Brangiam įstatymui tuščios kišenės

Linas Balsys
Linas Balsys
  © Edvard Blaževič

2018 m. kovą Valstybės kontrolė, atlikusi Teisėkūros proceso auditą, vienareikšmiškai konstatavo: Lietuvos teisėkūra – neefektyvi.

Audito ataskaitoje teigiama, kad teisinis reguliavimas turi būti kokybiškas, nes tvarkomi visuomeniniai santykiai, užtikrinamas tinkamas valstybinių funkcijų vykdymas, sudaromos sąlygos visuomenės ir valstybės efektyviam vystymuisi. Teisinio reguliavimo aiškumas, racionalumas ir veiksmingumas priklauso nuo jo kūrimo arba kitaip – teisėkūros – proceso ir jo kokybės.

Auditoriai pabrėžė, kad nekokybiška teisėkūra kuria nereikalingą administracinę naštą tiek verslui, tiek visuomenei bendrai, sudaro prielaidas biudžeto lėšas naudoti neefektyviai, plečia viešojo valdymo institucijų veiklos apimtis, neužkerta kelio korupcijos apraiškoms.

Audito metu taip pat buvo nustatyta, kad į teisėkūros procesą per mažai įtraukiama visuomenė, trūksta viešumo ir skaidrumo. Visuomenės įsitraukimas svarbus, nes tik tokiu atveju sukuriamos sąlygos įvertinti jos lūkesčius.

Tačiau panašu, kad tokios vienareikšmiškos Valstybės kontrolės išvados iki šiol mažai rūpi kai kuriems pagrindinio Lietuvos teisėkūros subjekto – Seimo – nariams.

Ko gero, vienas ryškiausių netinkamos ir neefektyvios teisėkūros pavyzdžių yra Seimo nario Lino Balsio inicijuotos Miškų įstatymo pataisos, kurios stumiamos populistiniais šūkiais ignoruojant visus Valstybės kontrolės nurodymus teisėkūros procesui.

Turint omenyje, kad siūlomų įstatymo pataisų įgyvendinimui artimiausiu metu bus privalu keisti ir gerokai patuštinti ką tik prezidentės patvirtintą valstybės biudžetą, apie bent kokį racionalumą, efektyvumą ir teisėtus visuomenės lūkesčius sunku kalbėti.

Dar absurdiškiau yra tai, jog ir įstatymo pataisų iniciatoriai, ir atsakingi įgyvendintojai supranta, kad siūlomos pataisos valstybei kainuos labai brangiai, tačiau kiek tiksliai – niekas iki šiol nežino.

Pasinaudoti keliama psichoze – garbės reikalas

Inicijuojamų įstatymų projektų gausa ir skubėjimas juos priimti neįsigilinat į visas aplinkybes ir pasekmes, todėl vėliau vėl inicijuojamos pataisų pataisos tapo Seimo kasdienybe.

Įstatymų projektų pataisos dažnai skubos tvarka inicijuojamos reaguojant į rezonansinius įvykius visuomenėje.

Keliama masine psichoze kai kurie Seimo nariai skuba pasinaudoti ir teikdami Miškų įstatymo pataisas.

Alfa.lt jau rašė, kaip Seimo narys L. Balsys, negirdėdamas jokių racionalių argumentų, stumia galiojančio Miškų įstatymo 3 straipsnio pakeitimus, kuriais siekiama saugomose teritorijose apriboti plynuosius miškų kirtimus. Šį įstatymo pakeitimo projektą negailestingai sukritikavo tiek Seimo Teisės departamentas, tiek Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Valstybė kaip Ostapas Benderis

Pritarus L. Balsio siūlomiems Miškų įstatymo pakeitimams ir įvedus papildomus aplinkosauginius apribojimus, turėtų smarkiai padaugėti žemės savininkų, kuriems valstybė privalės mokėti kompensacijas, skaičius.

Tačiau nei įstatymo pataisų iniciatoriai, nei įstatymą privalėsianti įgyvendinti Aplinkos ministerija net nežino daugiau mažiau tikslaus skaičiaus asmenų, kurie turės teisę pasinaudoti jiems priklausančiomis išmokomis iš valstybės biudžeto. Žinoma, niekas nežino ir konkrečios sumos, kuria bus paplonintas Lietuvos biudžetas priėmus šias pataisas.

