Igoris – vienas pirmųjų po Černobylio katastrofos gimusių vaikų: kaip susiklostė jo likimas?

Igoris Pavlovetsas
Igoris Pavlovetsas
  © Youtube.com
Alfa Pramogos
2019-06-19 06:30

Ankstyvą 1986-ųjų balandžio 26 d. rytą įvykusios Černobylio atominės elektrinės sprogimo padariniai pakenkė keliems šimtams tūkstančių vaikų. Jie gimė turėdami protinių ar fizinių negalių, išsigimimų ir kitų sveikatos sutrikimų. 

Vien tik Ukrainoje per keletą metų vaikų su gimimo defektais skaičius išaugo 200 proc. Dar didesni skaičiai buvo užfiksuoti vietovėse aplink atominę elektrinę. Vaikų, kuriems vos tik gimus diagnozuotos įvairios kvėpavimo, regos, kraujo ligos, vėžys, genetiniai sutrikimai ir kiti susirgimai, padaugėjo iki 250 proc.

Vienas tokių vaikų – 1987-ųjų kovo 3 d. pasaulį išvydęs Igoris Pavlovetsas. Berniukas gimė Baltarusijos ligoninėje. Jo mama gyveno kaime netoli elektrinės. Sužinojusi esanti nėščia, moteris jau buvo apsinuodijusi radiacija, dėl to jos sūnus gimė neturėdamas dešinės rankos, su trumpomis kojomis ir keistos formos pėdomis.

Berniukas vos ne iškart buvo nuvežtas į Minske esančius vaikų namus. Valstybės institucijose Igoris gyveno, kol sulaukė 6 metų. Tada jo gyvenimą pakeitė namuose apsilankęs verslininkas Victoras Mizzi. Jei ne apie tikrąjį Igorio amžių melavę gydytojai, berniukas būtų perkeltas į suaugusiųjų instituciją ir tikriausiai neišgyvenęs.


Igoris Pavlovetsas

Igoris Pavlovetsas© Youtube.com

Per savo gyvenimą verslininkas padėjo daugiau nei 56 tūkst. nuo Černobylio katastrofos vienaip ar kitaip nukentėjusių vaikų. Kas žino, kiek panašaus likimo vaikų jiems būtinos pagalbos taip ir nesulaukė.

Igorio ir Victoro pažintis 1992-aisiais buvo kiek neįprasta. Verslininko dėmesį berniukas patraukė besidalydamas su juo duona. Tuo metu Igorio ūgis buvo lyg trimečio, jis miegojo metalinėje lovelėje kartu su už save gerokai jaunesniais vaikais. Nors gyvenimo sąlygos buvo nepavydėtinos, vaikas buvo laimingas, nuolat šypsojosi ir svajojo, kad vieną dieną jis turės ne vieną, o dvi rankas.

Po kelių mėnesių V. Mizzi misija ir Igorio gyvenimas vaikų namuose buvo aprašytas britų laikraštyje „Express“. Praėjus kelioms savaitėms jo skaitytojai jau buvo suaukoję pakankamai pinigų berniukui atvykti į Jungtinę Karalystę ir gauti rankos protezą.


Igoris Pavlovetsas

Igoris Pavlovetsas© Youtube.com

Vos tik berniukas 1994-ųjų sausio 4 d. atvyko į Jungtinę Karalystę, jis niekada nebenorėjo sugrįžti namo.

Svečioje šalyje vaiką po savo stogu priglaudė Barbara ir Roy’us Bennetai. „Savo vaikystės nepamenu. Galbūt buvau ligoninėje, bet buvau laimingas, nes mane labai mylėjo ir manimi rūpinosi“, – sakė jis „Express“.

2003-iaisiais gruodžio mėnesį Igoriui buvo suteikta Didžiosios Britanijos pilietybė ir Jungtinės Karalystės pasas.

Baigus mokyklą Jungtinėje Karalystėje, Barbara padėjo jaunuoliui susirasti atskirą būstą. Neilgai trukus jis pamilo merginą, su kuria susipažino ledo arenoje.

Šiuo metu Igoris yra laimingai vedęs Alice, turi du vaikus ir laukia ateinančios trečios.

„Pirmą kartą jį pamačiusi iškart jį priėmiau, – sakė Alice. – Jis tikrai išskirtinis, moka mane prajuokinti. Viena mano pažįstama mergina sakė, kad mūsų santykiai nesitęs, tačiau mes puikiai sutariame. Nesipykstame ir vienas kitą palaikome.“

Tai, kad abu Igorio vaikai – dukra Mia ir sūnus Leo – yra visiškai sveiki, įrodo, kad vyro fizinė negalia yra susijusi su motinos nėštumo metu gautu radiacijos kiekiu, o ne genetika.

„Nesijaudinau, kai Alice pradėjo lauktis Mios. Gydytojai žinojo apie mane. Tyrimai parodė, kad jie vystosi puikiai, turėjo visas kojas ir rankas, – sakė vyras ir pridūrė, kad, nepaisant to, ką būtų parodę tyrimai, jie vis tiek būtų auginę savo atžalas. – Mano gyvenimas buvo nuostabus, o būti kitokiam yra gerai. Porą kartų sulaukiau patyčių, tačiau jų iniciatoriams susipažinus su manimi jos tuoj pat liaudavosi.“


Net ir Igoriui suaugus, jam be galo padėjęs verslininkas Victoras liko svarbia vaikino gyvenimo dalimi.

Kol suėjo 12 metų, Igoris manė, kad jo mama, negalėdama susitaikyti su sūnaus neįgalumu, paliko jį ligoninėje. „Žinojau, kad tiesa kada nors paaiškės, nes gyventi žinant, kad buvai specialiai paliktas, yra labai sunku“, – aiškino Igoris.

Po 14 metų paieškų V. Mizzi surado Igorio biologinius tėvus. Pastarieji susilaukė dar dviejų atžalų – berniuko ir mergaitės. Pasirodo, Igorio mama pirmagimio nepaliko. Jis iš moters buvo atimtas Sovietų Sąjungos valdžiai siekiant nuslėpti katastrofos padarinius.

2003-iaisiais Igoris pagaliau susitiko su savo tėvais Elena ir Andrejumi.

„Jis iš manęs buvo atimtas vos tik gimė. Nespėjau jo net palaikyti. Nors pamačiusi jį neįgalų mane staiga užplūdo skaudžios emocijos, iškart jį pamilau. Nežinojau, ar jis gyvas, ar miręs, tačiau nebuvo nė dienos, kad apie jį nepagalvočiau“, – pasakojo biologinė Igorio motina.

Prieš V. Mizzi iškeliaujant pralaimėjus kovą su kepenų vėžiu, Igoris jį aplankė ir pasidžiaugė dar labiau pagausėsiančia šeima. „Jis labai džiaugėsi, – sakė Alice. – Jis buvo nuostabus vyras, padėjęs Igoriui turėti geresnį gyvenimą. Džiaugiuosi, kad jis turėjo progą susipažinti su mūsų vaikais ir dalyvauti mūsų vestuvėse.“