Bendrojo ugdymo programos – nacionalinės svarbos dokumentas
Interviu su Ž. Vaškevičiene

Žaneta Vaškevičienė (E.mokykla nuotr.)
Žaneta Vaškevičienė (E.mokykla nuotr.)
  © Alfa.lt

Orientuojantis į gebėjimų ugdymą, reikėtų nepamiršti ir žinių, atkreipia dėmesį Vilniaus Žemynos gimnazijos Humanitarinio ir socialinio ugdymo skyriaus vedėja, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininkė Žaneta Vaškevičienė. 

Jos teigimu, atnaujinamų bendrojo ugdymo programų turinys turėtų įgalinti mokinį jaustis visaverčiu, turinčiu pakankamai kompetencijų veikti tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje neprarandant tapatybės.

– Vienas iš dažniausiai kritikuojamų elementų švietimo sistemoje – bendrojo ugdymo programos. Kokias svarbiausias probleminės vietas jūs matytumėte?

– Bendrojo ugdymo programos yra labai svarbios ne tik švietimo darbuotojams, bet ir visai Lietuvos visuomenei. Tai valstybinės svarbos dokumentas, numatantis valstybės švietimo strategiją ir jos įgyvendinimo būdus bei priemones. Juk nuo Lietuvos švietimo kokybės priklauso mūsų Lietuvos vaikų ateitis.

Esu įsitikinusi, kad tai aktualu kiekvienai šeimai. Kiekvienas tėvas nori, kad vaikas gautų gerą išsilavinimą, leidžianti įsitvirtinti darbo rinkoje tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Sutikite, kuo kokybiškesnis švietimas, tuo labiau klesti valstybė. Tai rodo Švedijos, Japonijos ir kitų pasaulio valstybių pavyzdžiai.


Žaneta Vaškevičienė (E.mokykla nuotr.)

Žaneta Vaškevičienė (E.mokykla nuotr.)© Alfa.lt

Suprantama, kad parengti geras, šiandienos gyvenimo lūkesčius atliepiančias bendrojo ugdymo programas yra labai sudėtingas yra atsakingas procesas. Čia veikia politikų, mokslininkų, švietimo institucijų, asociacijų sprendimai. Aš manau, kad turi būti tariamasi ir įsiklausoma į mokytojų nuomonę ir jų patirtimi paremtas įžvalgas.

Bendrojo ugdymo programa turi būti suprantama ir aiški tam, kad mokytojai lengvai prie jų prisitaikytų ir galėtų tikslingai susiplanuoti ugdomąsias veiklas bei jas vykdyti. Mokytojams turi būti aišku, ko ir kaip mokyti. Šalia programų turi derėti ugdymo planai, kuriuose numatomas kiekvienam mokomajam dalykui skiriamas valandų skaičius.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria mokytojai įgyvendindami bendrojo ugdymo programas?

– Dažnai problemų atsiranda mokytojui bandant prisitaikyti mokymo priemones ir metodus. Ne paslaptis, kad pasirodžius bendrojo ugdymo programoms, leidyklos konkuruoja, kuri greičiau išleis naujus vadovėlius ir pratybas.

Per didelė vadovėlių ar pratybų gausa taip pat yra iššūkis mokykloms. Mokykla, mokytojai sprendžia, kokios leidyklos vadovėlius jiems naudingiau įsigyti. Čia svarbi mokytojo kompetencija.

Tad turėtume nepamiršti, kad įgyvendinant ugdymo turinį turi būti investuojama į intelektualius išteklius. Mokytojams reikalingos kvalifikacijos kėlimo programos. To dažnai stinga. Šiandieniniai mokymai mokytojams nėra efektyvūs. O ir patys mokytojai sako, kad neranda gerų kursų, arba jie labai brangūs.

Neretai ugdymo programos ir ugdymo planas nedera. Pavyzdžiui, yra siekiama tarpdalykinių ryšių, o juk integracija yra praktiškai neįmanoma tol, kol pačios ugdymo programos nebus tarpusavyje šiuo požiūriu suderintos nuo pirmosios jų rengimo akimirkos.

