A. Miniotaitė: lyderystės augimas – tai brandžios visuomenės požymis

A. Miniotaitė
A. Miniotaitė
  © Asmeninio archyvo nuotr.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytoja dr. Alisa Miniotaitė sako, kad tai, kokių lyderių mums reiks rytoj, priklausys nuo politinių, ekonominių ir socialinių tendencijų. Ar šiuo metu aukštas pareigas einantys politikai yra ir geri lyderiai bei kaip ugdyti lyderius, Alfa.lt klausė neseniai kartu su kolega Ignu Staškevičiumi knygą „Lyderystė“ išleidusios A. Miniotaitės.

– Jūs savo knygą pradedate nuo lyderystės sąvokos, kaip tai galima apibrėžti?

– Lyderystė turi šimtus apibrėžimų, tai ir procesas, ir kelias, ir būdas daryti įtaką, ir kitų vedimas, ir vizijos kūrimas, ir atsakomybė, ir rūpestis kitu – tikrai labai platus reiškinys. Bendras apibrėžimas, kad tai – procesas, kurio metu lyderis veda savo sekėjus arba kartu su sekėjais siekia bendro tikslo.

– Tikriausiai amžinas klausimas, ar lyderiu gimstama, ar tampama, bet atsiradusios studijų programos, lyderių mokyklos lyg ir rodo, kad galima tapti. Kada vertėtų pradėti ugdyti lyderius?

– Turbūt nereikia savyje ugdyti lyderio, aš manau, kad tai turi būti absoliučiai savanoriškas procesas, kai jau kitaip negali. Yra toks posakis, jeigu gali nebūti lyderiu – nebūk. Turbūt, kai nebegali, tai ir imiesi. Aišku, postūmis imtis lyderystės – tam tikras nepasitenkinimo arba vidinio alkio jausmas, esi nepatenkintas gerbūviu, situacija, įvertinimu ar dar kuo nors. Žymiausi pasaulio lyderiai, pavyzdžiui, Mahatma Gandis buvo nepatenkintas sudėtinga indų padėtimi Pietų Afrikoje, taigi iš esmės lyderystės pradžia yra nepasitenkinimas ir jausmas, kad turbūt kitaip jau nebegali siekti savo tikslų.


A. Miniotaitė

A. Miniotaitė© Asmeninio archyvo nuotr.

– Šiandien vis dažniau girdime, kad žmonės nebijo imtis lyderystės, dažniau apie tai kalba. Ar tai ženklas, kad dabar – permainų ir augančio nepasitenkinimo metas?

– Ne vien tai. Sakyčiau, kad nepasitenkinimas buvo ir anksčiau, bet anksčiau tai nebuvo skatinama ir buvo nedrąsu kažką daryti. Dabar, kai yra nepasitenkinimas, tai yra ir noras imtis lyderystės. Lyderystė – atsakomybės prisiėmimas. Iniciatyvų rodymas, norėjimas puikuotis, buvimas pirmam – tai geriausiu atveju iniciatyva arba narcisizmas. Atsakomybę prisiimame, nes priimame tai kaip savo pareigą, nes kitaip nebegalime. Ir mes iš nebrandžios visuomenės sovietmečiu, kai už mus buvo priimami sprendimai ir buvo pasakyta, ką turi daryti, pereiname prie brandžios, kai žinome, kad patys turime susikurti savo gerovę ir patys turime būti už save atsakingi. Manau, kad iš esmės lyderystės dauginimasis arba daugėjimas – tai brandžios visuomenės požymis.

– Kita vertus, tikriausiai vis dar lieka skeptiška nuostata dėl atsirandančių lyderystės studijų programų, kuo tu tampi jas baigęs? Kokia to vertė?

– Bent jau pas mane lyderystės, tai yra vadovų magistrantūros studijose, mokosi vadovai. Kuo skiriasi vadovas nuo lyderio? Vadovo darbas yra vadovauti ir daryti darbus kitų rankomis – deleguojant, įtraukiant. Lyderio tikslas nėra visiškai toks pat, jis turi užtikrinti tvarų pokytį, tai yra kur kas daugiau, nei vien valdyti resursus. Kai kurios organizacijos tikisi, kad jų vadovai bus ir stiprūs lyderiai. Kodėl jie mokosi lyderystės? Jie nori tapti stipresniais žmonėmis ir turėti daugiau sekėjų, tai yra siekti tikslo su daugiau žmonių.


A. Miniotaitė

A. Miniotaitė© Asmeninio archyvo nuotr.

– Egzistuoja ir tam tikros lyderių mokyklėlės vaikams. Jūs minėjote, kad lyderystė yra savanoriškas procesas, bet jeigu tai yra tėvų noras, kad vaikas taptų lyderiu, kokią tai gali turėti įtaką?

– Faktas, kad tokiu būdu tėvai savo poreikius įgyvendina per vaiką, o vaiko gyvenimo tikslas – džiaugtis gyvenimu, vaikyste, tad gadinti vaikystę vaikui lyderystės mokymais man neatrodo gera mintis, bet kitas dalykas – tokiais būreliais ir orientacija į pasiekimus vaiko vertė yra susiejama su pasiekimais: tu esi geras, kai tampi numeriu vienas, gauni prizą, aš galiu papostinti feisbuke apie tavo pasiekimą. Kodėl tai yra problema? Dėl to, kad gyvenime nėra vien tik sėkmės, yra ir daug nesėkmių, o žmonės, kurie turi aukštą trapią savivertę, tai yra susietą su pasiekimais (aš esu geras tada, kai gaunu dešimtuką), vėliau labai sunkiai išgyvena nesėkmes, taip yra dėl to, kad buvo išugdyta sąsaja, kad esi vertingas tik, kai esi kažkas. 

