Eksperimentai su beždžionėmis suteikė užuominų apie kalbos kilmę

Žalioji markata
Žalioji markata
  © SCANPIX
BNS
2019-05-29 10:24

Žaliosios markatos ir vervetės gyvena skirtingose Afrikos pusėse, o jų evoliucinės šakos išsiskyrė prieš 3,5 mln. metų, bet abiejų rūšių beždžionės iškilus pavojui tebenaudoja tuos pačius perspėjamuosius šūksnius, parodė vienas išmoningas eksperimentas.

Pirmadienį paskelbta nauja studija ne vien nušviečia, kaip primatai, įskaitant žmones, reaguoja į pavojų, bet ir kaip galėjo pradėti formuotis mūsų kalba.

Vervetės, gyvenančios Rytų Afrikos savanose, vartoja tris skirtingus perspėjamuosius šūksnius – nelygu, kurį iš trijų pagrindinių grobuonių pamato: leopardą, gyvatę ar erelį.

Kitos beždžionės, išgirdusios perspėjimą, bet nematančios grėsmės šaltinio, atitinkamai reaguoja: jeigu šalimais yra leopardas – įsiropščia į medį, jeigu gyvatė – sustingsta nejudėdamos, atsistojusios ant dviejų kojų, o šūksnis dėl erelio priverčia jas apžvelgti padangę ir ieškotis priedangos.

Atrodo, tarsi sargybinis būtų sušukęs: „Sustinkit, gyvatė!“ arba „Šokit aukštyn, leopardas!“

Šie unikalūs šauksmai, atrasti prieš 30 metų, išprovokavo debatus, ar jie gali būti laikomi primityviais žodžiais, pažymėjo Getingeno mieste veikiančio Vokietijos primatų centro Kognityvinės etologijos laboratorijos vedėja Julia Fisher. Ji taip pat viena iš pagrindinių naujojo straipsnio, paskelbto žurnale „Nature Ecology & Evolution“, bendraautorių.

Taip pat kyla klausimų, kokia yra šių šūksnių kilmė: ar jaunos vervetės juos išmoksta mėgdžiodamos, ar šie garsai yra įdiegti beždžionių genetikoje.

Kad geriau tai suprastų, J. Fisher kartu su kolegomis suplanavo Senagale atlikti eksperimentą su žaliosiomis markatomis, kurias jie stebi jau ilgiau kaip dešimtmetį.

Kaip ir artimos jų giminaitės, gyvenančios kitapus žemyno, žaliosios markatos irgi vartoja skirtingus pavojaus šūksnius, pamačiusios didžiąsias kates arba gyvates, ir atitinkamai reaguoja.

Tačiau jų buveinėse plėšrieji paukščiai jokios grėsmės nekelia, todėl jų repertuare nėra „erelio šūksnio“ – kitaip negu vervečių atveju.

Netgi kai mokslininkai mėgino pagąsdinti markatas paukščių imitacijomis, tai nesuveikė.

„Bet koks mėginimas priversti jas balsingai reaguoti į dirbtinius erelius visiškai žlugo“, – aiškino J. Fisher.

Tačiau jai šovė kita mintis.

Įgimtas repertuaras

„Nusprendėme atsigabenti bepilotę skraidyklę ir paleisti ją virš žaliųjų markatų, kad jos matytų ore kažką potencialiai pavojinga, ko dar niekada nėra matę“, – aiškino mokslininkė.

Dronas virš nieko neįtariančių gyvūnų skrido apie 60 metrų aukštyje.

Vos tik beždžionės jį pastebėjo, jos iškart sureagavo: markatos paskelbė pavojų šūksniais ir nuskubėjo slėptis.

Šis šūksnis ne tik skyrėsi nuo reakcijos į leopardus arba gyvates, bet ir buvo „stulbinamai panašus“ į Rytų Afrikos vervečių perspėjimus apie erelio puolimo pavojų.

„Nepaisant 3,5 mln. metų vykusios evoliucinės divergencijos, šūksnio struktūra išliko iš esmės tokia pat“, – pabrėžė J. Fisher.

Evoliucijos tyrėjai galėtų pasakyti, kad pavojaus šūksniai yra „itin konservatyvus“ bruožas.

Faktas, kad žaliosios markatos reagavo į droną, bet nekreipė dėmesio į kitus jų buveinėse paplitusius stambius paukščius, atskleidžia subtilų, bet svarbų skirtumą, naujienų agentūrai sakė kitas Vokietijos primatų centro darbuotojas Kurtas Hammerschmidtas.

„Pavojaus šūksnis nėra tiesiogiai susietas su ereliais, – telefonu sakė jis. – Atrodo, kad jis susijęs su platesne kategorija: skraidančiais objektais.“

Kad išsiaiškintų, ko beždžionės galėjo pasimokyti po drono praskridimo, mokslininkai po kelių dienų atliko kitą bandymą.

Jie įtaisė paslėptą garsiakalbį, o kai prie jo prisiartino ėdesio ieškojusi pavienė markata, paleido skraidyklės variklio burzgesį.

„Išgirdęs šį garsą gyvūnas pažvelgė viršun ir apžiūrėjo padangę“, – sakė J. Fischer.

Vėlesni tyrimai parodė, kad vieno susidūrimo su nauja grėsme pakako, kad beždžionės suvoktų, ką reiškia šis garsas. Tai atskleidžia, jog jos puikiai sugeba prisitaikyti.

Tyrėjai kelia prielaidą, kad iš prigimties giliai įdiegti beždžionių šūksniai yra panašūs į žmonių vaikų skleidžiamus garsus.

„Kai vaikas gimsta, jis pasižymi tokiu pat įgimtu preverbalinių garsų repertuaru, pavyzdžiui, dejavimu, juoku ir verksmu“, – sakė K. Hammerschmidtas.

Žmonės kažkokiu būdu sugebėjo peržengti šio įgimto „žodyno“ ribas ir pradėti vartoti naujus garsus, susijusius su naujomis reikšmėmis.

Tačiau po visais kultūros ir mokymosi sluoksniais tebeglūdi pirminiai atsako būdai, patenkantys į psichologijos evoliucijos tyrimų sritį.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.