Raudonasis Kryžius deda kryžių: atleidžia darbuotojus, senukai liko be nuolatinių globėjų

Ligšiolinė Raudonojo Kryžiaus Panevėžio skyriaus vadovė N. Montautienė atleidžiama
Ligšiolinė Raudonojo Kryžiaus Panevėžio skyriaus vadovė N. Montautienė atleidžiama
  © M. Garuckas

Vienišiems, ligotiems senukams, neįgaliesiems daug metų šviesos spinduliu buvę, juos lankydavę Raudonojo Kryžiaus draugijos atstovai Panevėžyje baigė savo gerą darbą globotinius palikę likimo ir savivaldybės valioje.

Šokiruoti ne tik ligų, senatvės tarp namų sienų uždaryti panevėžiečiai, bet ir jų ilgamečiai globėjai. Likus kelioms dienoms iki Kūčių Lietuvos Raudonasis Kryžius pranešė nuo sausio 1-osios naikinantis skyrių Panevėžyje ir pereinantis prie kitokio veiklos modelio – ieškos regionuose be atlygio sutiksiančių dirbti savanorių. Savivaldybei pranešta, jog Raudonojo Kryžiaus draugijai nebereikalingos ir jai panaudos būdu suteiktos patalpos Vasario 16-osios g.

reklama

Panevėžio vadovai tokį žingsnį įvardijo intelektualiniu cinizmu.

Atsisveikino su ašaromis

reklama

Raudonojo Kryžiaus draugijos ženklas daug metų panevėžiečiams buvo vilties ir rūpinimosi simboliu. Šios organizacijos Panevėžio skyriui užmezgus ryšius su Vokietijos Regetsburgo miesto Raudonuoju Kryžiumi, Aukštaitijos sostinę per pastaruosius ketverius metus viena po kitos pasiekdavo solidžios socialinės paramos siuntos – daugiafunkcės lovos, čiužiniai, vaikštynės, kitos neįgaliesiems būtinos priemonės. Nelikus skyriaus, nežinia, ar tie ryšiai bus išlaikyti.

Šios organizacijos Panevėžio skyriaus atstovai dešimt metų lankydavo namuose vienišus, ligotus senukus. Raudonojo Kryžiaus nariai buvo tie, kurie bene vieninteliai praskaidrindavo 28-ių senyvo amžiaus, neįgalių panevėžiečių dienas ir jiems pagelbėdavo kasdieniuose rūpesčiuose.

Draugijos slaugytojos iš geros širdies dirbo, kas joms nepriklausė: savo globotinius ir pas gydytojus lydėdavo, ir už komunalines paslaugas sumokėdavo, maisto nupirkdavo, kartais net ir pietus pagamindavo. Nors pagal slaugytojų pareigybę pakaktų tik kraujo spaudimą pamatuoti, su globotiniu pabendrauti.

„Kai žmogų tiek metų lankai, jis tampa kaip savas. Net ir butų raktus globotiniai mums buvo patikėję“, – sako Raudonojo Kryžiaus Panevėžio skyriaus vadovė Nijolė Montautienė.

Bent po vieną du kartus per mėnesį būdavo rengiami susitikimai su senjorais, organizuojamos jiems kelionės, iškylos.

reklama

Panaikinus draugijos Panevėžio skyrių, seni, vieniši, neįgalūs panevėžiečiai nuo Naujųjų savo ilgamečių globėjų nebesulaukia.

Kaip susiklostė be globėjų likusių sunkios senatvės ir ligų namuose įkalintų žmonių likimas, N. Montautienė nežino. Anot jos, išgirdę, kad bičiuliais ir pagalbininkais tapę draugijos atstovai nebeateis, nelaimėliai ir verkė, ir liejo apmaudą, sumišusį su neviltimi.

„Žmonės negalėjo patikėti, vis klausinėjo, kodėl juos paliekame. O ką aš galiu padaryti? Čia gi ne mūsų, o Vilniaus sprendimas“, – tik rankomis skėsčiojo N. Montautienė.

