S. Skvernelio Vyriausybės pusiaukelės apžvalga: kuo toliau – tuo sunkiau

Saulius Skvernelis
Saulius Skvernelis
  © Paulius Peleckis
Antanas Manstavičius | Žurnalas IQ
2019-01-07 05:55

Septynioliktoji Vyriausybė įpusėjo kadenciją, tačiau per likusį laiką įgyvendinti pažadą pakeisti Lietuvos politiką bus labai sudėtinga.

Tai turėjo būti kitoniškas ministrų kabinetas, pajėgus išvengti pirmtakus persekiojusių problemų ir skandalų, išlikti populiarus ir atnešti realių pokyčių. „Respublikos Seimas šiandien man patikėjo didžiulę atsakomybę – suformuoti profesionalią ir visuomenės pasitikėjimo vertą Vyriausybę“, – 2016 m. lapkritį feisbuke rašė tuomet dar tik būsimas premjeras Saulius Skvernelis. 

„Noriu tikėti – pagaliau ir nuoširdžiai tikiu, kad po ketverių metų darbo galėsime drąsiai žiūrėti kiekvienam žmogui į akis“, – pridūrė jis tų pačių metų gruodžio 13 d., prisiekęs kartu su ministrų kabinetu.

Praėjus dvejiems metams, Vyriausybė lieka viena institucijų, kuriomis visuomenė pasitiki mažiausiai. Populiarumo varžybose jai vis dar tenka stumdytis toje pačioje kategorijoje su kitu amžinu autsaideriu – Seimu. Be to, žemyn slenka ir paties premjero populiarumas – tai atitinkamai mažina jo galimybes 2019-aisiais siekti pergalės prezidento rinkimuose.

Iš dalies tai galima sieti su natūralia piliečių reakcija į bet kurios vyriausybės veiklą, pokalbyje su IQ tvirtino buvęs premjeras, o dabar valdančiosios koalicijos Seime narys Algirdas Butkevičius.

Būti valdžioje reiškia nesitraukti iš dėmesio centro ir sulaukti vis daugiau kritikos, kuri ilgainiui susikaupia ir užgula politikų pečius. Neatsitiktinai per visą laikotarpį nuo nepriklausomybės atkūrimo tik 2004 m. Seimo rinkimuose buvo didžiąja dalimi pakartotas ankstesnių, 2000-ųjų, rinkimų rezultatas ir išlaikytas Algirdo Mykolo Brazausko ministrų kabineto tęstinumas.

„Vyriausybės tiesiogiai atsakingos už visą ūkį, už visus tiesiogiai žmones liečiančius dalykus. Visame pasaulyje vyriausybės pirmiausia kritikuojamos dėl įvairiausių nesusipratimų, ir mes nesame kuo nors ypatingi“, – IQ sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis.

Permainų aukuras

S. Skvernelis turi pasiteisinimų dėl smunkančio populiarumo ir nevengia jų minėti. „Kažkas tuos žingsnius turi daryti, nes jei galvosime tik apie save ir apie savo politinę ateitį, tai negalvosime apie valstybę“, – šių metų lapkričio viduryje LRT radijui sakė premjeras. Ir iš tiesų jo ministrų kabinetas, kaip ir valdančioji koalicija Seime, nesėdi rankų sudėjęs. Vyriausybė nepaiso ir tikėtino visuomenės pasipriešinimo. Jau pirmą pusmetį valdžioje valstiečiai baigė su dvigubu trenksmu – patvirtino naująjį Darbo kodeksą, kurį patys aršiai kritikavo, o galiausiai tik pataisė, ir įvedė vienus griežčiausių Europoje alkoholio ribojimų. Nė vienas šių sprendimų nebuvo paprastas ar neskausmingas, abu sukėlė gana skirtingų visuomenės sluoksnių nepasitenkinimą. Praėjus mėnesiui, žengtas dar vienas prieštaringai vertinamas žingsnis – pradėta vadinamoji urėdijų reforma. „Manoma, kad turint aritmetinę daugumą galima priimti bet kokius sprendimus, neįsiklausyti į kritiką, neįsiklausyti į raginimus neskubėti“, – visą Vyriausybės darbą apibendrino buvęs premjeras, konservatorius Andrius Kubilius.

