Nuo slidinėjimo savo sportinį kelią pradėjęs legendinis bėgikas prisiminė klaidingą sprendimą olimpiadoje

Romualdas Bitė (priekyje) bėgimo take iškovojo daugybę titulų.
Romualdas Bitė (priekyje) bėgimo take iškovojo daugybę titulų.
  © Alfredas Pliadis

Miuncheno olimpinių žaidynių 3000 m kliūtinio bėgimo septintosios vietos laimėtojas Romualdas Bitė šią vasarą Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio proga savo rankomis stengėsi pastatyti paminklinį akmenį giminaičiui, senelio broliui, 1863 m. sukilimo būrio vadui Adomui Bitei ir jo bendražygiams atminti.

Šios idėjos sumanytojas – 1863 m. sukilimo laikotarpiu besidomintis šiaulietis Mindaugas Stakutis, o akmeninį paminklą ant Bičių giminei priklausančios žemės Šiaulėnų seniūnijoje (Šiaulių apskritis), gimtajame Aušrėnų kaime, sumūrijo R. Bitė.

Paminklo atidengimo dieną Šiaulėnų bendruomenės namuose garsusis lengvaatletis surengė ir savo apdovanojimų ekspoziciją, kurią ketina padovanoti šio miestelio muziejui.

„Esu be galo dėkingas Šiaulių istorikui M. Stakučiui, kurį erzino netoli Aušrėnų esančio Dvarčių kaimo laukuose išlikęs sukilimo laikus menantis paminklas, skirtas carinės Rusijos generolui. Jis klausė – o kodėl mes negalime pastatyti paminklo saviems didvyriams, kurie bruzdėjo prieš caro kareivius ir su jais kovojo?

Socialiniuose tinkluose istorikas sukūrė atskirą puslapį, ragindamas padėti įgyvendinti šią idėją. Tą informaciją feisbuke pastebėjo mano žmonos Teresės sesuo Elytė ir 16 metų Čikagoje gyvenanti mano dukra Gabrielė. Pasitarę su šeima, nusprendėme, kad sukilimo vadovui bei jo kovos draugams reikia pastatyti paminklą“, – pasakoja R. Bitė.

Praėjusiais metais Romualdas nuvyko į Šiaulėnus, viską aptarė su seniūne, ji neprieštaravo šiam sumanymui. Vytį paminklui iškalė žinomo lengvaatlečio Petro Šimonėlio brolis, Utenos skulptorius Valentinas Šimonėlis, anksčiau buvęs gero lygio dviratininkas.

Gegužę, kiekvieną savaitgalį, Romualdas važinėjo į savo tėviškę ir klojo pamatus, mūrijo paminklą, įkomponavo 80 kg sveriantį Vytį.

Tačiau savo giminaičio kapo Visų Šventųjų dieną garsusis Lietuvos bėgikas negali aplankyti. Mat savo laiku A. Bitė išvyko į Prancūziją parūpinti ginklų ir ieškoti užsienio šalių pagalbos. Tačiau, sukilimą pralaimėjus, į Lietuvą jau nesugrįžo – Paryžiuje praleido beveik 20 metų, dalyvavo Paryžiaus komunos kovose ir viename iš Prancūzijos sostinės priemiesčių yra palaidotas.

Vadovauja klubui

R. Bitė – triskart 3000 m kliūtinio bėgimo TSRS čempionas (1970, 1972–1973), 5000 m bėgimo brolių Znamenskių memorialo laimėtojas, 1971 m. TSRS tautų spartakiados vicečempionas, Europos čempionato ketvirtosios vietos laimėtojas, 1972-ųjų Miuncheno olimpinių žaidynių dalyvis, šešerius metus atstovavo TSRS rinktinei, Lietuvos nusipelnęs treneris.

Dabar jis – Lietuvos olimpiečių asociacijos viceprezidentas, dešimt metų vadovauja Vilniaus olimpiečių klubui.

„Mūsų asociacija – labai draugiška, puikiai susigyvenusi šeima, sieja 28 buvusius olimpiečius. Jau dešimt metų sausio 12-ąją visi kartu susirenkame savo būstinėje Lietuvos olimpiniame sporto centre pasveikinti vienas kitą su Naujaisiais metais, aptarti metų rezultatus ir numatyti naujų metų gaires.