Aplinkos ministerija informavo Alfa.lt, kad „tokius skaičiavimus turėjo atlikti įstatymo projekto iniciatoriai, tačiau projekto lydimuosiuose dokumentuose tokios informacijos nėra“. Ar tokie skaičiavimai atlikti, Aplinkos ministerijai, kuriai teks užtikrinti planuojamų įstatymo pataisų įgyvendinimą, taip pat nėra žinoma.

Dar absurdiškiau yra tai, kad nežiūrint į tai, jog stumiamos Miškų įstatymo pataisos turėtų įsigalioti 2019 m., jokių papildomų išlaidų kompensacijoms už aplinkosauginių apribojimų nustatymą miško savininkams 2019 m. biudžete nėra numatyta. Tai oficialiai patvirtino Aplinkos ministerija.

Jeigu tai nepaliestų ne vieną tūkstantį miško savininkų, jų teisėtų lūkesčių, kitaip kaip tragikomiška tokios situacijos nepavadintume, kai valstybė su kai kuriais išrinktais tautos atstovais priešakyje elgiasi kaip garsus kombinatorius Ostapas Benderis su savo sparnuota fraze: „Ryte kėdės, o pinigai vakare.“

Nepaaiškinami išmokų pokyčiai

Aplinkos ministerija teigia nematanti problemų dėl biudžeto keitimo ir papildomų biudžeto išlaidų (nežinia, kieno sąskaita) užtikrinimui Seimui pritarus L. Balsio siūlomoms Miškų įstatymo pataisoms. Tačiau tai sunkiai tikėtina vien pasižiūrėjus į tai, kaip ministerija (ne)užtikrina kompensacijų mokėjimą pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą.

Aplinkos ministerija pateikė informaciją, kad kompensacijų žemės savininkams už įstatymais nustatytus aplinkosauginius apribojimus 2014 m. buvo išmokėta 14 174,25 euro, 2015 m. ir 2016 m. atitinkamai 1517,04 ir 1553,83, 2017 m. – jau 34 579,67, o 2018 m. planuojama išmokėti net 91 458,91 euro.

Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymu, institucija į visuomenės informavimo priemonės paklausimą atsakymą privalo pateikti ne vėliau kaip per 1 darbo dieną, o informacija, kurią rengiant reikia kaupti papildomus duomenis, – ne vėliau kaip per savaitę.

Bet per beveik mėnesį ministerija nesugebėjo atsakyti į Alfa.lt oficialiai pateiktus klausimus, kodėl atsirado tokie ženklūs išmokų sumų skirtumai skirtingais metais; kokiam skaičiui žemės savininkų buvo išmokėtos kompensacijos kiekvienais metais; kokiais tiksliai kriterijais vadovaujantis planuojama būtent tokia išmokų suma 2018 m.

Kyla retorinis klausimas: ar kompensacijos mokamos tik saujelei išrinktųjų žmonių, gerai žinančių savo teises ar turi neformalų užtarimą, o kiti žemės savininkai paliekami be išmokų arba jiems biurokratiškai korektiškai pasiūloma kreiptis į teismą ir ten ieškoti teisybės?

Viešos informacijos beveik nėra

Šį retorinį klausimą dar labiau paskatina ir tai, kad nėra lengvai viešai visiems prieinamos informacijos, skelbiamos Aplinkos ministerijos oficialioje interneto svetainėje, kur turi kreiptis žemės (miško) savininkas, siekiantis gauti jam priklausančią kompensaciją už aplinkosauginių apribojimų nustatymą jam priklausančioje žemėje?

Suprask, kiekvienas miško savininkas pats turi žinoti, kad turi teisę pasinaudoti Kompensacijų privatiems miško savininkams už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo nuostatomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1578.

Net ir gerai teisės aktų paiešką įvaldžiusiam asmeniui nėra paprasta rasti šį nutarimą, jau nekalbant apie ne vieną šimtą garbaus amžiaus miško savininką.

Drausti ar nedrausti?

