Vilniaus, J. Brodskio ir M. Baryšnikovo trio
Spektaklis, kurio reikėtų nepraleisti

Janis Deinats nuotr.
Janis Deinats nuotr.

22 metus trukusi Michailo Baryšnikovo ir Josifo Brodskio draugystė scenoje transformavosi į spiritizmo seansą. Viktorija Vitkauskaitė domisi, kokie kontekstai supa netrukus Lietuvą pasieksiančio spektaklio gimimą.

Elektroninių laiškų su M. Baryšnikovo atsakymais tenka kiek luktelėti. Turbūt panašiai užtruktų sulaukti ir ranka rašyto atviruko iš Niujorko, kur daug dešimtmečių gyvena pats baleto artistas ir iš kur trapiai mudviejų komunikacijai diriguoja jo vadybininkė. Į visas mano laiško užklausas, prasidedančias „ar atsimenate?“, jis leidžiasi santūriai, be ilgų išvedžiojimų. Netrukus sulaukiu dar vieno laiško – kai kur savo prisiminimus ir pamąstymus jis visgi nutarė papildyti.

reklama

Dar ankstesni menininko interviu beveik be išimčių patvirtino plepėti nemėgstančio žmogaus įspūdį. Žinantys apie M. Baryšnikovą bent šiek tiek daugiau nei vienas jo vaidmuo televizijos seriale „Seksas ir miestas“ paprastai žino ir tai, kad šis Rygoje gimęs baleto artistas interviu neduoda rusiškai ir nesikalba su rusų žurnalistais (nors šia savo tėvų kalba skaito poeziją ir bendrauja su draugais). Taip pat atsisako gastroliuoti Rusijoje ir nebekalba apie lemtingą gyvenimo posūkį, dėl kurio iki šiol vadinamas vienu garsiausių Sovietų Sąjungos bėglių.

Paauglystėje iš gimtosios Rygos M. Baryšnikovas išvyko mokytis šokio meno į tuometį Leningradą. 1974-aisiais, su trupe gastroliuodamas Toronte, padedamas draugų jis pasinaudojo proga ištrūkti iš už geležinės uždangos. Ilgai kurptas planas paskutinę minutę vos nežlugo: kelionėje artistus lydintys saugumiečiai jau stūmė M. Baryšnikovą sėstis į autobusą. Bet susispietę autografų prašantys gerbėjai atskyrė artistą nuo jį stebinčių „sargų“, ir šis puolė bėgti. Pasislėpti pavyko (automobiliu tuoj pat buvo išvežtas į vieną ūkį toli už miesto), tačiau sovietai nepasidavė. Maskva kreipėsi į Kanados vadovus ir reikalavo pasimatymo tête-à-tête; net žadėta, kad incidentas „neturės jokių pasekmių“, jei M. Baryšnikovas bus tuoj pat sugrąžintas. Vis dėlto rusų lūkesčiai neišsipildė. Sovietų Sąjungoje kurį laiką skleistą melą, esą baleto žvaigždė Kanadoje prisiglaudė trumpam ir netrukus grįš į gimtąją respubliką, teko tyliai užgniaužti patiems jo autoriams. O M. Baryšnikovas, neilgai šokęs Kanadoje, netrukus persikėlė į Niujorką, kur jo žvaigždė įsižiebė visu ryškumu. Jis dirbo „New York City Ballet“, vėliau tapo neatsiejama „American Ballet Theatre“ istorijos dalimi, o savo talentu iki šiol lyginamas su tokiais baleto pasaulio vardais kaip Rudolfas Nurejevas bei Vaslavas Nižinskis.

Ši istorija turi akivaizdžių paralelių su poeto, Nobelio literatūros premijos laureato J. Brodskio likimu. Tik jis Sovietų Sąjungą buvo priverstas palikti pora metų anksčiau: 1972 m. poetą iškvietęs sovietinis saugumas primygtinai „pasiūlė“ jam emigruoti. J. Brodskis iškeliavo į Austriją, Angliją, pakeitė kelias gyvenamąsias vietas Jungtinėse Valstijose, o nuo 1981 m. iki pat mirties buvo įsikūręs Niujorke. Čia prasidėjo ir jo bei M. Baryšnikovo draugystė, kurią, baleto artisto nuomone, vadinti kultūriniais mainais būtų per drąsu.

reklama

„Mudu retai diskutuodavome apie meną ar poeziją. Tai veikiau būdavo pamąstymai apie gyvenimą. Kalbant apie kultūrines įtakas, jis skeptiškai vertino teatrą. Entuziastingai eidavo į koncertus filharmonijoje, retkarčiais pažiūrėdavo mano šokio spektaklius, ypač jei juose gyvai skambėdavo gera muzika. O gera muzika jam buvo Haydnas, Mozartas, Purcellis, Bachas. Bet eiti į dramos teatro spektaklį jam, sakyčiau, reiškė kankynę“, – prisiminė M. Baryšnikovas. Jį žavėdavo J. Brodskio interpretacijos filosofijos, literatūros, poezijos temomis, intelektiniai susirėmimai su Susan Sontag, Czesławu Miłoszu, Marku Strandu, Richardu Wilburu ir kitais menininkais bei intelektualais: „Klausydavausi jų lyg musė ant sienos. (…) Šiuo aspektu tai buvo vienos krypties eismas.“

Kelionė į sielos gelmes

Kai garsus latvių teatro režisierius Alvis Hermanis užsiminė M. Baryšnikovui apie naujo spektaklio pagal J. Brodskio poeziją idėją, šis iš pradžių ją įvertino atsargiai. Režisieriaus pasiūlymą priėmė tik pasvarstęs keletą mėnesių. „Nenorėjau eksploatuoti savo draugystės su Josifu privatumo. Tuo labiau ta meno forma, kurios jis pats nemėgo. Bet Alvis ir aš dalyvavome keliose bendrose kūrybinėse dirbtuvėse. Ten įsitikinau, kad jis turi tikrą būsimo kūrinio viziją ir kad aš galėčiau šį tą pridėti“, – „IQ Life“ pasakojo baleto artistas.

