N. ir G. Urbonai: pelkės mus gyvenime moko kuklumo

N. ir G. Urbonai: „Pelkės moko kuklumo, atsparumo ir gebėjimo rasti įvairovę.“ (Monikos Požerskytės nuotr.)
N. ir G. Urbonai: „Pelkės moko kuklumo, atsparumo ir gebėjimo rasti įvairovę.“ (Monikos Požerskytės nuotr.)

Pastaraisiais metais prie Nomedos ir Gedimino Urbonų vardų jau įprasta matyti šliejamą pelkių sąvoką. Viktorijai Vitkauskaitei menininkai pasakojo, kaip ši ekosistema gyvenime juos moko ne tik sąmoningumo, bet ir kuklumo.

Kvepia drėgme ir kažkuo aitriu, ko jau nebeatpažįsta nuolat miesto dulkėmis užkimšta nosis. Lėtai iškvepiu orą ir dar kartą giliai įkvepiu. Pajuntu, kaip lengvai svaigsta galva. Visai kaip valandų valandas einant pajūriu, atsukus veidą stipriam vėjui. Kaip po namų dėžutėje praleistų ilgų mėnesių ištrūkus į gilų mišką. Kaip vaikštant Varnikų pažintiniu taku, vingiuojančiu per pelkyną, kur vėliau rengsime fotosesiją su Urbonais.

Tik šįkart pelkės kvapus geriu ne gamtoje, o Kauno senamiestyje, šviesiame, šiuolaikiškame pastate, kuriam tokie natūralūs gamtos aromatai kuria įdomų kontrastą. Kvapų koridorius – viena iš Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Mokslo ir studijų centre veikiančios Urbonų kuruojamos eksperimentinės laboratorijos „Pelkių mokykla“ dalių. Keliuose mokslo įstaigos aukštuose įrengta tarpdisciplininė laboratorija studentus, dėstytojus ir kiekvieną užeinantį įveda į pelkių pasaulį, kuriame yra ir pelkių mediateka, ir pelkių radijas, ir pelkių muilas, ir net pelkių intelektas.

Patiems Urbonams lietuviškos pelkės taip pat atveria vis daugiau pasaulio: Venecijos architektūros bienalėje praėjusią vasarą jie pristatė „Pelkių paviljoną“ ir nuo tada šią temą plėtojo daugybėje institucijų. Dubajaus (JAE) Globalinio meno forumas, Pekino (Kinija) Dizaino mokykla, Kembridže (JAV) surengtas Masačusetso technologijų instituto (MIT) Architektūros mokyklos jubiliejui skirtas simpoziumas, Venecijos (Italija) universitetas – tik kelios iš būrio įstaigų, pakvietusių Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus Urbonus skaityti pranešimų apie pelkes. Kadaise Vilniaus dailės akademijos (VDA) Vaizduojamosios dailės fakultetą baigę lietuviai svetur pasakoja, kodėl šiandien pasauliui ypač svarbu atsigręžti į ilgai šešėlyje buvusią ekosistemą ir ką ji mums gali papasakoti apie žmonijos ateitį. Tik kuo čia dėtas menas?

Žinoma, tai – ne rimtas klausimas, o šiek tiek ironiška provokacija. Tačiau Lietuvoje iki šiol pasigirsta ginčų dėl to, ką galima laikyti menu, o ko – ne, ir skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ Vilniuje būtų jau bene banaliausias pavyzdys. „Vartojimo plotmėje mes, lietuviai, esame absoliučiai globalūs. Tai kodėl tokie netampame kultūroje? Pasaulyje diskusija apie tai, kas yra menas, o kas ne, jau seniai įvyko – kodėl tiesiog nepasidomime?“ – stebisi G. Urbonas.

Vis dėlto šiam kūrėjų duetui jau seniai nebetenka išgirsti sau adresuotų klausimų ar pastabų, kad tai, ką jie daro, yra „kažkaip nemeniška“. Nors dar bendros jų veiklos, skaičiuojančios nebe pirmą dešimtmetį, pradžioje posūkis tarpdisciplinine kryptimi daug kam atrodė įtartinas. „Pamenu laikus, kai žodis „tarpdisciplininis“ buvo niekam nesuvokiamas ir labai gąsdinantis. Dabar taip nėra – priešingai, sakyčiau, jis tapo įprastas ir net šiek tiek išsisėmęs“, – teigė N. Urbonienė.

Vartojimo plotmėje mes, lietuviai, esame absoliučiai globalūs. Tai kodėl tokie netampame kultūroje?

