Išsivaduoti iš priklausomybės: pirmiausia reikia ryžto
Asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų, socialinė integracija

Ilgas kelias gijimo link
Ilgas kelias gijimo link
  © Pixabay.com
alfa.lt
2019-04-04 11:47

Vilnietis Rimantas skaičiuoja ne tik gimtadienius, bet ir blaivybės mėnesius – tai jam nepaprastai svarbu po prarastos keliolikos metų gyvenimo atkarpos.

Iš pradžių džiaugęsis alkoholio ir narkotikų nepavogtomis dienomis ir savaitėmis, 27-erių vyras šiandien pasakoja dirbantis mėgstamą darbą, turintis namus bei kuriantis tolesnio gyvenimo viziją: svajoja apie šeimą, nuosavą namą ir pagalbą kitiems, galbūt klaidžiojantiems jo įveiktu keliu.

Eidamas blaivėjimo link Rimantas ne kartą svarstė savo žalingo vartojimo priežastis – ar taip susiklostė dėl nepakankamos tėvų meilės, dėmesio stokos, ar dėl menkos savivertės, kitų priežasčių ankstyvoje paauglystėje, tokių kaip draugų kompanija. Vis prisimena ir tai, kad vos 12-os pirmąkart parėjęs namo neblaivus sulaukė tėvų tolerantiško „o kam nepasitaiko“. Tada dar po metų ar dvejų paauglio „racione“ atsirado ir narkotikai, ir pirmoji šokiravusi patirtis, kai vyresni kompanijos vaikinai žiauriai sumušė už narkotikus skolingą jo bičiulį. Net ir didžiulis išgąstis atsitraukti Rimantą privertė tik trumpam. Jaunuolio gyvenimas ritosi žemyn iki vieno ryto, kurį jis šiandien vadina Dievo ranka. Suvokęs, kad atėjo diena, kai turi apsispręsti dėl savo likimo, jis pasirinko sveikimą – kreipėsi socialinės ir psichologinės pagalbos į reabilitacijos centrą.

Baigęs šį etapą Rimantas tikisi neatkristi ir į reabilitacijos centrą dėl savo ligos nebegrįžti. Jis yra vienas ES lėšomis finansuojamo projekto „Asmenų, priklausomų nuo psichoaktyviųjų medžiagų, socialinė integracija“ (Nr. 08.3.1-ESFA-V-411-01-pagal 20142020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonė Nr. 08.3.1-ESFA-V-411) dalyvių, kurie gavo pagalbą ir sėkmingai sugrįžo į visuomenę. Rimantas įsitikinęs, kad sėkmingą jo išlipimą iš duobės labiausiai lėmė sugebėjimas pripažinti savo priklausomybę ir bėdą pirmiausia net ne kitiems, o sau. Tada reikėjo susigrąžinti tikėjimą savimi ir išmokti paprašyti pagalbos. 

Jauno vyro išsakytas mintis patvirtina ir Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) direktorės Ingos Juozapavičienės įžvalga, kad viena svarbiausių sėkmingos socialinės ir psichologinės reabilitacijos sąlygų – savanoriškas žmogaus sprendimas reabilituotis: jis turi atvykti savo valia, apsisprendęs atsisakyti vartojimo, pasiryžęs mokytis prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.

Pagalba yra prieinama visiems, kuriems jos reikia

Daugiau nei 6 metus Lietuvoje socialinei ir psichologinei reabilitacijai vykdyti teikiama ES parama. Kiekvienas motyvuotas ir gydytojo siuntimą gavęs asmuo turi galimybę kreiptis į šias paslaugas teikiančią įstaigą, tapti minėto projekto dalyviu ir gauti jas neatlygintinai vidutiniškai 12 mėnesių. Projektą kartu su NTAKD įgyvendina net 13 psichologinės socialinės reabilitacijos įstaigų, kurios veikia visoje Lietuvoje. Kai kurios jų yra specializuotos, tad žmogus gali pasirinkti ir norimą lokaciją, ir jo poreikius atitinkančias paslaugas.

Nepaisant fakto, kad priklausomai moteriai labai sudėtinga palikti savo namus, kartais – vaikus, ji daug mažiau palaikymo sulaukia ir iš artimųjų
– I. Juozapavičienė

Specialistų patirtis rodo, kad kreiptis dėl reabilitacijos paslaugų itin sunku moterims – nesvarbu, ar pirmą kartą, ar pakartotinai. „Lyties aspektas yra labai jautrus, visuomenėje vis dar gajūs stereotipai dėl moters vaidmens, atsakomybių ir atliekamų pareigų. Nepaisant fakto, kad priklausomai moteriai labai sudėtinga palikti savo namus, kartais – vaikus, ji daug mažiau palaikymo sulaukia ir iš artimųjų, dažniau yra smerkiama dėl ligos, kuria serga, – pasakojo I. Juozapavičienė. – Galima tik pasidžiaugti, kad iš 13 projekto partnerių, licencijuotų trumpalaikės socialinės globos įstaigų, net 6 teikia paslaugas ir vyrams, ir moterims, o viena sudaro sąlygas vaikus auginančioms moterims sveikti neatsiskiriant nuo jų.“


Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktorė Inga Juozapavičienė

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktorė Inga Juozapavičienė© Organizatoriai

Pagalbos reikia ir artimiesiems

NTAKD direktorė pripažįsta – psichoaktyviąsias medžiagas vartojantį asmenį nėra lengva motyvuoti pokyčiams. Dažnai tai tampa iššūkiu ne tik artimiesiems, bet ir kaimynams, bendradarbiams, net specialistams. Visgi aplinkinių tikėjimas, kad šis žmogus gali keistis, nestigmatizuojantis požiūris, skatinimas keistis, siūlymas padėti, palaikymas svarstant elgtis kitaip yra pagrindas. „Šeimos nariai kartais patys to nesuprasdami prisideda prie to, kad priklausomam žmogui būtų patogu vartoti psichoaktyviąsias medžiagas. Tai vadinama kopriklausomybe, – atkreipė dėmesį I. Juozapavičienė. – Tad specialistų pagalbos neretai reikia ir šeimos nariams. Ir jie neturėtų bijoti kreiptis pagalbos, ieškoti patarimų, mokytis tinkamai reaguoti ir įsikvėpti kantrybės bandydami padėti priklausomam žmogui.“

„Priklausomam žmogui yra patogu vartoti, kai šeimos nariai ar kiti artimieji sprendžia jo vartojimo pasekmes – neteisingai suvokdami pagalbą, jie atlieka meškos paslaugą“, – sakė ir Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacijos prezidentas Albertas Lučunas. Būna atvejų, kai priklausomam asmeniui nedrąsu skambinti į reabilitacijos centrą ir prašyti pagalbos. Tuomet pirmieji bando skambinti artimieji ir, pabendravę su socialiniais darbuotojais ar psichologais, nustemba sužinoję, kad rezultatas bus pasiektas tik tuomet, jei jie griežtai nuspręs nepalaikyti priklausomo žmogaus vartojimo, neduoti „paskutinį kartą“ dozei ar neįsileisti vartojančiojo į namus, kol šis neapsispręs gydytis. „Deja, neretai net suteikus konsultaciją artimieji savo elgesiu toliau skatina priklausomąjį vartoti, o ne greičiau kreiptis pagalbos“, – apgailestavo A. Lučunas.


Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacijos prezidentas  Albertas Lučunas

Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacijos prezidentas Albertas Lučunas© Organizatoriai

Specialistų, kurie turi žinių ir įgūdžių motyvuoti reabilitacijai bei patarti artimiesiems, tinklas yra platus: jie dirba psichikos sveikatos centruose, Respublikinio priklausomybių ligų centro filialuose, socialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigose. Ilgametė patirtis rodo, kad palaikyti motyvaciją ne tik prieš reabilitaciją, bet ir po jos aktyviai padeda ir savigalbos (anoniminių alkoholikų, anoniminių narkomanų) grupių lankymas.

Nėra vienos problemos ar jos sprendimo

Sveikstančiajam gali tekti pradėti nuo mokymosi išreikšti savo jausmus. „Dažnai atvykęs sveikti asmuo mano, kad problema yra pati medžiaga ir prisirišimas prie jos, tačiau vėliau jam paaiškėja, kad tam tikros medžiagos vartojimas – tik pasekmė, kad ją jis naudojo, nes nemokėjo spręsti gyvenimiškų problemų, kurios kėlė skausmą ir diskomfortą“, – aiškino Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacijos prezidentas A. Lučunas.

Dažnai atvykęs sveikti asmuo mano, kad problema yra pati medžiaga ir prisirišimas prie jos, tačiau vėliau jam paaiškėja, kad tam tikros medžiagos vartojimas – tik pasekmė.
– A. Lučunas

Tada mokoma ne bėgti nuo pykčio jausmo, o jį priimti, išgyventi ir paversti į energiją, padedančią nuveikti daug gerų darbų. „Gėda taip pat yra jausmas, su kuriuo priklausomam sunku tvarkytis, – pažymėjo A. Lučunas. – Tokiam žmogui padedama atkurti savivertę, dėl to dingsta poreikis slopinti gėdą cheminėmis medžiagomis.“

Panašiai dirbama ir su kitais nemaloniais potyriais. „Vartojimą nutraukusį žmogų visu baisumu užgriūva iki tol susidėjusios problemos. Todėl besigydantieji reabilitacijos centre tas pasekmes, padedant socialiniams darbuotojams, sprendžia palaipsniui – kiek tuo metu yra tam pajėgūs“, – aiškino A. Lučunas. Dažnai tenka tarpininkauti sprendžiant skolų, prarandamų tėvystės teisių, pamestų dokumentų ir kitas problemas.

