Nepatogus žvilgsnis: kaip jaučiasi tie, kuriuos nuolat veriame akimis

Sikhų šeimos vaikas
Sikhų šeimos vaikas
  © SCANPIX

Lietuvoje pastaraisiais metais padaugėjo užsieniečių. Daugelis jų sako, kad Vilnius yra jaukus ir ramus miestas, apsuptas žalumos. Atvykėliai ne visuomet yra europietiškos išvaizdos. Deja, kartais tokiems svečiams esame nepasiruošę. Socialiniame tinkle „Facebook“ kilo plati diskusija, ar lietuviai yra rasistai.

Prielaidą apie rasizmą Lietuvoje padarė atvykę iš svetur žmonės, kurie yra gyvenę daug kultūrų turinčiose šalyse ir stambiose Europos sostinėse. Lietuvoje į afrikietiškos, rytietiškos ar azijietiškos išvaizdos žmones, kaip teigia patys užsieniečiai, per dažnai žiūrima didelėmis akimis.

Skaitant jų komentarus iškilo klausimas: ar tikrai lietuviai jaučia neapykantą, o galbūt tiesiog nežino, kad baksnojimas ar nužiūrinėjimas dėl to, kad žmogus išsiskiria iš minios, kai kuriems irgi yra rasizmo apraiška?

Diskusija apie neapykantą kitos rasės žmonėms interneto erdvėje kilo, kai mergina pasiskundė kitiems iš užsienio į Lietuvą atvykusiems gyventi draugams, kad vyresnio amžiaus moteris ją įžeidė tautybės pagrindu.

Vienoje iš „Facebook“ grupių, skirtoje užsieniečiams, mergina parašė: „Susidūriau su senyvo amžiaus moterimi, kuri man lietuviškai pasakė: „Iš kur tu esi, kodėl tu tokia tamsi?“ Ji atrodė visiškai šokiruota pažvelgusi į mane. Lietuvoje žmonės iš tikrųjų nematė tamsesnės odos žmonių? Netgi per televiziją?“

Nurodyti savo vardą ir gimtąją šalį mergina atsisakė, tik pasakė, jog yra studentė ir atvyko čia atostogauti. Vis dėlto ji apsidžiaugė, kad ši tema yra keliama.

Kreipiausi į kitus „Facebook“ grupės narius, prašydama susisiekti, jeigu ir jie norėtų papasakoti panašių situacijų. Pasirodo, tokių istorijų nemažai, o kai kurie žmonės per didelį smalsumą vertina kaip nepagarbą. Nenuostabu, juk ne visi mėgsta būti dėmesio centre.

Vaikas nustebo – manė, kad odos tamsumas yra įdegis

Man parašė keli žmonės, viena iš jų – tamsesnę odą turinti Nikolė. Ji, tiesa, dažnai susiduria su smalsumo, bet ne neapykantos reakcijomis. Jos šeima yra mišri – vyras lietuvis, jie turi mažametį sūnelį.

„Kartais man tampa nebepatogu vaikštinėti su vyru ir mažyliu miesto centre. Vietiniai, ypač moterys, į mane dažnai žiūri nemaloniu man žvilgsniu, ir aš niekaip negaliu suprasti, kodėl“, – atviravo moteris.

Ji spėjo, kad galbūt šios moterys nepritaria jos ir vyro lietuvio santuokai, todėl ją smerkia. Apsipirkdama parduotuvėje, ji jaučiasi kaip „žvėrelis zoologijos sode“. Dažniausiai žmonės šeimą bado žvilgsniais prekybos centruose, taip pat ir restoranuose.

„Turėjau vieną incidentą prieš trejus metus Trakuose, kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą. Keliavome tiltu link pilies kartu su vyru ir staiga išgirdome, kaip mažas berniukas šaukia: „Oho, žiūrėkite, kokia ji įdegusi!“

„Man buvo juokinga, aš neįsižeidžiau ir nesupykau dėl tokios vaiko reakcijos. Gailėjausi tik dėl to, kad lietuvių tėvai nepasakoja savo vaikams apie skirtingas kultūras ir nemoko, kad yra ir kitos rasės žmonių“, – sakė pašnekovė.