Buvusiems Raudonojo Kryžiaus globotiniams dabar teks pagalbos prašyti savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus ir kai kurios socialinės paslaugos bus mokamos.

reklama

Pasiūlė dirbti be atlygio

Ir pati N. Montautienė sako esanti taip susijaudinusi, kad nuo tada, kai sužinojo apie skyriaus panaikinimą, negalinti užmigti. Anot jos, su panevėžiečiais neteisingai pasielgta. N. Montautienei visiškai nesuprantama, kodėl taip skubotai reikėjo skyrių panaikinti – kalbos apie permainas pradėjo sklisti tik gruodžio 19-ąją.

Į Panevėžį atvykusi Raudonojo Kryžiaus generalinė sekretorė Gintarė Guzevičiūtė teiravosi, ar N. Montautienė sutiktų pasilikti toliau tą patį dirbti savanoriškais pagrindais – be jokio atlygio.

Skyriaus pirmininkė sako, net ir labai gailėdama bėdos prispaustų vienišų panevėžiečių, negalinti sau leisti Raudonajame Kryžiuje triūsti visiškai už dyką.

„Man iki pensijos 7 metai. Turiu gauti nors kokį mažą atlyginimą, kad turėčiau socialines garantijas. Man gi pačiai kažkaip reikia gyventi“, – generalinės sekretorės pasiūlymas nustebino N. Montautienę.

reklama

Jos atlyginimas Raudonajame Kryžiuje siekė 188 eurus.

N. Montautienė neturi paaiškinimo, kodėl reikėjo sunaikinti draugijos Panevėžio skyrių. Mat šis nebuvo našta Raudonojo Kryžiaus draugijai. Panevėžiečiai patys išsilaikydavo – iš aukų, projektų, iš surenkamo nario mokesčio sumokėdavo už komunalines paslaugas.

Anot N. Montautienės, iš projektų skyrius ir toliau būtų galėjęs gyvuoti.

Pagrindus klos iš naujo

reklama

Raudonojo Kryžiaus draugijos skyriai iki šiol veikė beveik kiekviename Lietuvos mieste. Tik kai kuriuose mažesniuose jie ilgainiui nunyko, tačiau ne Panevėžyje. Šiame mieste Raudonojo Kryžiaus skyriaus veikla buvo gana stipri, buvo 116 narių, tarp jų – nemažai jaunimo. Kai kurie nariai dirbo daug metų.

Kiekvienas padalinys turėjo valdybą, rašydavo projektus, juos įgyvendindavo.

Panaikinto Panevėžio skyriaus valdybos pirmininkės, gydytojos Jolantos Vokietienės teigimu, pasikeitus draugijos įstatams, nuo šiol kiekvienam padaliniui numatyta skirti įgaliotą atstovą, kuris, organizacijos vadovų įsivaizdavimu, dirbs visuomeniniais pagrindais.

„Esame suglumę, nes naikinamas veikiantis skyrius. Niekur veikiantis organas neuždaromas. Duok dieve, kad Vilnius atrastų, kas Panevėžyje norėtų dirbti savanoriškai, tam žmogui teks pradėti nuo nulio“, – stebisi J. Vokietienė.

Anot jos, apie draugijos Lietuvoje struktūros keitimą kalba sukosi apie porą metų. Tačiau pokytis Panevėžiui, gydytojos teigimu, nuleistas stulbinamai neapgalvotai. „Sugriauti visada lengva, prikelti sunku“, – dėl vadovybės sprendimų apgailestavo J. Vokietienė.

reklama

Pavadino intelektualiniu cinizmu

Panaikintas Raudonojo Kryžiaus Panevėžio skyrius miestui buvo svari parama, patvirtina vicemeras Petras Luomanas. Jis pats buvo šio skyriaus valdybos narys.

Vicemerą apstulbino draugijos generalinės sekretorės pasiūlymas panevėžiečiams tą patį, ką iki šiol, dirbti visuomeniniais pagrindais.

