Venesuelos krizės ištakos

Hugo Chavezo (kairėje) ir Nicolo Maduro atvaizdai ant sienos Venesuelos sostinėje Karakase
Hugo Chavezo (kairėje) ir Nicolo Maduro atvaizdai ant sienos Venesuelos sostinėje Karakase
  © SCANPIX

VU TSPMI doktorantės Ievos Giedraitytės komentaras publikuotas naujienlaiškyje mokytojams „Aš manau“.

2019 m. Venesuela pasitiko turėdama net du prezidentus – oficialiam šalies vadovui Nicolui Maduro iššūkį metė šalies parlamento vadovas Juanas Guaidó. Pastarasis atstovauja šalies opozicijai, teigiančiai, kad 2018-ųjų Venesuelos prezidento rinkimai vyko neskaidriai, todėl jų rezultato negalima pripažinti. Su šia nuomone sutinka ir dalis tarptautinės bendruomenės. 

J. Guaidó siekia N. Maduro atsistatydinimo ir naujų rinkimų šalyje, kurią jau dvidešimt metų valdo politikai, atstovaujantys vadinamajam „čavizmui“ – politiniam judėjimui, įkurtam buvusio Venezuelos prezidento Hugo Chavezo. Savo ruožtu N. Maduro šį J. Guaidó žingsnį vertina kaip perversmą, ypač pažymėdamas atvirą JAV spaudimą ir grasinimus palaikant opozicijos atstovą.


Ieva Giedraitytė

Ieva Giedraitytė© Dmitrijus Radlinskas

H. Chavezas, prezidentu tapęs 1998 m., buvo išrinktas kaip kandidatas, pasisakęs prieš tradicines partijas (praradusias populiarumą dėl užsitęsusios ekonominės krizės, nuolatinių reformų bei korupcijos), žadėjęs pakeisti šalies ekonomiką (itin priklausomą nuo naftos ir kenčiančią dėl kritusių naftos kainų bei milžiniškos skolos) ir pertvarkyti socialinį gyvenimą (JT Ekonominės komisijos Lotynų Amerikai duomenimis, beveik 50 proc. Venesuelos gyventojų 1999 m. gyveno žemiau skurdo ribos). Daugelis šalies gyventojų jautė, jog iš naftos ateinančius turtus dalijasi tik maža grupė žmonių, tad stipriai palaikė H. Chavezo siūlomas reformas.

Tik išrinktas jis ėmėsi peržiūrėti konstituciją, taip pertvarkydamas šalies politinę sistemą, ir po truputį keisti ekonomikos kursą, valstybės žinion perimdamas strategiškai svarbias įmones ir skelbdamas ambicingas socialines programas. H. Chavezo mandato pakeitimai, įtvirtinti konstitucijoje, kaip ir politiniai bei ekonominiai pokyčiai, lėmė, kad augo nepasitenkinimas ir 2002 m. buvo surengtas karinis perversmas. Nuverstą prezidentą parėmus didelei visuomenes daliai, jis grįžo į postą, tačiau jo diskursas prieš opoziciją ir JAV sustiprėjo (opozicijos vadovai parėmė perversmą, be to, tikėtina, kad apie jį buvo informuotos ir JAV).

Dalis visuomenės manė, kad H. Chavezas keičia šalį į gera – iš tiesų sparčiai mažėjo neraštingumas, skurdas ir socialinė atskirtis, o kylančios naftos kainos suteikė pinigų Venesuelai tapti ir stipria Lotynų Amerikos lygmens politine žaidėja. Kita dalis buvo nepatenkinta reformomis ar baiminosi vis stiprėjančio galios telkimo prezidento rankose. Juolab kad nacionalizuojant įmones ar įgyvendinant socialines programas nebuvo apsieinama be korupcijos ir įtakos pardavinėjimo, o valstybinės ekonominės politikos tinkamumas daug kam kėlė rimtų abejonių. Pats H. Chavezas po truputį mažino opozicijos veikimo ribas, tačiau rinkimai vis dar vykdavo laisvai – ir prezidento partija juos laimėdavo.

2013-aisiais mirus H. Chavezui, situacija pasikeitė. Viena vertus, nebuvo jį galinčio pakeisti charizmatiško ir populiaraus lyderio, kita vertus, ilgai kilusios naftos kainos krito. Pasidarė akivaizdu, kad H. Chavezas ne tik nesumažino Venesuelos priklausomybės nuo naftos, bet ją padidino – net 90 proc. šalies pajamų buvo gaunama iš šio produkto, o vyriausybės ekonomikos valdymas buvo neefektyvus ir korumpuotas. Naujasis „čavizmo“ veidas, N. Maduro, dar sugebėjo laimėti rinkimus labai maža balsų persvara, tačiau opozicija pasiekė daugumą parlamente. 

Prezidentas ėmė vis dažniau konfliktuoti su parlamentu bei blokuoti visas konstitucijoje numatomas iniciatyvas, kurios leistų jį atstatydinti. 2017 m. N. Maduro net pabandė apriboti parlamento galias ir sušaukė Nacionalinę asamblėją. Oficialiai pastarosios tikslas buvo socialinės ir politinės krizės sprendimas, tačiau daugelis apžvalgininkų pastebi, kad ji veikiau buvo skirta parlamento galioms sumenkinti. Opozicija protestuodama apskritai nedalyvavo rinkimuose į Nacionalinę asamblėją. Ekonominė situacija sparčiai prastėjo, skurdo lygis išaugo, ėmė trūkti būtiniausių produktų ir medikamentų.

Savo ruožtu 2018 m. prezidento rinkimuose nebuvo leista dalyvauti žymiausiems opozicijos kandidatams, o pats procesas daugelio laikomas neskaidriu. N. Maduro inauguracija 2019-ųjų sausį ir paskatino J. Guaidó pasiskelbti prezidentu, nepripažįstant N. Maduro legitimumo.