Ir tapšnoja, ir rankas trina, ir tampo už garbanų

Šie „kitos rasės žmonės“ gyvena šalia, jų yra visai nemažai, o mes vis tiek skubame klijuoti jiems etiketes – dėl tikėjimo, etninės grupės ar net pažiūrų. Dar vieną istoriją papasakojo jauno amžiaus vyras, jis taip pat paprašė neatskleisti jo tapatybės. 

Situacija, jo žodžiais, buvo tikrai komiška ir ji daug ką pasakanti apie mūsų visuomenę, kuri ilgą laiką buvo monolitinė, ir štai staiga joje atsirado nemažai iš kitų pasaulio kampelių kilusių žmonių.

„Važiavau autobusu su draugu, kai prie manęs staiga priėjo moteris lietuvė ir pradėjo rėkti „Čigoniukas, čigoniukas!“ Ji pradėjo liesti mano rankas ir ploti per pečius. Aš ne romas, akivaizdžiai, bet labiau panašus į romą negu į lietuvį“, – juokavo pašnekovas.

Pašnekovo žodžiais, jam ši situacija iš pradžių atrodė komiška, iš nesusipratimo, kas vyksta, ėmė juokas: „Iš pradžių nesijaučiau blogai – bandžiau būti supratingas, o senutė kažkodėl atrodė besidžiaugianti. Ji per kelias akimirkas spėjo ir rankas į mane patrinti, ir paploti per pečius, galbūt pagal kažkokį senovinį lietuvių prietarą?“

Jaunas vyras sakė, kad moteris spėjo net patapšnoti jam per užpakalį, tuomet jis, kaip sakė, „išvis pasimetė“.

„Draugas lietuvis ramiai ją nuo manęs atitraukė, paprašė taip nedaryti. Pamačiau, kad visas autobusas į mane žiūri – būtent tuo momentu pasijutau nemaloniai. Kaip vėliau sakė draugas, visi su nuostaba žvelgė į senutę, bet man dėmesio perteklius nebuvo malonus bet kokiu atveju“, – pasakojo jis.

„Kai keliauju Europoje, nesu niekam įdomus, tačiau jau susitaikiau, kad Lietuvoje taip nebus. Tiesiog šypsausi atgal tiems, kurie žiūri į mane“, – besijuokdamas sakė vaikinas.

Pasak jo, tokia žmonių reakcija jam panaši į tai, kaip Afrikos vaikai pasitinka šviesiaplaukius turistus: plojimais, prisilietimais prie odos ir plaukų. Jo nuomone, smalsumas nėra blogai, bet kartais riba yra peržengiama ir jam pasidaro nebemalonu.

Viskas prasideda gerai...

Turkas, planuojantis gyventi Lietuvoje, pasakojo, kad susiduria su nemalonia žmonių reakcija, kai tik susipažinęs papasakoja, iš kur kilęs: „Viskas prasideda gerai, jiems (lietuviams – red. past.) patinka pokalbis su manimi ir mano būdas. Po kurio laiko jie paklausia, iš kur aš esu. Kai atsakau, kad esu iš Stambulo, 99 proc. atvejų visi sako: „Aaa, supratau...“ Ir padaro tokį veidą, kad, atrodo, jie mane net užjaučia dėl mano tautybės.“

Vyras sakė, kad dažnai jo pažįstami mano, kad jis yra iš Pietų Europos. Be abejo, jam yra nemalonu girdėti jų balse nusivylimo toną, kai atskleidžia jiems tiesą. Jis pasakojo, kad dažnai po to, kai žmonės sužino, kad jis turkas, nebe taip noriai bendrauja.

„Turiu gruziniško kraujo. Kartais, kai visai nenoriu perteklinio dėmesio, ar manau, kad neverta gilintis į mano šaknis, sakau, kad aš gruzinas, kas iš dalies yra tiesa. Gruzinus lietuviai myli, tad užduoda man tūkstančius klausimų, ir dažniausiai pokalbis būna šiltas“, – su šypsena veide pasakojo pašnekovas.

Lieka tik tikėtis, kad, didėjant imigracijos mastui Lietuvoje, „kitaip“ atrodantys žmonės vis didesnei visuomenės daliai taps kasdienybe, o nauji gyventojai susiras daug naujų draugų lietuvių.