Taip 2015 m. gimė spektaklis „Brodskis/Baryšnikovas“ (bilietai į pirmus 11 seansų Naujajame Rygos teatre ištirpo per dieną; sausį jį pagaliau pamatys ir Lietuvos žiūrovai). Jame baleto artistas skaito bičiulio poeziją, tačiau ne mažiau nei tekstai čia svarbi jo kūno kalba. M. Baryšnikovas įprastai pabrėžia nesistengiantis suvaidinti J. Brodskio, taip pat akcentuoja, kad tai – ne šokio spektaklis. Pusantros valandos trunkantis pastatymas nėra ir biografinis kūrinys. Tai – kelionė į J. Brodskio sielos gelmes, kurią režisierius A. Hermanis yra pavadinęs spiritizmo seansu.

Pats J. Brodskis garsėjo, švelniai tariant, menka simpatija jo poeziją skaitantiems aktoriams. Jis savo tekstus skaitydavo ypatinga maniera – progiesmiu, tarsi kantorius. Vienu jam artimiausių žmonių Lietuvoje buvęs poetas Tomas Venclova knygoje „Nelyginant šiaurė magnetą“ teigė manantis, kad ypatingas J. Brodskio deklamavimo talentas sudarė didelę jo populiarumo dalį. Su tuo sutinka ir M. Baryšnikovas.

reklama

„Taip, manau, kad jo skaitymo būdas turėjo didžiulę įtaką žmonių reakcijai į jo kūrybą. Savo poeziją jis skaitė beveik išgiedodamas intonacijomis, būdingomis religinėms apeigoms. Tai nebuvo geriausias būdas išgirsti kiekvieną žodį. Bet žmonėms, kurie mokėjo jo kūrybą mintinai, tai nerūpėjo. Tačiau aš spektaklyje nevaidinu J. Brodskio, nesiekiu jo pamėgdžioti. Tai – mano pokalbis su juo per jo poeziją“, – teigė M. Baryšnikovas.

Jam yra tekę skaityti J. Brodskio poeziją šiam klausant. Girdėtą nuomonę, kad poetas buvo sužavėtas, pats baleto artistas linkęs sušvelninti: „Keletą kartų paprašęs manęs paskaityti garsiai, jis pasakė: žinai, esu maloniai nustebęs. Nesu tikras, kiek tai buvo nuoširdu – gal jis tik nenorėjo manęs įžeisti.“

M. Baryšnikovo ir J. Brodskio draugystę nutraukė poeto mirtis 1996-aisiais. Niujorke miręs menininkas palaidotas Venecijoje, kurią pats vadino mylimiausiu miestu. Tačiau niekada neslėpė savo meilės ir Vilniui: čia dar iki priverstinės emigracijos lankėsi ne kartą, susibūrė ratą draugų, miestui ir jo žmonėms paskyrė keletą eilėraščių.

Per ilgus draugystės metus Lietuva bei jos sostinė vis iškildavo ir M. Baryšnikovo bei J. Brodskio pokalbiuose. „Prisimenu Josifą sakant, kad Vilniuje jį apimdavo noras sėsti ir rašyti. Jo susižavėjimą istorine šio miesto drama turbūt įkvėpė didingų bažnyčių, atvirų viešųjų erdvių ir tarp jų cirkuliuojančių paprastų mirtingųjų paralelė. Jis didžiavosi galėdamas būti to dalimi. Tiesą sakant, tikiu, kad Vilnius buvo Josifo Venecija iki jam atrandant Veneciją“, – svarstė M. Baryšnikovas.

Paskutiniai poeto žodžiai draugui, ištarti telefonu, buvo įprasta jų atsisveikinimo frazė „būk geras“. M. Baryšnikovas pabrėžia, kad angliškai ji turėtų visai kitokią prasmę nei pasakyta rusiškai: „Angliškai baigiant trumpą pokalbį su draugu įprasta atsisveikinti „be good“. Bet Josifas sakė: „Мышь, будь хорошим.“ Ir tai daugiau buvo prašymas, linkėjimas, liepimas stengtis būti geru žmogumi. Jis man tai dažnai sakydavo. Iš teatro, kaip ir poezijos, kiekvienas gali pasiimti, ką nori. Jeigu šis vaidinimas perteikia žinią stengtis būti geru žmogumi – tebūnie.“

reklama

A. Hermanis, „Brodskis/Baryšnikovas“, Vilniaus koncertų salė „Compensa“ – sausio 11, 12, 13 d.


Žurnalo „IQ Life“ viršelis

Žurnalo „IQ Life“ viršelis© Alfa.lt
reklama

Vilniaus, J. Brodskio ir M. Baryšnikovo trio

Janis Deinats nuotr.