Š. Jasikevičių stebintis ir iš K. Maksvyčio besimokantis J. Žuža galvoja apie vyriausiojo trenerio karjerą

Jurica Žuža ir Kazys Maksvytis
Jurica Žuža ir Kazys Maksvytis
  © Klubas
bcneptunas.lt | Alfa.lt
2019-03-26 16:10

Klaipėdos „Neptūno“ trenerio Kazio Maksvyčio asistentas Jurica Žuža Lietuvoje jau jaučiasi kaip namuose. Kroatui šioje šalyje šis sezonas jau penktasis – dvejus metus jis rungtyniavo Panevėžio „Lietkabelyje“, sezoną dirbo šio klubo trenerių štabe, o dabar jau antrus metus darbuojasi uostamiestyje.

J. Žuža per 20 metų krepšininko karjerą jokioje šalyje, išskyrus gimtąją Kroatiją, nėra praleidęs penkerių metų. Kaip sako 40-metis specialistas, Lietuva jam tapo ypatinga vieta.

reklama

„Be jokios abejonės, ši šalis yra išskirtinė mano karjeroje, – tinklalapiui Bcneptunas.lt sakė J. Žuža. – Prieš atvykdamas rungtyniauti į Panevėžį, aš jau žinojau, kur atvykstu. Žinojau, kad tai krepšinio šalis. Galiu pasakyti, kad viena iš mano svajonių buvo sužaisti būtent Lietuvoje. Lyga sparčiai auga, o aš vis dar esu čia.

Žinoma, transformuotis iš žaidėjo į trenerį nėra lengva. Džiaugiuosi, kad esu K. Maksvyčio asistentas. Jis yra sėkmingas strategas, tai įrodinėja ne tik šį sezoną, bet daugybę metų. Turiu ko iš jo pasimokyti.“

„Neptūno“ trenerių štabo narys tinklalapiui Bcneptunas.lt papasakojo apie gyvenimą Lietuvoje, „Neptūno“ sezoną ir ekipos sėkmės formulę, taisytinus dalykus, norą ateityje tapti treneriu bei sektinus pavyzdžius tarp Europos specialistų.

reklama

– Kaip vertinate šį „Neptūno“ sezoną?

– Manau, kad jei kas prieš sezoną būtų pasakęs, jog žengsime antroje vietoje LKL ir pasieksime FIBA Čempionų lygos atkrintamąsias, aš būčiau apsidžiaugęs. Pakankamai neblogas sezonas, tačiau jis dar nesibaigė, tad turime tęsti darbus ir toliau žygiuoti ta pačia kryptimi.

Nebedalyvaujame Čempionų lygoje, tad galime labiau stengtis vietiniame čempionate. Liko du mėnesiai, tad išspauskime iš savęs, ką galime geriausio. Ne paslaptis, kad mes svajojame apie finalą.


Juriza Žuža

Juriza Žuža© Klubas

– Kokios priežastys lemia tokį gerą „Neptūno“ žaidimą?

– Pirmiausia žaidėjai, nes jie yra išpildytojai aikštelėje. Antra, ekipoje vyrauja puiki atmosfera. Tarp žaidėjų, trenerių, administracijos. Atrodo, kad viskas yra savo vietose, kaip ir turėtų būti.

Praėjusio sezono pradžioje klube mes turėjome daug problemų, tačiau dabar viskas yra gerai. Aš visada sakau, kad komandos rezultatus lemia dalykai užkulisiuose – kaip dirba administracija, kaip dirba treneriai.

Dabar visi dirba savo darbą, o procesas tampa lengvesnis. Komandos rezultatas yra galutinis dalykas, atspindintis mūsų visų darbą.

Šiemet klube ramu, tad galime dirbti nesiblaškydami, žaidėjai yra susikoncertavę tik į krepšinį. Mes galime bandyti spausti iš savęs maksimumą tiek treniruotėse, tiek rungtynėse. Šie dalykai mūsų sezoną daro gerą.

reklama

– Kur „Neptūno“ žaidimas dar galėtų gerėti?

– Šį sezoną „Betsafe-LKL“ čempionate pralaimėjome šešerias rungtynes, iš kurių penkerias – namuose. Tai yra vieta, kurioje galime ir turime pagerėti. Kodėl mes pralaimime namie? Tai sudėtingas klausimas, kuriam reikia gilios analizės. Galbūt tai lemia psichologija, galbūt kažkuriems žaidėjams lengviau žaisti išvykose negu namuose.