Tai ne pirmas kartas, kai rinkimus laimėjusios politinės jėgos ėmėsi gana drastiškų permainų, menkai kreipdamos dėmesį į oponentų prieštaravimus. Tačiau anksčiau tai buvo labiau būdinga ypatingoms, kritinėms situacijoms. „Tas vadinamasis buldozerio principas naudotas įvairių valdančiųjų, tik gal vieni aktyviau tai darė, nes manė, kad reikia greičiau įgyvendinti reformas, – sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas. – Tai turbūt labiausiai buvo matoma 2008-ųjų pabaigoje ir 2009-aisiais, kai tuometė naujai suformuota koalicija ir A. Kubiliaus vyriausybė manė, kad reikia greitai priimti sprendimus, reaguojant į prasidėjusią krizę.“


Sustabdys nebent prezidento rinkimai. (Paulius Peleckis/Fotobankas).

Galbūt pasimokę iš A. Butkevičiaus ministrų kabineto, kai šis buvo skaudžiai nubaustas po ketverių ramių metų valdžioje, valstiečiai stengėsi rinkėjus priblokšti staigiomis permainomis. Tačiau net pats S. Skvernelis, svariai prisidėjęs prie netikėtos Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pergalės rinkimuose, išreklamuotais pokyčiais viešai suabejojo 2017-ųjų kovą, kai Seimo Švietimo ir mokslo komitetas priėmė sprendimą sujungti VDU ir Lietuvos edukologijos universitetus (LEU).

„Man kyla labai rimtų abejonių, ar prieš Seimo rinkimus LVŽS deklaruota pokyčių idėja nebuvo tik gražus ir viliojantis rinkimų šūkis. Man taip pat kyla rimtų abejonių dėl to, ar pavyks įgyvendinti kitas esmines valstybei reikalingas reformas“, – feisbuke rašė nepartinis premjeras, pasipiktinęs tuo, kad Seimas nusprendė nelaukti jo sudarytos darbo grupės rekomendacijų dėl sisteminės aukštojo mokslo pertvarkos. Nors Vyriausybė galiausiai bandė palaikyti LEU ir Vilniaus universiteto sujungimą, traukinys jau buvo nuvažiavęs.

S. Skvernelis neišvengė ir didesnių ar mažesnių dėmių ant savo reputacijos munduro. Iš pradžių paaiškėjus, kad jam ir kitiems „samdiniams“ dar prieš rinkimus iš valstiečių partinės kasos buvo mokami atlyginimai, o vėliau – dėl įtarimų, kad Vyriausybė, pamindama nacionalinius interesus, proteguoja Lietuvos ir Vokietijos energetikos įmonę „Danpower Baltic“.

Premjerui koją ne kartą kišo ir neatsargūs teiginiai, pavyzdžiui, apie „policinės valstybės“ siekiamybę arba mokytojus, kurie tikisi uždirbti tūkstantį eurų ir turėti daug laisvo laiko. Tai, ką S. Skvernelis Vyriausybės pasitarime pasakė apie prieigos prie Registrų centro duomenų netekusią žiniasklaidą, teko slėpti abejotinomis priemonėmis – dėl to kilo vienas didžiausių šios kadencijos skandalų.

Išlieka ir dviprasmiška premjero pozicija Lietuvos valstybės institucijų atžvilgiu, kai lyg ir norima didinti žmonių pasitikėjimą jomis, bet kartu palaikomi kai kurie gajūs stereotipai ir kone visuotinis pesimizmas. Lemtingąjį 2017 m. birželį, bandydamas pabrėžti reformų svarbą, S. Skvernelis teigė, kad jos yra „gyvybiškai būtinos ir reikalingos“, o joms priešintis esą galėtų tik tie, kurie nori ir toliau „būti kitų civilizuotų valstybių užnugaryje, pačiame dugne, be jokios vilties pakilti“. Kai šių metų rudenį LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis populistiškai užsiminė, kad valstiečiai kels „apačių kandidatą“, daugelis apžvalgininkų sutarė, jog galvoje greičiausiai turimas S. Skvernelis.

