Būsi geras, gausi dešimt: egzaminų tvarkos keitimas gali atnešti daugiau piktnaudžiavimo

(Fotobanko nuotr.)
(Fotobanko nuotr.)
  © Alfa.lt
Gytis Kapsevičius | Žurnalas IQ
2019-02-09 21:48

Brandos egzaminai kritikuojami dėl subjektyvumo, o norint tai „ištaisyti“, siekiama įlieti dar daugiau žmogiškųjų veiksnių. Abejotinas siūlymas.

Švietimo ministerija nori lengvinti baigiamųjų egzaminų naštą. Iki šiol stojamąjį balą lemdavo būtent brandos egzaminai, tačiau jei būtų įgyvendinta naujausias Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos modelis, stojamąjį balą sudarytų keturių egzaminų įvertinimai (kiekvieno vertė – 15 proc.), 11–12 klasių pažymių vidurkis (30 proc.) ir baigiamasis darbas (10 proc.).

Panašu, kad egzaminų nukarūnavimas ir didesnė mokyklos pažymių vertė yra neišvengiama ateitis. Tokią idėją palaiko dabartinis Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas valstietis Eugenijus Jovaiša, už ją pasisakė ir buvusi švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė. Pernai rugpjūtį Ramūnas Karbauskis atskleidė dar drąsesnius planus – stojamąjį balą turėtų lemti tik 11–12 klasių mokinių rezultatų vidurkiai, o egzaminai apskritai turėtų prarasti savo svarbą.

Dabartinė egzaminų tvarka nėra be ydų. Ji kritikuojama kaip atsilikusi nuo pažangiausių pasaulinių švietimo tendencijų (sudedamasis balas naudojamas daugelyje progresyvių valstybių), sukelianti mokiniams didžiulį stresą ir neparodanti visų jų gebėjimų. Nacionalinis egzaminų centras kone kiekvieną pavasarį kenčia nuo užduočių nutekinimo skandalų, o mokiniai skundžiasi, kad paskutinėse klasėse yra ruošiami egzaminams, bet ne gyvenimui. Tokie egzaminai kaip lietuvių kalbos ar istorijos neretai kritikuojami dėl subjektyvumo ir spraudimo į rėmus.

Paradoksalu, bet vienas didžiausių dabartinės tvarkos pranašumų yra jos objektyvumas. Egzaminų vertintojams mokinys yra tik skaitmeninis kodas, todėl jie negali žinoti, kieno darbą tikrina.

Naujoji tvarka kelia iššūkių, kadangi ji priklausytų nuo mokytojų, mokinių ir jų tėvų sąžiningumo. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) vykdytos pedagogų apklausos atskleidė, kad mokytojai santykius su mokinių tėvais laiko labiausiai problemiškais. Tėvai gali taikyti spaudimą, todėl mokytojams gali tekti būti pasirengus ginti kiekvieną pažymį ar užduočių paruošimą.

Dabar pažymiai teoriškai yra objektyvesni, nes nieko nelemia, nors pasitaiko atvejų, kai geresniais pažymiais mokslo metų pabaigoje palepinami drausmingesni, motyvuoti ar valstybinių egzaminų nelaikysiantys vaikai. Greičiausiai mokytojai elgiasi taip nematydami prasmės „kenkti“ mokiniams, jeigu nėra jokios kontrolės.

MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas ministerijos modelyje teigia įžvelgiantis pranašumų, pavyzdžiui, tai padidintų galimybes įstoti į universitetus žemesnio socioekonominio statuso mokiniams. Vis dėlto jis teigia, kad modeliui įgyvendinti reikėtų kur kas geresnio pasiruošimo, nes iškart pažymių svorį įvertinti 30 proc. būtų pernelyg drastiška.

Jis siūlo įvesti kelis bandomuosius metus, per kuriuos mokyklinių pažymių svarba galėtų būti 5–10 proc. Tai leistų įvertinti, kaip keisis rašomi pažymiai ir ar išlieka koreliacija tarp pažymių vidurkių bei egzaminų rezultatų.

Vis dėlto, yra tikinčių, kad sistemą sutvarkyti galima ir kitaip – reformuojant pačius baigiamuosius egzaminus. Vis garsiau kalbama apie integruotus dalykus ir egzaminus, pavyzdžiui, būtų galima kartu laikyti vieną gamtos mokslų egzaminą, sujungti istoriją ir geografiją.

G. Jurkšas taip pat siūlo verčiau paskirstyti brandos egzaminų svorį ir jų sukeliamą stresą, surengiant ne vieną, o dvi ar tris jų sesijas. Šiais laikais neišlaikęs ar perlaikyti norintis mokinys turi laukti metus, tačiau tai irgi galėtų pasikeisti – perlaikymai vyktų iki tų pačių metų stojimų. Valstybė galėtų apmokėti reguliarius egzaminus, perlaikymus – patys mokiniai.

Drąsiausias visuomenėje sklandantis variantas – apskritai atsisakyti egzaminų ir leisti priėmimus organizuoti patiems universitetams. Vis dėlto, visose pirmaujančiose EBPO šalyse baigiamieji egzaminai egzistuoja, be to, minėtu atveju reikėtų keisti visą švietimo sistemos finansavimą. Turėtų būti apribota aukštųjų mokyklų konkurencija, o kiek konkrečios specialybės studentų kokiam universitetui ruošti, nurodytų valstybė.