„Siūlymas dirbti visuomeniniais pagrindais atrodo gražiai – aukokitės, dirbkite, bet juk tą darbą kažkas turi organizuoti. Kiekviena organizacija rašo projektus, jiems gautas finansavimas yra pagrindinis pajamų šaltinis. Tokiame kontekste pranešimas apie skyriaus panaikinimą ir padėkojimas jo nariams už ilgametį darbą man atsiduoda intelektualiniu cinizmu“, – pareiškė P. Luomanas.

reklama

Jis pats skaičiuoja dvi dešimtis metų narystės Raudonojo Kryžiaus draugijoje. Vicemeras neslepia, jog ne viskas joje taip gražu ir geranoriška, kaip parodoma visuomenei.

„Man susidaro įspūdis, kad Lietuvos Raudonojo Kryžiaus veikla neatitiko tos kilnios misijos ir tikslų, kurie suformuoti ir deklaruojami. Gal mano nuomonė bus subjektyvi, teatleidžia man kitaip vertinantys, bet man atrodo, kad organizacijos Lietuvoje vadovai nemažai yra aplankę egzotiškų pasaulio šalių, keliones pateisindami draugijos veikla. Tai daugiau buvo centrinės valdžios kelionės. Tokie nevienareikšmiški vertinimai yra ne tik iš manęs nuskambėję“, – pareiškė P. Luomanas.

Anot jo, panaikinto Panevėžio skyriaus narių kilnumu negalima abejoti, todėl sprendimas staiga nubraukti jų ilgametį darbą atrodo ciniškas.

„Regionai dirbo iš širdies, o kažkas sau leido egzotiškas keliones, kurios kainuoja tikrai nemažus pinigus, ir nemanau, kad buvo būtinos. Technologijų amžiuje galima bendrauti internetu ir nebūtina sau leisti brangias keliones“, – įvertino vicemeras.

reklama

Ieškos savanorių

Raudonojo Kryžiaus skyrių regionuose uždarymą draugijos Lietuvoje generalinė sekretorė G. Guzevičiūtė aiškina siekiu tapti organizacija, kurioje didžiąją dalį darbų atliktų išmokyti savanoriai.

„Mūsų tikslas tapti efektyvia ir savanoryste grįsta organizacija“, – aiškino generalinė sekretorė.

Kiek nuo sausio 1-osios panaikinto Panevėžio skyriaus narių gaudavo atlyginimus, G. Guzevičiūtė teigė nekomentuosianti.

Kiek šiuo metu yra norinčiųjų dirbti savanoriškai, generalinė sekretorė atsakyti irgi negalėjo.

reklama

„Sustabdę skyriaus veiklą iš naujo skelbsime konkursą, pradėsime ieškoti savanorių Panevėžyje“, – kalbėjo G. Guzevičiūtė.

Iš pradžių, anot jos, tai būtų nedidelė, iki 10-ies žmonių, savanorių komanda. Ją suburti planuojama per metus. Per tą laiką, generalinės sekretorės nuomone, buvusiais Raudonojo Kryžiaus globotiniais turi pasirūpinti savivaldybė.

Draugijos Lietuvoje vadovams Panevėžio vicemero mestas šešėlis dėl kažin ar labai būtinų kelionių į užsienį G. Guzevičiūtei buvo netikėtas.

„Jokių egzotinių kelionių nesame turėję. Mes esame pasaulinio humanitarinio tinklo dalis, mūsų būstinė Ženevoje, o Europos regioninis biuras – Budapešte. Jam teikiame savo veiklos ir finansines ataskaitas. Vizitai į užsienį reikalingi tam, kad mūsų darbuotojai sužinotų, kaip efektyviau mokyti žmones pirmosios pagalbos, kaip efektyviau dirbti migrantų centruose, kad jų integracija būtų lengvesnė, arba kokias organizacijai naudoti komunikacijos, lėšų pritraukimo priemones. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus darbuotojai važiuoja į komandiruotes, kurios yra reikalingos ir suplanuotos organizacijos veiklai vykdyti“, – pareiškė G. Guzevičiūtė.