Ne visai profesionalai

Sunku būtų paneigti, kad per praėjusius dvejus metus būta ir didesnių abejonių nekeliančios pažangos. „Yra sričių, kur pokyčiai, apie kuriuos ankstesnės vyriausybės tik kalbėjo, yra įgyvendinami, bet daugelis jų pradėti ar bus pradėti tik dabar“, – sakė R. Vilpišauskas. Jis kaip sėkmės pavyzdžius pirmiausia paminėjo „Lietuvos geležinkelių“ pertvarką, automobilių kelių valdymo ir finansavimo peržiūrą bei valstybės tarnybos reformą. Be to, Lietuvai pavyko pasiekti ilgalaikį tikslą – tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nare ir taip dar labiau sutvirtinti savo tarptautinį statusą.


Sarkastiškas? Taip. Savikritiškas? Ne. (Fotobanko nuotr.)

Kiti pokyčiai, tokie kaip vaiko pinigų įvedimas, parama jaunoms šeimoms ar pradedama pensijų reforma, sukėlė nemažai ekspertų abejonių dėl tikslingumo. Garsiai nuskambėjusią vaiko teisių reformą, atrodo, jau beveik pakirto pirmas didesnis skandalas. Galiausiai tenka pripažinti, kad S. Skvernelio kabinetą persekiojo Lietuvos politikai įprasti negalavimai, kai daugelis reformų nebūna iki galo apgalvojamos arba pradeda buksuoti dėl dėmesio ir lėšų stokos. „Matome, kad kai kuriais klausimais lyg ir geros idėjos, kaip etatinis mokytojų apmokėjimas, ima strigti pradėjus jas įgyvendinti. Tą patį galima pasakyti apie vaikų teisių klausimus. Šiuo požiūriu ši Vyriausybė nesiskiria nuo ankstesnių, nes visos susidurdavo su sunkumais įgyvendinimo etape“, – sakė R. Vilpišauskas.

Iš dalies tai yra ir profesionalumo problema. S. Skvernelio ir R. Karbauskio sąjunga į valdžią atvedė margą politikų būrį, kurio vienas skiriamųjų bruožų – politinės patirties stoka. Bene profesionaliausius ministrus, Liną Linkevičių ir Raimundą Karoblį, iškėlė veikiau prezidentė Dalia Grybauskaitė, o ne S. Skvernelis, R. Karbauskis ar mažesnieji koalicijos partneriai.

Paradoksalu, kad būtent šioje Vyriausybėje teisingumo ir žemės ūkio ministrų postus, tegu ir ne nuo kadencijos pradžios, pirmą kartą atkūrus nepriklausomybę užėmė atitinkamo išsilavinimo ar specialybės žinių neturintys asmenys. Net ir tiems ministrams, kurie iš pažiūros nestokoja profesinių siauros srities žinių, pirmiausia dėl politinės patirties ir lyderystės stygiaus nelengva atlaikyti kylančias audras. „Kaip sukurti palaikymą pertvarkoms – tai iš esmės ir yra pagrindinis politinės lyderystės klausimas“, – įsitikinęs R. Vilpišauskas.

Įpusėjus Vyriausybės kadencijai, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga jau lyg ir pradeda bendrauti su medikų bendruomene, nors ją prieš tai, kaip ir pacientus, bandė pervažiuoti buldozeriu. Vis dėlto jis jau turbūt nebeįstengs pakilti iš reitingų dugno. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis labiausiai garsėja kaip „geras žmogus“, tačiau iki šiol neparodė gebantis valdyti sudėtingą ir labai jautrią politikos sritį, kurioje nuolat kyla grėsmių nuo vieno kraštutinumo staigiai peršokti prie kito.

Dabar jau buvusi švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė brangiai mokėjo savo reitingu ne vien už nuslėptus sutuoktinio interesus jos kuruojamoje srityje, bet ir už sunkiai paaiškinamą sprendimą mokytojus į nežinią dėl ateities mesti per vasaros atostogas. Buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas labiausiai kentėjo dėl medžių, o buvusi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson – dėl nesusipratimo Seimo Kultūros komiteto pirmininko kėdėje. Finansų ministras Vilius Šapoka atlieka gana dviprasmišką misiją – nominaliai kairiosios koalicijos vardu karpo viešąsias išlaidas ir tikisi, kad jo galvos neužkliudys slinkdami naujos finansų krizės debesys.