Mes matome tokią XXI a. rykštę, kad šiandien turi būti sėkmingas, o sėkmė yra lyg valiuta. Nesėkmingas tu niekam nereikalingas, bet juk dėl to kyla ir labai didelė grėsmė: žmonės jaučiasi nesaugiai, atsiranda daug tuščio įvaizdžio kūrimo, kai tu tiesiog pozicionuoji sėkmę, bet nebūtinai taip jautiesi. Ir kita vertus, kas yra sėkmė? Ji pasiekiama, taip labai vienpusiškai – būti pirmam, pripažintam, surinkti daug laikų, o iš tikrųjų žmogus turbūt yra vertingas ir dėl daug daugiau priežasčių. Dėl to, manau, tai yra prasta tendencija vaikus grūsti į lyderystės mokyklėles nuo mažens.

– Nors daugiau kalbame apie lyderystę verslo srityje, bet tikriausiai dar viena sritis, kur labai svarbūs lyderiai, – politika. Ar čia galioja tos pačios taisyklės, ar visgi politiniai lyderiai turėtų pasižymėti kitokiomis savybėmis?

– Politinė lyderystė skiriasi tuo, kad visų pirma lyderis turi patraukti daugiau žmonių. Vadinasi, charizma tampa svarbesnė. Nors, pavyzdžiui, Angelos Merkel turbūt nepavadintum labai charizmatiška lydere. Kitas aspektas – verslo įmonėje tu pažįsti savo sekėjus, o politikoje tu jų tikrai nepažįsti, tik sekėjai mano, kad pažįsta lyderį, tas ryšys yra vienpusis. Politinėje lyderystėje taip pat yra mažiau atskaitomybės, deja, verslo įmonėje, jeigu lyderis nepasiekia rezultato, jis tiesiog yra atleidžiamas. Politikoje, deja, ne.

Šiandien turi būti sėkmingas, o sėkmė yra lyg valiuta. Nesėkmingas tu niekam nereikalingas. 

– Kalbant apie šiandieną, ar visi aukščiausias pareigas Lietuvoje einantys politikai yra lyderiai, ar kai kuriems jų tikrai dar trūksta tų savybių?

– Tai aišku, kad trūksta. Pačiai tenka dirbti su politikais ir labai liūdna, kai matau, kad didžiausia jų paskata dalyvauti politikoje – tai matymas savęs ant bačkos ir kaip man ploja minios, tai tikrai liūdina. Labai trūksta Lietuvoje išmintingų politikų, vizijos kūrimo iš viso beveik neturime, vienytojų. 

Aišku, labai yra daug etikos problemų, bet jų yra ir visame pasaulyje. Kitas dalykas – atsakomybės prisiėmimas, kažkada dirbau politikų auditorijoje ir darėme tokius savęs įsivertinimo testus, ir visgi atsakomybės arba valios raumuo nebuvo pats stipriausias politikų gretose, gerokai žemesnis negu kitose auditorijose, pavyzdžiui, verslininkų – tai irgi rodo, kad politika visgi yra labiau apie kalbėjimą, o ne darymą, ir, deja, tai nedžiugina žmonių Lietuvoje.

– O, jūsų nuomone, kokių lyderių reiks rytoj?

– Nebrandžios visuomenės pasižymi tuo, kad ten reikia vertikalios, autokratiškos, dažniau – charizmatinės lyderystės, kur ateis Mesijas iš dangaus ir išspręs mūsų visas problemas ir pasakys, kaip turi būti. Žmonės jaučiasi saugiai, kai yra toks tvirtas lyderis, mes matome tokių kaimyninėse valstybėse į Rytus, brandžiose visuomenėse – į Vakarus, į Šiaurę, į Skandinaviją, ne toks didelis vertikalios lyderystės poreikis, ji labiau matoma kaip horizontali, kaip susitarimas ar partnerystė. 

Kaip jūs sakėte, kad daugėja lyderystės – tai brandžios visuomenės požiūris. Kaip žinome, Rusijoje tikrai jos nedaugėja, nes yra tik vienas lyderis ir ji visiškai nepageidaujama ten. Kalbant apie ateitį, viskas priklauso nuo pasaulio vystymosi, politinių, ekonominių, socialinių tendencijų, jeigu visgi vystysimės brandžios, subalansuotos visuomenės linkme, be abejo, lyderystė bus partneriška ir reikės lyderių, kurie gebės susitarti. Jeigu visgi bus daug socialinių neramumų, didės priešprieša tarp žmonių, kaip mes matome, dabar susiskaldymą tarp kairės ir dešinės JAV, bet tai ne tik jai, bet ir Lietuvai jau tampa būdinga, ir jeigu dėl to kils socialinių neramumų, tuomet gali būti, kad visgi reikės to vienytojo pakankamai vertikalaus lyderio.

A. Miniotaitė: lyderystės augimas – tai brandžios visuomenės požymis

A. Miniotaitė