Svarbu ir tai, kad ugdymo programų apimtis viršija ugdymo plane numatytą pamokų skaičių, todėl visas ugdymo procesas neišvengiamai nugravituoja į programos ir vadovėlio „išėjimą“.

– Nuolat kalbama apie tai, kad mokytojai turi turėti daugiau laisvės įgyvendindami bendrojo ugdymo programas, siekti didesnio kūrybiškumo ir daugiau dėmesio skirti praktinėms užduotims. Kaip vertinate tokius teiginius?

– Manau, kad geras ir kūrybiškas mokytojas pats gali suteikti sau daugiau laisvės laikydamasis bendrųjų ugdymo programose jam keliamų reikalavimų. Tačiau žinant, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas, gal ir būtų tikslinga programose numatyti laiką ir vietą, kuomet mokytojas galėtų vesti pamokas netradicinėse erdvėse – muziejuose, parodose ar kitur. Tačiau tai dažnai lieka „rožine svajone“, nes tvarkaraščių nelankstumas, mokytojų nepakeičiamumas tiesiog neleidžia tam vykti.


Moksleiviai

Moksleiviai© „Sekundės“ archyvas

Nepaisant to, be abejo, reikia skatinti mokinių praktines veiklas. Juk dažnai praktika ir kūryba motyvuoja siekti aukštesnių mokymosi pasiekimų ir rezultatų. Toks mokymasis mokiniams yra patrauklesnis ir artimesnis.

– Kaip suprantu, šiuo metu yra svarstomi bendrojo ugdymo programų pakeitimai. Į kokius svarbiausius dalykus turėtų atsižvelgti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija?

– Šiuo metu yra parengtas Bendrojo ugdymo turinio atnaujinimo gairių projektas. Švietimo ir mokslo ministerija numato 2019–2020 mokslo metais išbandyti atnaujintų bendrojo ugdymo programų projektą, o nuo 2021 metų rugsėjo jas pradėti įgyvendinti visose mokyklose. 

Teigiama, kad atnaujintas ugdymo turinys pirmenybę teiks ne žinioms, o gebėjimams, tarpdalykinėms kompetencijoms stiprinti, kad daug dėmesio bus skiriama moksleivių raštingumui, kritiniam mąstymui, pagarbai bei atsakomybei ugdyti. Numatomi struktūriniai pokyčiai.

Mes suprantame, kad ugdymo turinio pertvarka būtina. Neišvengiamai ugdymo procese ir programose turėtų būti užkoduota koreliacija su gamtamoksliniu ciklu dėl objektyvaus mokslo žinių poreikio verslui, visuomenei. 

Informacinis karas, globalizacija, ateinanti ketvirtoji pramonės revoliucija ir numatoma penktoji verčia ieškoti kitokių ugdymo pertvarkos krypčių.

– Ar galima kalbėti apie tai, kas šiame procese labiausiai neramina mokytojus?

– Bendrojo ugdymo turinys atnaujinamas skubotai ir tinkamai neįvertinus materialių ir intelektualių valstybės resursų. O ir laikas nėra tinkamiausias: valstybėje vienu metu vyksta per daug reformų. Tai silpnina visuomenės psichologinę būklę, kelia susierzinimą, abejones dėl jų tikslingumo ir visuomenės bei asmens gerovės stiprinimo.

Mes suprantame, kad ugdymas turėtų būti šiuolaikiškesnis, atliepiantis nūdienos iššūkius ir rinkos poreikius. Taip pat pritariame, kad kiekviena šalis turi kurti savo švietimo modelį formuodama nacionalinius prioritetus. Tačiau gairėse turėtų atsispindėti valstybės švietimo strategija, valstybinis užsakymas, kokio piliečio-asmenybės reikia šiandienos Lietuvai.


Streikuojantys mokytojai nesitraukia iš Švietimo ir mokslo ministerijos

Streikuojantys mokytojai nesitraukia iš Švietimo ir mokslo ministerijos© Irmantas Gelūnas / Fotobankas

Orientuojantis į gebėjimų ugdymą, reikėtų nepamiršti ir žinių. Juk neišmokstame skaityti nepažindami raidžių, ar užsienio kalbos nemokėdami žodžių. Reikėtų laikyti kartelę ir nepamiršti aukštesniųjų gebėjimo ugdymo.

