Kino režisierė K. Buožytė festivalio lankytojams pravers virtualios realybės duris

Virtualios realybės projektas „Angelų takais“
Virtualios realybės projektas „Angelų takais“
Alfa Pramogos
2019-05-16 15:48

Kino režisierės Kristinos Buožytės animacinis virtualios realybės projektas „Angelų takais“ vis dar keliauja po festivalius ir sulaukia didžiulio lankytojų dėmesio. Rudenį filmo premjera įvyks Kaune, o birželio pradžioje dalį filmo patys pirmieji pamatys mažiausieji, į literatūros festivalį „Nuotykiai tęsiasi!“ susirinkę žiūrovai. Filmo režisierė neabejoja, kad virtuali realybė šiandien jaunąją kartą gali sudominti knygomis ir menu.

– Kristina, tavo virtualios realybės projektas apie Lietuvos dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį renka apdovanojimus kino festivaliuose, jo kelionė iki mūsų šalies atrodo labai ilga...

– Virtuali realybė yra gana nauja platforma, dar nėra sukurta infrastruktūra. Kiek turime virtualios realybės šalmų, tiek žiūrovų ir gali matyti filmą. Dėl to viskas taip lėtai juda. Anykščiuose parodysime dalį savo filmo, didžioji premjera numatoma Kaune, M. K. Čiurlionio muziejuje. O paskui keliausime į Vilnių.

– Argi ne paradoksas – virtualios realybės filmą pristatysite skaitymo festivalyje, bet argi ne virtuali realybė laikoma didžiausia knygų prieše?

– Nėra jokių priešų, viskas priklauso nuo to, ar jauti saiką, ar ne. Jei žmogus tik skaitys ir nieko daugiau be knygų nematys, irgi gali būti bėdų. Filmai dažnai atsiranda iš knygų, bet kartais būna ir atvirkščiai. Skirtingos medijos gali viena kitą papildyti, pareklamuoti, įkvėpti. Kiekviena meno sritis siunčia sau svarbią žinutę, tačiau kiekvienas skirtingai tą žinutę prisijaukiname.

– Kaip tau kilo mintis pasirinkti tokį gana naują žanrą?

– Mintis atėjo iš pavydo. Tuo metu, kai pradėjau galvoti apie Čiurlionį, pamačiau virtualiai platformai pritaikytą dailininko Van Gogho paveikslo „The night cafe“ patirtį. Ji sulaukė daug dėmesio internete. Netrukus panašiai atsitiko su Salvadoro Dali kūryba. Man pasidarė pavydu – juk mūsų Čiurlionis irgi laisvai galėtų būti šalia. Puikiai tiktų! Man pasirodė įdomu pažiūrėti, o kaip man, menininkei, pavyktų išnaudoti virtualios realybės galimybes.

Ir man, ir kūrybos prodiuseriui Vitalijui Žukui tai buvo eksperimentas, visiškai nauja meno forma. Pasirinkome sunkų kelią, kuriame reikia išradinėti dviratį, tačiau tai yra labai įdomu – nėrėme į Čiurlionio kūrybą, ieškojome, ką jis reiškia mums, kūrėjams, mėginome perprasti dailininką, jo paveikslus ir eksperimentavome su nauja medijos forma.

– Ko istorijų pasakojimui suteikia modernios technologijos?

– Patrauklumo. Ypač tai aktualu, kai kalbame apie jaunąją auditoriją, kuri yra smalsesnė, kuri auga su planšetėmis, kompiuteriais, telefonais ir visiškai neįsivaizduoja savo gyvenimo be technologijų. Su technologijomis, kaip ir su bet kuriuo kitu įrankiu, prie kurio prisiliečia žmogus, galima padaryti daug blogo arba daug gero. Technologijos leidžia moderniai žiūrėti į skaitymą ir meno kūrinius, jau nekalbant apie mokslą.

– Skirtumas tarp kartų, nori nenori, egzistuoja. Šiandien vyresnioji karta ypač saugo vaikus nuo elektroninės erdvės...

– Tačiau, kai labai draudžiama, norisi dar. Steve'as Jobsas savo vaikus augino be planšečių ir išmaniųjų telefonų. Daugelis tėvų šiandien seka, kiek laiko jų vaikai praleidžia prie kompiuterio. Socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai smegenų tikrai nemankština – jos įpranta ieškoti lengviausio veiksmo, o tai bukina. Būtent čia technologijų priešininkai mato didžiausią bėdą, ir tai yra tiesa.

Dalykai, kurie mus skatina mąstyti, nėra lengvai prieinami ir įsisąmoninami. Kad juos pamatytum, reikia įdėti pastangų. Taigi, didžioji užduotis, kad jaunimas technologijas naudotų ne tik veiklai socialiniuose tinkluose ir žaidimuose, bet ir žinioms, savišvietai. Tam reikia dirbti, kurti programas ir patrauklią infrastruktūrą.

– Ar tokią mintį ir puoselėjote, kai pradėjote įgyvendinti savo virtualios realybės projektą „Angelų takais“?

– „Angelų takai“ skirti ne tik jaunajai kartai, juos mielai žiūri ir netgi atviriau priima vyresni žmonės. Kinijoje, o ir Vokietijoje, Vysbadene, mūsų Čiurlionio patirtis daugiausia dėmesio sulaukė iš vyresniųjų. Kurdami jį, norėjome perteikti Čiurlionio darbus ir dailininko pasaulėjautą. Labiausiai nesinorėjo, kad menininko kūriniai taptų tik žaidimų aikštelės fonu, atrakcija. Gal todėl projektas alsuoja Čiurlioniu.

Dailininką ir kompozitorių mes vadiname vienu iš multimedijos pradininkų – jis tapė, rašė tekstus, kūrė muziką. Rodos, savo galvoje turėjo vientisą pasaulį. Rokas Zubovas mėgsta sakyti, kad Čiurlionio paveikslai yra tarsi langas į menininko suvokimą, jo matymą, į visai kitą realybę. Virtuali patirtis leido mums tą lango ribą peržengti ir įžengti į vidų. Išgirsti muziką, pabūti jo potėpiuose. Štai kodėl Čiurlionis puikiai dera su technologijomis.

Į Kristinos Buožytės sukurtą virtualią M. K. Čiurlionio paveikslų realybę nersime Anykščiuose vyksiančiame festivalyje visai šeimai „Nuotykiai tęsiasi!“ Susipažinti su projektu ir susitikti su kūrėja bus galima birželio 9 d., sekmadienį.

Kino režisierė K. Buožytė festivalio lankytojams pravers virtualios realybės duris

Virtualios realybės projektas „Angelų takais“
+4