„Reabilitacijos centrų darbuotojai keičiasi, auga, tobulėja. Tenka ieškoti naujų būdų motyvuoti priklausomą žmogų blaivėjimui, pokyčiams, gyvenimo prasmės paieškoms. Stengiamasi atvykusiajam įkvėpti pasitikėjimo savimi, atrasti viduje esantį energijos gyvenimui resursą. Ieškome naujų priėjimo prie žmogaus formų“, – sakė A. Lučunas.

Išbandymai nesibaigia reabilitacija

Lietuvoje vykdoma psichologinės socialinės reabilitacijos programa išties veiksminga: apie 40 proc. ją baigusių sergančiųjų pradeda naują gyvenimo etapą, net 28 proc. jų įsidarbina. Vis dėlto priklausomybės ligoms, kaip ir daugumai lėtinių ligų, būdinga didelė atkryčio tikimybė, todėl gali tekti kartoti reabilitacijos programą arba po vieno gydymo epizodo tęsti kitą. Tai susiję su priklausomų žmonių pažeidžiamumu ne tik dėl sveikatos, bet ir kitų – socialinių, teisinių ir materialinių problemų: nedarbo, finansinių įsiskolinimų, bausmės atlikimo laisvės atėmimo vietų įstaigose ir pan.

Baigusiems psichologinės ir socialinės reabilitacijos programas, pasak I. Juozapavičienės, ypač svarbu įsidarbinti – tai yra trumpiausias kelias grįžti į savarankišką ir visavertį gyvenimą visuomenėje, taigi ir padidina galimybes negrįžti prie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Tuo tikslu reabilitacijos procese daug dėmesio skiriama žmonių motyvavimui įsidarbinti ar įgyti tam reikalingą kvalifikaciją.

Visgi vienu didžiausių išbandymų neretai tampa niekur nedingusios skolos, kurias reikia grąžinti. Ir tada, anot A. Lučuno, vėl patenkama į situacijas, kai kyla pagunda vėl pavartoti – „tokiu būdu spręsti kylančius sunkumus“.

Maža didelė pergalė

Pasaulinė praktika rodo, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą sumažinti sunku – tai ilgalaikis procesas, o visuomenė laukia greitų rezultatų, kaip ir kalbant apie priklausomų asmenų psichologinę socialinę reabilitaciją. Bet I. Juozapavičienė pripažįsta – priklausomybės mastas ir visuomenės lūkesčiai dėl pokyčių šioje srityje – sunkiai pamatuojamas reiškinys. Net ir tikruosius skaičius specialistams įvardyti sunku, nes labai daug žmonių, kuriems reikia pagalbos, jos nesikreipia. Iš esmės tegalima pasakyti, kiek žmonių pateko į pagalbos sistemą: vien projekto įgyvendinimo metu 2015–2018 m. psichologinės ir socialinės reabilitacijos paslaugas gavo 974 asmenys, iš jų 221 asmuo integravosi, o 136 pradėjo ieškotis darbo.

„Reabilitacijos procesas nėra savitikslis – šių paslaugų užtikrinimas ir teikimas pirmiausia parodo valstybės poziciją, kad kiekvienas žmogus, jo sveikata ir gyvybė yra vertybė, – pažymėjo I. Juozapavičienė. – Gyvenimus matuoti skaičiais neretai labai sudėtinga, o kiekvienas priklausomas žmogus, kuris įveikia ligą ir reintegruojasi, gyvena, dirba šalia mūsų, yra didelė pergalė. Esu tikra, kad psichologinės ir socialinės reabilitacijos paslaugas nuosekliai įgyvendinant, aktyviai bendradarbiaujant stiprėja pačios reabilitacijos bendruomenės, užtikrinama jų darbo kokybė ir visuomenės pasitikėjimas jomis. Iš tiesų labai prasminga prisidėti prie šios veiklos ir būti jos dalimi.“

NTAKD indėlį vertina ir su juo projekte bendradarbiaujantys reabilitacijos centrai. Departamentas koordinuoja projektą, mobilizuoja įstaigos vadovų atsakomybę bei skatina gerinti paslaugos kokybę, pasakojo Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacijos prezidentas A. Lučunas, pirmiausia išskyręs reabilitacijos įstaigų specialistams organizuojamas supervizijas, kurios pastiprina, išlaisvina, praplečia darbinį matymo lauką. O tai padidina galimybes padėti kiekvienam, kuris kreipiasi pagalbos į reabilitacijos centrus.


„Kuriame Lietuvos ateitį"

„Kuriame Lietuvos ateitį"© Organizatoriai