Kas dangstosi meilės kauke

Porelė
Porelė
  © Pexels

Prisirišimas bet kokiuose santykiuose – ir meilės, ir draugystės, ir gerų pažįstamų, ir giminių – pasireiškia sudėtingu būdu. Dažniausiai prieraišumą mes vadiname tokiais skambiais žodžiais kaip meilė ir draugystė. Visur, kur šiame straipsnyje vartojamas žodis „prisirišimas“, galite jį mintyse pakeisti „meile“.

Kas dažniausiai slepiasi po meilės kauke, įtikinamai paaiškino psichologas Igoris Satorinas portale „Progressman“.

Vartotojo prisirišimas – kai vienas žmogus nuoširdžiai mėgsta naudotis kitu žmogumi. Praktiškai taip pat, kaip naudojasi daiktais. Vartotojas paprasčiausiai ima iš santykių tai, ko jam reikia, o paskui užsiima kažkuo kitu, nes nuolat naudotis daiktu nėra būtinybės. O kai iš vartotojo laukiama stabilumo, prasideda problemos.

Jeigu žmogus „myli“ jus tokia meile, jokio stabilumo tokiuose santykiuose būti negali, nes vartotojas negali nuolat vartoti vieno ir to paties „patiekalo“. Nesunku nuspėti, kad prekės vaidmuo santykiuose su vartotoju žmogui kelia nesupratimą ir nepasitenkinimą. Tokie santykiai gali būti priimtini, jeigu yra abipusiai. Pavyzdžiui, meilužių santykiai, kai jų niekas daugiau nesieja, išskyrus seksą.

Savininko prisirišimas skiriasi nuo vartotojo prisirišimo tuo, kad šiuose santykiuose pasireiškia stabilumas. Skirtingai nuo vartotojo, savininkas nori naudotis savo „daiktu“ nuolat, todėl net būna pasirengęs vesti moterį, kad remdamasis savininko teisėmis galėtų ja „naudotis“ kasdien.

Kaip žinome, savininkas sugeba rūpintis savo nuosavybe, kad ši išsaugotų savo išvaizdą ir kuo ilgiau išliktų tinkama naudoti. O jeigu „daiktas“ priešinasi ir reiškia nepasitenkinimą, savininkas patiria pavydą kaip grėsmę, kad gali prarasti savo daiktą. Jeigu „daiktas“ buvo labai brangus, jį praradęs savininkas ima liūdėti ir kankintis iš ilgesio.

Vaikiškas prisirišimas – tai visada prisirišimas prie gynėjo ir globėjo, kuriam galima suversti atsakomybę už savo gyvenimą. Iš esmės tai yra tėvų pakeitimas sutuoktiniu arba vyresnio amžiaus draugu. Toks prieraišumas atsiranda, kai žmogus nėra įpratęs elgtis savarankiškai, pavyzdžiui, jei tėvai jį per daug globojo.

Vaikišką prisirišimą dažnai papildo atsidavimas, stiprus troškimas visiškai pasitikėti, kad dar geriau būtų galima jausti gynėjo globą ir saugumą, galutinai nusimesti atsakomybę už savo gyvenimą, įsikurti komforto zonoje ir gyventi atsipalaidavus, be rūpesčių, kaip vaikui.

Jeigu toks prisirišimas palaikomas, žmogus regresuoja ir iš tikrųjų tampa vaiku suaugusiojo kūne. Grėsmę prarasti globėją vaikas išgyvena kaip nerimą ir baimę likti be apsaugos. Išgyvendamas tokią baimę peraugęs vaikas stengiasi sužadinti savo globėjo gailestį ir kaltės jausmą, kad pastarasis imtų gailėtis ir vėl apgaubtų jį savo dėmesiu ir rūpesčiu.

Globėjo prisirišimas tolygus tėvų prieraišumui. Tėvai globoja ir rūpinasi. Tai nėra besąlygiška meilė, veikiau motinos ar tėvo instinkto bei savimeilės patenkinimas. Bene darniausi globėjo santykiai susiklosto su „vaiku“ – t. y. žmogumi, kuris ieško santykiuose saugumo ir rūpinimosi juo. Jeigu sutuoktinių santykiai būna tokio tipo, jie patiria seksualinių problemų, kylančių iš pasąmonės, nes seksas tokiuose santykiuose gali būti laikomas iškrypėlišku dalyku. Jeigu „vaikas“ išauga iš tokio prieraišumo, jis ima veržtis į laisvę ir ieškoti brandesnių santykių.

Žaidėjo prisirišimas pasireiškia pramoginiuose santykiuose, kai partnerius sieja bendri interesai, kurie sukelia džiaugsmą. Dažniausiai toks prieraišumas pasitaiko draugiškuose santykiuose. Kai vienam iš dalyvių nusibosta žaisti tą žaidimą, santykiai gali nutrūkti. Intymioje sferoje toks prieraišumas gali būti būdingas paaugliams. Buitis, bendras gyvenamas dėl suprantamų priežasčių tokius santykius išardo.

Partnerių prisirišimą galima laikyti brandžių santykių dalimi tik tuo atveju, jeigu jis apima kelias prieraišumo rūšis ir vaidmenys dažnai kaitomi. Santykių pradžioje, kol partneriai dar prisitaiko vienas prie kito, tarp jų kyla nesusipratimų, kai kito pasirinktas vaidmuo neatitinka partnerio lūkesčių. Brandus partneris neleidžia sau būti tik vaiku, globėju ar vartotoju. Tokiuose santykiuose bet kurie vaidmenys prisiimami saikingai ir priklausomai nuo situacijos. Partneriai sugeba džiuginti vienas kitą ir vaikiškumu, ir rimtu rūpesčiu. Trintis ir barniai būna neišvengiami, bet po kurio laiko jie tik stiprina santykius, kai partneriai vienas kitą stengiasi suprasti ir nusileisti kitam, ramiai prisipažįsta klydę, nes kėlė netinkamus reikalavimus.

Infantili asmenybė savo klaidas nuslepia, kaltina kitus, o brandi būna suinteresuota surasti tiesą ir sąžiningai taiso savo klaidas. Stiprus, patikimas ir harmoningas ryšys gali atsirasti būtent iš tokių brandžių partnerystės santykių.