Galime gerinti gynybą, galime žaisti komandiškiau puolime. Bet, kaip ir sakiau, mes turime būti labiau susikoncentravę žaisdami namuose. Rungtyniavimas „Švyturio“ arenoje turėtų virsti mūsų pranašumu, nes mus palaiko daugybė sirgalių, sukuriančių puikią atmosferą.

– Ar gali būti, kad žaidėjams trūksta motyvacijos ir nusiteikimo prieš santykinai silpnesnius varžovus?

– Čia yra didysis klausimas. Kai aš buvau žaidėjas, tai niekada nesirinkau, prieš ką žaisti, o prieš ką ilsėtis. Kiekvienose rungtynėse atsidavimas buvo toks pat. Manau, kad ir mūsų žaidėjų požiūris turi būti toks.

reklama

Nėra lengvų ar sunkių varžovų, nes visi priešininkai ruošiasi ir nori nugalėti. Viskas paprasta: jei nebūsi pasiruošęs, būsi greitai nubaustas.

– Kokią dalį sėkmingame „Neptūno“ sezone užima treneris K. Maksvytis?

– Kazys stipriai ruošiasi kiekvienai treniruotei ir kiekvienam mačui. Visus klausimus sprendžiame keturiese – Kazys, Tomas Rinkevičius, aš bei fizinio pasirengimo treneris Robertinas Vilimas. Mes diskutuojame ir ieškome geriausio varianto, o galutinį sprendimą, žinoma, priima K. Maksvytis.

Mes jau turime savo rutiną – taip pat ruošiamės treniruotėms, taip pat ruošiamės ir rungtynėms. Svarbu tai, kad Kazys leidžia išsakyti savo nuomonę. Tai labai svarbu, nes mes siekiame bendro tikslo, tačiau kartais į tuos pačius dalykus galime žiūrėti iš skirtingų perspektyvų, tad svarbu dalytis nuomone.

Ši komanda yra kaip šeima. Mes iš tikrųjų esame labai artimi – tiek žaidėjai, tiek treneriai. Tai yra mūsų sėkmės priežastis. Nekyla konfliktų, problemas sprendžiame komandos viduje, nieko nenešdami į išorę.

reklama


Juriza Žuža ir Tomas Rinkevičius

Juriza Žuža ir Tomas Rinkevičius© Klubas

– Kas yra sudėtingiau – būti žaidėju ar treneriu?

– Treneriu. Kai esi žaidėjas, tau nereikia daug galvoti už aikštelės ribų. Tu ruošiesi treniruotėms ir rungtynėms, bet daugiau galvoji apie savo užduotis.

Kai esi treneris, tu turi galvoti ir ruoštis daugybei dalykų: kaip parengti komandą rungtynėms, kaip ji turi žaisti, kaip turime treniruotis, ar nieko nepraleidai, ar suteikei pakankamai informacijos žaidėjams, ar informacijos nebuvo per daug, ar nepadarei klaidų...

Turi surasti balansą tarp šių dalykų, turi surasti gerą ryšį su žaidėjais, kad pavyktų sėkmingai ruoštis rungtynėms. Būdamas treneriu negalvoji apie save, tu galvoji apie tuos 12 ar dar daugiau žaidėjų.

Tai nėra lengva. Jei galėčiau, tai mieliau toliau žaisčiau krepšinį (juokiasi).

– Esate antrasis trenerio asistentas, kokios yra Jūsų užduotys komandoje?

– Kaip ir kiekvienas asistentas, aš turiu savo užduočių. T. Rinkevičius skautina varžovus, jų žaidimo sistemą ir derinius. Aš ruošiu medžiagą konkrečiai apie varžovų krepšininkus, išsami analizė mūsų žaidėjams pateikiama popieriuje bei vaizdo medžiagoje.

Su visa šia informacija žaidėjai ruošiasi rungtynėms. Svarbu žinoti ne tik varžovų taktiką, bet ir individualias savybes, stipriąsias ir silpnąsias jų puses.

Taip pat pažymiu svarbiausius varžovų derinius, kad mūsų žaidėjai juos įsimintų. Padedu krepšininkams individualiai dirbti ir gerinti įgūdžius. Žinoma, dalijuosi nuomone ir pastebėjimais, o Kazys juos mielai priima ir apsvarsto.

– Kada pradėjote svarstyti apie trenerio karjerą?

– Pradėjau mąstyti, kai žaidžiau Turkijoje, Bursos „Tofaš“ komandoje (2011–2012 m. sezone – aut. past.). Aš ir anksčiau buvau susidomėjęs, nes kai augi kaip žaidėjas, tai supranti ir pastebi vis daugiau dalykų: kodėl žaidžiame taip, kodėl ruošiamės taip.