2007 m. duetui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija įvertino jų „reikšmingą indėlį į medijų meną“, taip pat įgyvendintus tarpdisciplininius projektus „Pro-testo laboratorija“ bei „Villa Lituania“. Pirmąjį įskėlė žinia apie privatizuotą „Lietuvos“ kino teatrą ir vietoj jo išdygsiantį daugiabutį. Tuo pat metu, kai tapo premijos laureatais, Urbonai su kitais judėjimo už kino teatro išsaugojimą nariais bylinėjosi su minėto daugiabučio projekto plėtotojais, tačiau galiausiai šių ieškiniai žlugo, statybų planai – taip pat, o šiandien toje vietoje stovi pirmasis privatus meno muziejus MO. Antrasis projektas – „Villa Lituania“ – buvo skirtas Romoje esančiam tarpukario Lietuvos ambasados pastatui, vėliau atitekusiam SSRS. Prieš 12 metų Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje projektas įvertintas specialiuoju prizu, o visai neseniai jo rekonstrukciją buvo galima pamatyti tame pačiame MO.

Nei šie, nei vėlesni Urbonų darbai neišsiteko vienos disciplinos langelyje. Čia visada reikėjo ne tik vaizduotės, bet ir žinių, teko būti ne tik menininkais, bet ir mokslininkais. Nuolatinė Urbonų „intervencija“ į architektūros, biologijos, fizikos, ekologijos, antropologijos ir kitas mokslo šakas šių sričių ekspertų dažniausiai sutinkama palankiai. Išimtimi galima vadinti nebent 2000-aisiais kurtą projektą „Transakcija“. Tuomet Roterdamo šiuolaikinio meno centro užsakymu Urbonai rinko sovietmečio laikotarpio lietuviško kino archyvą, gilindamiesi į Lietuvos moterų judėjimus ir feminizmo užuomazgas. Tada jiems teko susidurti su nuomone, kad lenda ne į savo daržą. Prisimindami tą laikotarpį menininkai juokiasi, kad klausimai ir priešiškas įtarumas tąkart labiau kilo ne dėl jų kompetencijos ar naudojamų įrankių, bet dėl gauto finansavimo.

Tačiau Urbonus tiek anksčiau Lietuvoje, tiek ir išvykus į Kembridžą (JAV), kuriame abu dirba MIT tyrėjais, domino meno ir mokslo sintezė. Apibrėžtos teritorijos, kur įprastai veikia architektai, kur – gamtininkai, kur – menininkai, o kur – vien feminizmo tyrinėtojai, lietuvių duetui nėra kliūtis. „Mus domina, kaip meninė logika ar eksperimentai gali paveikti mokslinę mintį, išjudinti iš mokslui įprastų vėžių. Tai – lyg savotiška žinių kontrabanda iš vienos teritorijos į kitą. Todėl nepaisome jų ribų ir esame tarsi sienos pažeidėjai. Kartais dėl to tenka nukentėti, bet mums tokia pozicija įdomesnė nei nusistovėjusios teritorinės priklausomybės“, – teigė G. Urbonas.

Iš tendencijų pakraščių

Pelkės – dar viena įprastai mokslo tyrinėtojams priskiriama teritorija, į kurią Venecijos architektūros bienalėje įžengė ir Urbonai, ekologijos ir tvarumo temomis susidomėję dar gerokai iki šioms tampant madingoms. Kai vis garsiau ir aštriau kalbama apie artėjančią ekologinę katastrofą, apie rūšių nykimą, plastiko prisirijusių banginių žūtį ar pavojingai užterštą megapolių orą, išeičių tebeieškoma skirtingomis kryptimis. Pasauliniai intelektiniai centrai šiuo metu daug investuoja į vandenynų tyrimus. Biologų atradimai leidžia iš naujo kritiškai įvertinti senas tiesas ir atveria naujų galimybių: pavyzdžiui, jau senokai išaiškinta, kad nors įprasta planetos plaučiais vadinti Amazonės miškus, iš tiesų vandenynų dumbliai pagamina kur kas daugiau deguonies ir sugeria daugiau anglies dioksido. Tačiau pelkės sugeba absorbuoti dar daugiau anglies dioksido nei vandenyno dumbliai. „Todėl mudu, ieškantys to, kas lieka tendencijų pakraščiuose, ir išvilkome pelkes į dienos šviesą“, – pasakojo Urbonai.

Menininkai pastebi, kad ne tik Lietuvoje pelkes šiandien įprasta tapatinti su neigiamais dalykais. Juk išgirdę mums adresuotą „grimzti į pelkę“ suprasime, jog tai tikrai ne komplimentas. Politikai pelkių metaforą dažnai pasitelkia kalbėdami apie korupciją ar nusikalstamumą. Urbonai sako, kad jiems svarbu savo tyrimų objektą reabilituoti – pelkės anaiptol nėra blogio, tamsos ir ydų šaltinis.

