau viskas yra neblogai. Tačiau kalbant apie paslaugas, kas yra svarbiausias reformos dalykas, buvo įvardyta konkreti suma – reikėtų apie 300 mln. eurų, kad visos šeimos gautų visas jiems reikalingas paslaugas laiku, kokybiškai ir prieinamai. Kol kas net iš tolo nieko panašaus į tą skaičių“, – sakė D. Šakalienė.

Finansavimo stygiumi skundžiasi net sostinė. Anot Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Povilo Poderskio, šiuo metu didžioji dalis finansinės reformos naštos tenka miesto biudžetui. „Nuo pernai liepos pradžios, įsigaliojus reformai, buvo skirtas vienas etatas valstybės tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinavimui. Tai Vilniaus miestui yra nepakankama. Mes patys iš sostinės biudžeto finansuojame dar keletą papildomų etatų, nes nenorime palikti vaikų be žinios. Situacija yra problematiška“, – sako P. Poderskis.


Povilas Poderskis

Povilas Poderskis© Paulius Peleckis / Fotobankas

Pasak valdininko, šiuo metu miesto biudžetui tenka gerokai didesnė finansavimo našta. Jo teigimu, savivaldybės indėlis sudaro apie 80 proc. visos per metus paslaugoms teikti reikalingos sumos.

Blogiausiai jau metus galiojančią reformą vertina tėvų atstovai. „Tėvų forumo“ valdybos pirmininkas Darius Trečiakauskas nusiteikęs itin skeptiškai: „Tie vis pasitaikantys skandalai viešojoje erdvėje gana aiškiai parodo, kad vargšas Matukas tiesiog buvo paeksploatuotas,  kad realiai padaryti ne geriau vaikams, o kaip daug kas sako, pradėti genocidą prieš šeimas ir vaikus. Garsusis Kručinskų atvejis Kaune ir daug kitų parodė, kad tos kompetencijos ir atsakomybės valstybinėse institucijose ir VTAT ir kitos ministerijos struktūros stokoja labai ženkliai. 

Girdime tai, ką šiandien šneka mūsų naujasis prezidentas Gitanas Nausėda, kad reikia didinti lėšų socialinei sferai. Vis dėlto pirmiausia reikia labai prasmingai, atsakingai ir efektyviai panaudoti tas lėšas, kurios yra, nes lėšos panaudojamos ne ten, kur reikia, ne taip, kaip reikia, – be visiškos atsakomybės, be realaus efekto ir pagalbos vaikams ir šeimoms.“

D. Trečiakauskas šiuo metu galiojančią tvarką lygina su Norvegijos „Barnevernet“: „Mes kalbame apie tai, kad iki Matuko reformos turėjome valstybinius vaikų namus, globos, priežiūros ir kt. institucijas. Po reformos galime pasakyti, kad visos šios paslaugos perleistos į privačias rankas, o už visa tai moka valstybė. Mes gi žinome, kaip atsitinka: jeigu valstybė moka, natūralu, kad privatus verslas suinteresuotas kiek įmanoma daugiau tų lėšų paimti. Ir šiandien mes turime sistemą tokią pačią, nors ponia Šakalienė ir labai sako, kad čia ne „Barnevernet“, bet iš tiesų tai yra tas pats – privačios struktūros, kurios minta iš valstybės biudžeto mūsų vaikų, mūsų šeimų, mūsų gerovės ir mūsų valstybės sąskaita. Tai yra didžiausia problema.“