Visi kartu nusifotografuojame – jau surinkome 7 tūkst. nuotraukų iš įvairių švenčių, klubo susirinkimų. Į diktofonus įrašome mūsų olimpiečių įspūdžius apie tai, kaip jie pradėjo sportuoti, treniravosi, kokių pasiekė pergalių. Ateityje ši medžiaga gal kam nors bus įdomi ir naudinga“, – pasakoja Romualdas, kuris kitąmet sausio 3 d. minės jau 75 metų jubiliejų.

Greitas ir slidinėjimo trasose

R. Bitė buvo ne tik pajėgus lengvaatletis, bet ir slidininkas, du kartus tapo Lietuvos čempionu. „Mano sportinė karjera prasidėjo būtent nuo slidinėjimo. Atlikdamas karinę tarnybą Lvove, 1965 m. atstovavau Ukrainos slidinėjimo rinktinei per TSRS tautų spartakiadą Sverdlovske. Gana neblogai šaudžiau, gal galėjau būti net geresnis biatlonininkas nei slidininkas. Bet mano treneris buvo slidininkas, todėl ir aš tuo užsiėmiau, įvykdžiau sporto meistro normą“, – prisimena Romualdas.

Jis tapo Ukrainos slidinėjimo vicečempionu, o, grįžęs į Lietuvą, 1967 m. – ir dukart Lietuvos čempionu. Tais metais namuose tepralaimėjo vos vienas varžybas.

Slidinėjimo trasose Romualdas ir žmoną – daugkartinę Lietuvos čempionę Teresę Urbonavičiūtę-Bitienę – susirado. Šiemet sukako 50 metų, kaip yra susituokę. Romualdas mėgsta slidinėti ir dabar – Verkių parke keliolika kartų per metus važinėja po 1,5 valandos.

1967 m. per tuometes „Tiesos“ kroso varžybas Vingio parke Romualdas aplenkė visus varžovus ir buvo pakviestas į Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklą. Prasidėjo Romualdo, kaip bėgiko, sportinė karjera. Tais pačiais metais jis įvykdė 5000 m distancijos ir 3000 m kliūtinio bėgimo nuotolio sporto meistrų normas.

Nepamiršta olimpiados

Dar ir šiandien Romualdui akyse Miuncheno olimpinės žaidynės, kuriose jis buvo septintas. Savo pasirodymą jis vertina teigiamai, nors neabejoja, kad galėjo kovoti ir dėl aukštesnės vietos.

„Labai gerai jaučiausi, finale ketinau kovoti dėl ketvirtosios vietos. Laukdamas finalo, kuris vyko po trijų dienų, nutariau numesti svorio, valgiau tik vištieną. Paprastai sverdavau 72–73 kg, o tada numečiau apie 5,5 kilogramo. Tas mano eksperimentas brangiai kainavo: nusilpo organizmas ir finale, likus iki finišo 400 m, apleido jėgos“, – prisimena buvęs bėgikas.

Dabar jis dirba Lietuvos olimpinio sporto centro sporto bazių paslaugų skyriaus administratoriumi. Stebi, kaip rungtyniauja geriausi Lietuvos lengvaatlečiai ir tarp jų temato tik vieną kitą gabesnį vidutinių ir ilgų nuotolių bėgiką. Tačiau šiemet Romualdą ypač džiugino 800 m nuotolį bėgantis Simas Bertašius, triskart gerinęs Lietuvos rekordus.

„Kodėl daugiau neužauga gerų bėgikų? Didžiausia problema – kad, sportininkai, baigę mokyklas, nėra įtraukiami į sporto centrų sąrašus. Tarkime, Vilniuje dirbama tik su vaikais ir jaunimu. Maniežas pilnas vaikų, o didesnio meistriškumo lengvaatlečių niekam nereikia. Jeigu jie niekam nereikalingi, tai negauna jokio maitinimo, treneriai jų netraukia į sąrašus, nes už tai negauna atlyginimo.

Per savo karjerą sutikau daug talentingų bėgikų, tačiau jų sportinis kelias buvo trumpas, sportininkai nespėjo atsiskleisti. Dabar įsigaliojo tokia mada: treneriui manieže turi būti šilta, kad jis galėtų išsirengti, o sportininkui šiluma nesvarbu. Pamenu, kai tik pradėjau dirbti Lengvosios atletikos manieže, atėjus krizei, mūsų maniežuose buvo vos 5–7 laipsniai šilumos, treneriai dirbdavo su pirštinėmis ir apsirengę šiltomis striukėmis.

Tokiomis sudėtingomis sąlygomis treniravosi ir visi didelio meistriškumo lengvaatlečiai, tačiau nė vienas jų nesiskundė. O dabar, jeigu tik kas – jau aliarmas“, – tikina Romualdas.