„Modernybė beveik ištrynė pelkes ne tik iš Lietuvos žemėlapių. Jas sausinant eliminuota ir tai, ką šiandien galime vadinti čiabuvių žiniomis. Vietos žmonių santykiai su aplinka, augalais, atmosferos reiškinių suvokimas – visa tai buvo naikinama kartu su pelkėmis“, – apgailestavo G. Urbonas. Pasak jo, šiandien iš pelkių žmonija gali daug sužinoti apie savo ateitį: „Mes manome, kad pelkės gali padėti vėl sustiprinti sensoriką, aktyvinti žmogaus jusles, išmokyti prisitaikyti ir atkurti prarastas jungtis su pačia Gaja.“

Todėl, sulaukęs kvietimo kuruoti Lietuvos nacionalinį paviljoną Venecijos architektūros bienalėje, duetas nusprendė į kanalų miestą (kadaise, beje, įkurtą pelkėje) perkelti dalį lietuviškos pelkės. „Tam, kad prieš daugybę amžių pelkėje įkurtum miestą, reikėjo pademonstruoti viską, kas tuo metu buvo geriausia. Bienalė iki šiol yra politinės galios demonstravimo vieta. O mes Venecijos bienalėje nusprendėme pristatyti pelkes, kurios nepaklūsta žmogaus galiai, nes apskritai nepaklūsta jokiam apribojimui“, – pasakojo G. Urbonas. Jų kuruotame „Pelkių paviljone“ išdygo iš lietuviško Šepetos durpyno atgabentos natūralios pelkės instaliacija, parengta su VDU profesoriumi Remigijumi Daubaru ir durpių gavybos bei perdirbimo bendrovės „Durpeta“ specialistais. Ekspoziciją papildė kūrybinės dirbtuvės, dirbtinio intelekto įrenginiai, garso ir kvapų zonos.

Kai praėjusių metų lapkritį bienalė baigėsi, iš Venecijos „Pelkių mokyklos“ versija iškeliavo į Kauną. Menininkai svarstė keletą krypčių, kur toliau galėtų įsikurti jų sumanymas, visgi nugalėjo gimtoji šalis ir noriai į šį projektą įsijungusi VDU bendruomenė. Kitoks kontekstas reikalavo modifikacijų: kūrėjų pasakojamą pelkių naratyvą teko iš naujo pritaikyti prie esamos situacijos. „Buvo labai įdomu pasižiūrėti, kaip tie patys elementai kitoje architektūrinėje erdvėje nuskamba visiškai kitaip. Juk universiteto pastatas Kaune – radikaliai kitokia aplinka nei paviljonas Venecijoje“, – teigė N. Urbonienė. Kaune veikianti „Pelkių mokykla“ akcentuoja ir pedagoginę šio projekto reikšmę. Pelkės čia – ir meninė instaliacija, ir mokslinių tyrimų objektas, ir ateities mokymosi aplinka, kurioje studentai gali apie pelkių kvapus ir garsus sužinoti ne iš knygų, bet patys juos pajusti.

Klimato kaita ir socialinis teisingumas

Kai mėnesiai ir net metai bėga tyrinėjant pelkes, natūralu, jog šios ekosistemos įtaka įsiskverbia ir jau grįžus į miestą, į kasdienę gyvenseną. „Ėmiau daug aštriau jausti gresiančią katastrofą, artėjantį rūšių išnykimą. Pradėjau suvokti, kiek daug priklauso nuo kiekvieno mūsų žingsnio, – atskleidė N. Urbonienė ir pridūrė, kad toks suvokimas koreguoja ir rutinos įpročius: – Supranti, kad iš tiesų turi išjungti elektrą, kai jos nereikia, neleisti be reikalo vandens, neimti plastikinio maišelio. Tiesiog tampi jautresnis aplinkai. Jei daugiau žmonių apie tai susimąstytų, gal įvyktų realus pokytis.“

Ėmiau daug aštriau jausti gresiančią katastrofą, artėjantį rūšių išnykimą.

G. Urbonas pacitavo jam įstrigusią Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato ekologės Onutės Grigaitės mintį: pelkės išmoko, kaip galima adaptuotis ir išlikti atspariems skurdžioje aplinkoje. Juk pelkynas – itin skurdi terpė, bet joje slypi nepaprasta įvairovė. „Tik žodį „skurdas“ keisčiau „kuklumu“. Iš tiesų pelkės moko mus tam tikro kuklumo, atsparumo ir gebėjimo rasti įvairovę“, – pasakojo jis ir prisiminė Banfo meno centre Kanadoje vykusias dirbtuves „Anapus Antropoceno“, kuriose menininkai dalyvavo su sociologais, antropologais, astrofizikais iš viso pasaulio. Amerikiečių kultūros kritikas T. J. Demosas tuomet pabrėžė, kad klimato kaita siejasi su socialiniu teisingumu. Nuolatinis vartojimas, kaupimas, kova dėl rinkų ir įtakos zonų beatodairiškai gręžia tai, kas priklauso planetai. Daug gaminant, perkant, vartojant tokiais pat dideliais kiekiais kaupiasi ir atliekos, kurių tvarkymu ar perdirbimu susirūpinta palyginti neseniai. Todėl ypač megapoliuose šiandien visuomenės turi investuoti daug lėšų ir technologijų tam, kad susitvarkytų su milžiniškais šiukšlynais, kuriuos be skrupulų sukaupė ankstesnės kartos.