Aktualus išlieka ir gabių mokinių ugdymas. Manau, kad neišnyks noras studijuoti ir užsienio aukštosiose mokyklose. Tad atnaujintų programų turinys turėtų įgalinti mokinį jaustis visaverčiu, turinčiu pakankamai kompetencijų veikti tiek Lietuvoje, tiek globaliame pasaulyje neprarandant tapatybės.

Labai svarbu, kad kaitos siekiniai nepataikautų mokiniui ir nebūtų derinamasi tik prie asmeninių mokinio interesų, nes atsirastų rizika, kad siekiame ugdyti vidutinybes. Reikėtų aiškiai išsakyti ir vertybines nuostatas. Atnaujinant ugdymo turinį, bendrąsias mokomųjų dalykų programas, tobulinant vertinimo sistemą, individualios mokinio pažangos fiksavimą ir matavimą, reikėtų matyti visumą, kad reforma būtų organiška. Kitaip vėl bus daug deklaratyvių ir imitacinių veiklų. Toliau turi išlikti aktuali mokymosi visą gyvenimą idėja ir jos įgyvendinimas.

Matome, kad prastėja Lietuvos vaikų savijauta ir jiems trūksta socialinių gebėjimų. Tačiau patirtis rodo, kad esant per dideliam mokinių skaičiui klasėse, dažnai mokinių pasiekimų stebėsena ir pagalbos mokiniui sistema yra neefektyvi. O ir pavėluotai – tik vidurinio ugdymo pakopoje – nustačius, kad mokiniui reikalinga mokymosi pagalba, šeimos dažnai slepia savo vaikų specialiuosius poreikius. Šioje srityje reikėtų numatyti stipresnes veiklos kryptis ir priemones. Tačiau nereikėtų pulti į kraštutinumus ir šeimos atsakomybės nepermesti vien mokyklai.

Numatomas švietimo poreikių tenkinimas nėra naujas ir daugelis skatinamų ugdymo procesų jau vyksta. Juk mokytojai yra savo srities profesionalai. Nuolat švietime siekiama ugdymo kokybės, ugdomas mokinių kūrybiškumas, tobulinamos vertinimo tvarkos, skatinamas asmenybės augimas.

Abejotina, ar tikslinga pertvarka iš esmės, gal pakaktų tik atnaujinti tam tikrus ugdymo ir ugdymosi elementus. Nereikėtų skubinti struktūrinių pokyčių, nes tai sukeltų daugiau sumaišties nei naudos. Neaišku, ar yra preliminarūs paskaičiavimai, kiek reikėtų lėšų ugdymo turinio atnaujinimui ir su juo susijusiems procesams įgyvendinti. Ar mes tai galime sau leisti?

– Kaip užtikrinti, kad mažinant dalykų skaičių, jungiant juos, pavyzdžiui, integruojant ekonomikos elementus į matematikos pamokas, nenukentėtų nei vienas, nei kitas dalykas?

– Turbūt tikslinga subalansuoti dalykinį turinį su bendrųjų kompetencijų ugdymu, skatinti realaus gyvenimo pavyzdžius, kompetencijų ugdymą per praktines veiklas, atskleisti tarpdisciplininius ryšius tarp dalykų programų. Tačiau integruotų kompetencijų ugdymas turėtų būti labiau apgalvotas ir tikslingas. Reikia numatyti integruojamų dalykų santykį, kitaip toks ugdymas bus imitacinis ir neefektyvus. Arba net menkins mokinio intelektualumą ir taps pertekliniu.


Raidės

Raidės© 123rf.com

Jei bus mažinamas mokomųjų dalykų skaičius juos jungiant, tai be abejo, kad dalykai nukentės. Juk turbūt ir mes, suaugę žmonės, retai parduotuvėje perkame tai, kas universalu. Norime to, kas patvaru ir kokybiška.

Manau, kad dalykų jungimas, integraciniai ryšiai, vadinamoji ugdymo optimizacija sukels naujas grėsmes: mokytojai neteks darbo vietų, padidės emigracija, nežinomybė, ar tokie mokyklos baigimo atestatai bus priimtini Oksfordo ar Kembridžo universitetuose.