Buvęs policijos generalinis komisaras, svaiginamai greitai iškilęs iki premjero kėdės, dabar taip pat priverstas dalyvauti nelygioje kovoje su laiku. Didžiosios politikos jam tenka mokytis čia pat, ir tai ne visada būna lengva. Tai parodė jau minėtas konfliktas su žiniasklaida, sutapęs ir su agresyviais valstiečių veiksmais visuomeninio transliuotojo atžvilgiu. Viešųjų ryšių atžvilgiu nepadėjo S. Skvernelio grasinimai dar labiau apriboti žiniasklaidos finansinius išteklius, jau ir taip nusekusius dėl valdančiųjų sprendimo uždrausti alkoholio reklamą.


Tandemas, vienas kitą atvedęs į nesapnuotas viršūnes (Fotobanko nuotr.)

„Jei norime kalbėti apie žiniasklaidos laisvę nuo politikų kišimosi, verta pakalbėti ir apie dešimtis milijonų eurų, kuriuos kasmet iš valstybės institucijų gauna žiniasklaidos priemonės. Ar tų pinigų nebūtų verta panaudoti kitaip – pavyzdžiui, remti skurdžiausiai gyvenančias šeimas, kurių tragedijos neretai ir atsiduria žiniasklaidos dėmesio centre?“ – iškalbingai klausė premjeras.

Kainų rezervas

Artėjant 2019-ųjų savivaldos tarybų ir merų, Europos Parlamento ir šalies prezidento rinkimams, LVŽS su sąjungininkais atrodo iššvaistę nemažai energijos. Nors jų viešai giriami mokesčių pakeitimai dar neįsigaliojo, premjerui jau tenka mesti į mūšį vieną svarbiausių rezervų – rūpestį dėl neva pernelyg sparčiai kylančių kainų. Kitaip nei kadencijos pradžioje, jau nebe kova už didesnes pajamas, o dėmesys kainoms tampa pagrindiniu šūkiu.

Skelbiamą karą didiesiems prekybos centrams sunku vertinti kaip nors kitaip negu pasirengimu rinkimams. „Pastaruoju metu vis labiau matomas noras imtis parodomųjų veiksmų ten, kur veikiausiai nėra iki galo atliktas poveikio vertinimas, – apie vadinamųjų vaučerių idėją sakė R. Vilpišauskas. – Iš premjero ir kai kurių už tai atsakingų ministrų komentarų man susidaro įspūdis, kad pradėta siūlyti ir viešai svarstyti tai, kas nėra gerai apgalvota.“

Krintant reitingams valdantiesiems bendrai ir S. Skverneliui konkrečiai būtina rasti veiksmingų politinių priemonių, tačiau jie greitai įsitikins, kad realybėje tokie stebuklingi ginklai nesimėto. Kita vertus, sunku tikėtis, kad iki 2020 m. Seimo rinkimų kas nors, netgi pralaimėjimas prezidento rinkimuose, įstengtų nuversti LVŽS dominuojamą ministrų kabinetą – alternatyvos jam paprasčiausiai per silpnos. Iš šešėlių vadovauti valstybės aparatui mėginantis R. Karbauskis pasirūpins, kad ir po naujojo šalies vadovo inauguracijos Seime išliktų bent neoficiali parama Vyriausybei. Kad ir kas jai tuo metu vadovautų.

------------

Vyriausybės narių įvertinimą atlikome, atsižvelgdami į nuveiktus darbus ir jų santykį su programiniais pažadais, dalykinę ir politinę patirtį bei gebėjimą ją pritaikyti, politinę reputaciją, palankaus ir nepalankaus politikų vertinimo santykį visuomenėje („Vilmorus“ ir „Lietuvos rytas“, 2018 m. lapkritis).

VERDIKTAS

Rezultatai 6

Profesionalumas 5

Reputacija 6

Populiarumas 7

Vidurkis 6

Andrius Kubilius, ministras pirmininkas (2008–2012 m.):

„S. Skvernelis yra įkaitas tos situacijos, kai valdančioji dauguma ir valdančioji partija yra pusiau atsitiktinai surinktų žmonių kolektyvas.“

Algirdas Butkevičius, ministras pirmininkas (2012–2016 m.):

„S. Skverneliui padeda tai, kad jis yra gana reiklus. Užtenka jam ir ryžto pasiekti tikslus – ypač stojant į EBPO tai buvo pademonstruota.“


Naujas žurnalo IQ numeris

Naujas žurnalo IQ numeris© Alfa.lt