„Vertėtų savęs paklausti, ar mums tikrai visko tiek daug reikia? Jeigu kuklumas šiandien būtų suvokiamas kaip vertybė, tai padėtų sumažinti tą nuolatinį išteklių siurbimą“, – kalbėjo G. Urbonas. Jo nuomone, viena didžiausių mūsų klaidų yra tai, kad pernelyg kliaujamės tik ekonomine logika: „Bet ekonomika negali atsakyti į visus klausimus. Todėl kitos sferos ne mažiau reikšmingos. Jei atsigręšime į tokią sudėtingą ekosistemą kaip pelkė, įsigilinsime į jos procesus, matysime, ir kaip mums ateityje išgyventi.“

Kol kas ateitį dažniau modeliuojame atsigręždami ne į gamtą, bet į dirbtinį intelektą ir šiuolaikines technologijas. Tai, anot Urbonų, smarkiai keičia ir mokymosi modelius, ir patį aukštąjį mokslą. Prestižiniai universitetai nerimauja, kad tokios elektroninės prekybos milžinės kaip „Amazon“ ar „Alibaba“ suformuos internetinius universitetus, nes išgali investuoti į pačius geriausius profesorius. Todėl universitetai bando užbėgti tam už akių ir patys daug investuoja į alternatyvias mokymosi platformas. MIT Architektūros ir planavimo mokyklos tyrėjais dirbantys Urbonai pasakojo, kad vienas jų kolega, internetu dėstęs globalios architektūros istorijos kursą, pritraukė net 50 tūkst. studentų auditoriją, kuri jo klausėsi visą semestrą. Tačiau eliminuoti juslių ir visko perkelti į virtualųjį pasaulį Urbonai neskuba. „Egzistuoja tam tikra buvimo kartu specifika, dėl kurios simuliacija negali pakeisti tikrovės net ir su 3D akiniais, net ir su kitomis technologijomis. Jau dabar kartais juntame, kad studentams trūksta įgūdžių, pavyzdžiui, eskizuojant ar dirbant su medžiaga. Gal ateityje bus kitaip, bet kol kas svarbu nepamesti ryšio su realybe ir sugebėti jį puoselėti. Pasaulis susideda ne vien iš bitų ir atomų“, – pabrėžė N. Urbonienė.

„Mūsų ir gamtos kūnai pulsuoja skysčiais ir tarpusavio ryšiais. Architektūra, mokymosi aplinkos ir kompiuteriniai modeliai iki šiol nebuvo adekvatūs takiems žmogaus ir kitų gyvybės formų kūnams. Todėl galbūt šlapiosios pelkių ontologijos gali mums pasiūlyti naujų erdvinių įsivaizdavimų“, – pridūrė G. Urbonas.

Pačių Urbonų realybė toliau skraidins juos tarp žemynų ir vis sugrąžins į gimtąjį kraštą. Iki rugsėjo pabaigos VDU veiks jų kuruojama „Pelkių mokykla“, o jau nuo birželio Kaune bus galima pamatyti dar vieną menininkų kūrinį – „Družba“. Fikcinė kelionė po taip pavadintą ilgiausią pasaulio naftotiekį – viena šiųmetės Kauno bienalės programos dalių. Rudenį iššūkiai lauks ir MIT, kur Urbonai dirba jau dešimtmetį: čia įsikurs ir vienas „Pelkių paviljono“ segmentų – „Ateitybės sala“. Naujos „Pelkių mokyklos“ versijos kvies į Milano ir Venecijos universitetus, kur menininkai yra vizituojantys profesoriai. Į šias trajektorijas įsipins ir Kaunas: Urbonai tapo vizituojančiais VDU Menų fakulteto dėstytojais. Abu šypteli, kad patys baigė Vilniaus dailės akademiją, o dėstys Kaune VDU, bet čia pat randa jau minėtą paaiškinimą – „žinių kontrabanda“.

N. ir G. Urbonai: pelkės mus gyvenime moko kuklumo

N. ir G. Urbonai: „Pelkės moko kuklumo, atsparumo ir gebėjimo rasti įvairovę.“ (Monikos Požerskytės nuotr.)
+1