Turkijoje turėjau gerą trenerį, su kuriuo galėdavau diskutuoti apie krepšinį prie kavos puodelio ar bet kada užduoti man įdomų klausimą. Jis sakė, kad mato mane kaip trenerį, kai baigsiu krepšininko karjerą, turėčiau išbandyti trenerio amplua.

Krepšinį profesionaliai žaidžiau 20 metų ir jis man davė labai daug. Pamaniau, kad turiu kažką duoti ir krepšiniui. Žingsnis po žingsnio, tiesa?

Trenerio darbas nėra lengvas, bet stengiuosi mokytis ir tobulėti, dirbti kaip įmanoma geriausiai. Kaip treneris dar neturiu daug patirties, dirbu tik trejus metus. Bet kaip žaidėjas aš sukaupiau daug patirties, kurią bandau perduoti žaidėjams. Bet kada, kai žaidėjams reikia patarimo, aš mielai pasidaliju savo patirtimi. Aš esu čia, kad jiems padėčiau.

– Ar ateityje save matote vyriausiojo trenerio pozicijoje?

– Taip, nors transformuotis iš žaidėjo į strategą nėra lengva. Kroatijoje dabar baiginėju trenerio kursus. Jei bus galimybė, žinoma, kad norėčiau vieną dieną save išbandyti ir vyriausiojo trenerio kėdėje.

– Ar turite sektinų pavyzdžių tarp trenerių?

– Željko Obradovičius buvo mano treneris Atėnų „Panathinaikos“ klube. Stengiuosi dabar žiūrėti kuo įmanoma daugiau Stambulo „Fenerbahče“ rungtynių ir kažką iš to pasiimti. Eurolyga man yra įdomiausias turnyras, o NBA seku mažai. Mano nuomone, NBA reguliarusis sezonas nėra įdomus, galbūt tik kai kurios rungtynės, komandos ar atskiri žaidėjai. Žinoma, atkrintamosioms skiriu didesnį dėmesį.

Mėgstu Ž. Obradovičių. Man patinka, kad Rickas Pitino atvyko į Europą. Žinome, koks griežtas treneris jis buvo NCAA lygoje ir ką ten pasiekė. Pernai „Neptūne“ žaidęs Juanas Palaciosas kadaise buvo R. Pitino auklėtinis.

Dabar kyla Šarūno Jasikevičiaus žvaigždė, labai įdomu stebėti jo komandos žaidimą, iš to pasimokyti. Jis buvo geras krepšininkas, o dabar yra jaunas, bet jau puikius rezultatus demonstruojantis treneris.

Man patiko stebėti Xavi Pascualio darbą „Panathinaikos“ klube. Manau, kad gerą žaidimą demonstruoja ir Vitorijos „Baskonia“, ypač žaisdama namie. Kaip jie bėga, kaip jie ginasi, koks tai intensyvumas ir agresyvumas! Puiki medžiaga tobulėjimui!

Man didelį įspūdį yra palikęs Duško Vujoševičiaus darbas Belgrado „Partizan“ klube. Kaip jis pastatė klubą per aštuonerių metų laikotarpį. Sutvarkė klubą nuo jaunimo komandų iki pagrindinės ekipos. Galiausiai, jie pasiekė Eurolygos finalo ketvertą. Ši „Partizan“ komanda per Duško aštuonerių metų erą tiesiog dominavo Adrijos bei Serbijos lygose.

Esame puikūs draugai su Aleksandru Džikičiumi, kuris kadaise dirbo Vilniaus „Lietuvos ryte“. Mes kalbamės, diskutuojame, kartu lankomės seminaruose. Aš buvau piktas, kad jį atleido Podgoricos „Budučnost“ klubas, manau, kad ta komanda rodė gerus rezultatus.

Balkanuose nėra daug kantrybės, apskritai Europoje treneriai keičiami labai dažnai. Buvau nusivylęs, bet mes bendraujame, diskutuojame ir ieškome sprendimų įvairiose krepšinio situacijose. Jei man reikia patarimo, aš paskambinu jam.

– Ko galite pasimokyti iš K. Maksvyčio?

– Daugybės dalykų! Iš Kazio kasdien gali išmokti kažko naujo – apie gynybą, apie puolimą. Kaip reikia elgtis ir bendrauti su žaidėjais, kaip vesti komandą į priekį.

Manau, kad iš visų trenerių gali kažką pasiimti, net ir bloga patirtis tau ateityje gali duoti pliusų. Kasdien gali tobulėti ir judėti į priekį.

Š. Jasikevičių stebintis ir iš K. Maksvyčio besimokantis J. Žuža galvoja apie vyriausiojo trenerio karjerą

Jurica Žuža ir Kazys Maksvytis