Kodėl gyvenimo krizė – geras dalykas?

Krizė
Krizė
  © 123rf.com

Pasitaiko žmonių, kuriems reikia reguliaraus sukrėtimo, kad jie jaustųsi gyvi. Yra ir tokių, kurie mėgsta komfortą ir ramybę. Rutina jiems patinka, o bet koks, net laimingas, įvykis išmuša juos iš vėžių. Dauguma mūsų yra kažkur per vidurį tarp šių dviejų kraštutinumų.

Krizė – tai vertybių peržiūrėjimas, kapstymasis savyje ir naujų galimybių paieškos. Ji visada sukelia permainas. Tai neišvengiama. Dažnai sunku būna pasakyti, ar krizė paskatina naują vystymąsi, ar vystymosi poreikis suvokiamas kaip krizė. Aiškus yra vienas dalykas: kad ir kaip stengtumėtės išsaugoti įprastą būseną, tai neįmanoma.

Ankstesni marškiniai pasidarė per ankšti augančiai asmenybei. Atsirado naujų poreikių, kurie nebetelpa į senus rėmus. Ankstesnio gyvenimo kiautas trūkinėja, lupasi ir pasimato naujas, nepažįstamas – todėl ir bauginantis – pasaulis. Susipažinkite: tai naujasis jūs. Skausmas, kuris lydi tokią krizę, tai gimimo, augimo kančios, naujos gyvybės šauksmas.

Krizės dažnai būna lydimos depresijos. Dėl to kaltos ne permainos, o bandymas nuo jų išsisukti. Būtent ši iš principo klaidinga idėja nulemia bendros emocinės būsenos pablogėjimą. Kartais geriau priimti naujus išgyvenimus, įsiklausyti į juos ir pasinaudoti naujomis vystymosi galimybėmis. Gyvenimas nuolat keičiasi. Pasaulyje nėra nieko pastovaus. Žmogaus asmenybė nėra išimtis.

Mes tuokiamės „visam gyvenimui“, pasirenkame profesiją „visam laikui“, įsirengiame savo svajonių namus. Iš tikrųjų viskas ne taip. Net jei visą gyvenimą nugyvenote su vienu partneriu, jūs abu jau esate nebe tie, kokie buvote vestuvių dieną. Tiesiog įstengėte keistis kartu, neprarasdami sugebėjimo prisitaikyti.

Net jeigu padarėte karjerą vienoje srityje, keitėsi jūsų pozicija, pareigos ir patirtis. Jūsų svajonių būstas buvo remontuojamas, atnaujinamas, tobulinamas ir keičiamas pagal besikeičiančius šeimos poreikius.

Tai kodėl mes bijome pripažinti, kad mūsų asmenybė taip pat turi teisę keistis ir vystytis? Keičiasi skonis ir pomėgiai, vertybės ir prioritetai. Tai normalu. Krizė – tai vystymasis. Ją reikia tik priimti ir išmokti ja pasinaudoti.

Krizė gali ateiti iš bet kur. Gali atrodyti, kad ji užgriuvo netikėtai iš išorės, nepaskelbusi karo, ėmė atakuoti dėl mums nežinomų priežasčių. Tai gali būti atleidimas iš darbo, neištikimybė, skyrybos – visa tai, kam nesate pasiruošę, tačiau kas kardinaliai keičia jūsų įprastą gyvenimą. Taip iš tikrųjų būna, bet retai. Dažniausiai mes tiesiog ignoruojame signalus. Mes apsimetame, kad nepastebime pasikeitusių santykių, bendravimo trukdžių, supratimo stokos. Kartais visi tie signalai nebūna akivaizdūs, o kartais mes sąmoningai užmerkiame akis, sugalvodami milijonus priežasčių, kodėl nereikia sutrikdyti komforto būsenos.

Krizė gali būti panaši į virusą, tyliai snaudžiantį mūsų gyvenime ir laukiantį, kada nusilps imunitetas. Svarbiausia ne tai, iš kur atsiranda krizė, o kaip ji pasireiškia.

Paprastai krizė – nesupratimas, kaip gyventi toliau: kur vystytis, kur gyventi, ką mylėti, kuo dirbti. Tą jausmą galima pavadinti viskas ne taip. Tokia būsena išvargina, gąsdina, atima jėgas ir viltį. Atrodo, kad įprastas pasaulis žlugo, o naujas dar nepastatytas. Mes bijome, kad nesusidorosime, neatitiksime, nuvilsime kitus, nepateisindami jų lūkesčių. Tai normalu. Tai artėjančių permainų signalas. Jį neišvengiamai lydi stresas, kortizolio išsiskyrimas, dofamino trūkumas ir psichologinis diskomfortas.

Kaip susidoroti su krize?

*Išsaugokite ramybę. Įsivaizduokite, kad pramiegojote. Vėluojate į svarbų susitikimą, šuo reikalauja išvesti į lauką, o katinas pridarė į batus. Neturite kam deleguoti savo problemų sprendimo, todėl viską teks sutvarkyti pačiam. Pirmoji reakcija? Kyla noras rėkti ir rautis plaukus. Ar padės? Žinoma, kad ne. Tas pats ir su krize. Tai arba jau įvyko, arba netrukus įvyks. Nei isterija, nei depresija jums nepadės. Susigaudyti, kas vyksta, galima tik išsaugant sugebėjimą racionaliai mąstyti.

*Neskubėkite. Nekirskite iš peties. Pasidarykite pertraukėlę ir duokite sau laiko apsižvalgyti. Kartais užtenka nedidelių permainų, kad gyvenimas vėl susitvarkytų ir pasaulis nušvistų naujomis spalvomis. Kartais kosmetinio remonto neužtenka, prireikia rimtų permainų. Tada juo labiau nereikia daryti drastiškų judesių, geriau viską kruopščiai apsvarstyti.

*Mokykitės analizuoti. Kai kas nors keičiasi prieš žmogaus valią (o per krizę taip ir atrodo), jam būdinga stengtis bet kokia kaina sulaikyti praeitį. Nėra prasmės ramstyti sugriuvusio namo sienos. Veikiausiai ji vis tiek sugrius ir palaidos jus po griuvėsiais. Kartais geriau atsitraukti į šalį ir, kai įkarštis nurims, ramiai nuspręsti, ką reikia daryti toliau. Pasverkite visus „už“ ir „prieš“.

*Nebijokite permainų. Žinoma, baisu išeiti iš komforto zonos. Tikriausiai tai jaučia naujagimis, palikdamas jaukų motinos pilvą. Bet gimti „atgal“ dar niekam nepavyko. Permainos neišvengiamos. Ar išeis jos į gera – priklauso nuo jūsų.

Mes ne visada įstengiame paveikti įvykius, bet dažniausiai galime paversti minusus pliusais. Kartais avantiūristiški sprendimai pasirodo geriausi. Nenuleiskite rankų neišbandę visų įmanomų ir neįmanomų metodų.

*Tikėkite savimi. Juk tai – ne pirmos ir ne paskutinės permainos jūsų gyvenime. Susirasite kitą darbą, naują partnerį ir gyvenimo prasmę. Visa tai įvyks su viena sąlyga – jei išsaugosite save.

„Mano gyvenime nuolat vyksta krizės, – prisipažįsta psichologė Viktorija Keilin. – Ir jokia patirtis nepadeda. Gelbsti tik suvokimas, kad kiekviena krizė – naujas išgyvenimas ir naujos galimybės. Iš to susideda mūsų gyvenimas.“