Alfa.lt kalbinti aplinkosaugos ekspertai, teisininkai, viešojo administravimo specialistai komentuodami L. Balsio stumiamas Miškų įstatymo pataisas bene vieningai sutaria dviem aspektais.

Visų pirma, bet kokie papildomi draudimai turi būti nuosekliai ir atsakingai išdiskutuoti, ar tokie draudimai šiuo konkrečiu atveju iš tiesų leistų geriau įgyvendinti Europos Sąjungos reikalavimus dėl paukščių ir buveinių apsaugai svarbių teritorijų miškuose išsaugojimo reikalavimus. Taip pat privalu turėti omenyje, kaip draudimai atsilieps socialiniams ir ekonominiams visuomenės poreikiams miškui.

Antra, nedovanotina, kai įstatymų projektai priimami naudojantis visuomenėje keliamu chaosu, dirbtinai priešinamos įvairios visuomenės grupės, o nenustačius aiškaus įstatymo įgyvendinimo mechanizmo (procedūrinio ir finansinio) kartu smukdomas ir pasitikėjimas visa valstybe.

Kokios populistinių šūkių pasekmės?

Naivu tikėtis, kad tokie patyrę politikai kaip L. Balsys gali neįvertinti ir neįžvelgti savo siūlomų įstatymo pataisų emocinės ir finansinės naštos valstybei ir visuomenei.

Todėl stebint, su kokiu uolumu bandoma stumti Miškų įstatymo pataisas, kyla pagrįstų abejonių, ar planuojamų draudimų tikslas yra tikrai tik toks, koks yra dėstomas L. Balsio aiškinamajame rašte: drausti kirtimus būtina, nes plynieji kirtimai saugomų teritorijų miškuose daro didelę žalą visai biologinei įvairovei, kuri išstumiama iš įprastų buveinių ir verčiama prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų.

Alfa.lt pabandė objektyviai įvertinti, kam šių, akivaizdžiai neefektyvios teisėkūros pavyzdžiu laikytinų, Miškų įstatymo pataisų priėmimas būtų naudingas, o kam padarytų itin didelę žalą.

Nauda:

1. Seimo nariui L. Balsiui, siekiančiam pasinaudojant dirbtinai keliamu chaosu padidinti savo politinį žinomumą ir gauti tam tikrų politinių dividendų;

2. Visuomenės grupėms, pavyzdžiui, atstovaujamoms tokių veikėjų kaip Andrejus Gaidamavičius, kai pasitelkus feisbuką, plakatus ir mitingus toliau galima daryti įtaką ir taip išbalansuotam teisėkūros procesui;

3. Galima nauda biokuro verslo įmonėms, turinčioms ilgalaikes žaliavų tiekimo sutartis su Rytų valstybėmis, nes įvedus naujus apribojimus kirtimams sumažės Lietuvoje gaunamo biokuro kiekis ir jo kaina neišvengiamai augs.

Žala:

1. Miško savininkams ir jų šeimoms, kurių teisėtiems lūkesčiams pateisinti biudžete nenumatytos lėšos kompensacijoms už papildomus aplinkosauginius apribojimus;

2. VĮ Valstybinių miškų urėdijai, kuri dėl naujai įvedamų draudimų ir apribojimų patirs didelę finansinę žalą, o tai neišvengiamai paskatins ir įmonės darbuotojų atleidimą;

3. Miškui, nes sumažėjus gaunamoms pajamoms VĮ Valstybinių miškų urėdija privalės smarkiai mažinti išlaidas, skirtas Lietuvos miškų genetiniams ištekliams išsaugoti, miškui įveisti bei visiems Lietuvos žmonėms skirtoms infrastruktūros ir gamtotvarkos priemonėms miškuose įgyvendinti;

4. Valstybei, kuri ne tik negaus pajamų į biudžetą, bet ir patirs nemažų papildomų finansinių išlaidų kompensacijoms mokėti miškų savininkams;

5. Į viešojo gyvenimo užribius stumiamam miškininkystės mokslui apskritai, kurio ilgamečiais praktiniais tyrimais ir tarptautine patirtimi paremtos išvados ir rekomendacijos nei įstatymų leidėjams, nei įstatymų įgyvendintojams visiškai nerūpi.