„Liepaičių“ mokyklos 25 metų jubiliejus pražydo dainomis: apie chorą sukurta net knyga

„Liepaičių“  25-metis
„Liepaičių“ 25-metis
  © Greta Skaraitienė / Fotobankas
Alfa.lt | Alfa.lt
2018-10-15 19:25

Vilniaus chorinio dainavimo mokykla „Liepaitės“ koncertuoja iškiliausiose koncertų salėse, o mergaičių balsai paklūsta žymiausių Lietuvos dirigentų rankos mostui. Šiandien „Liepaičių“ mokyklos kolektyvas švenčia 25-metį, todėl Vilniaus Kongresų rūmuose ne tik surengė šventinį koncertą, bet ir pristatė socialinių mokslų daktarės Inos Dagytės-Mituzienės knygą „DAINUOKIM: „Tegul skambės Liepaičių dovana tėvynei liepų ir visų tėvynei“.

Į šventinį koncertą atvyko ne tik chorinio dainavimo gerbėjai, „Liepaičių“ artimieji, bet ir Lietuvos Respublikos kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

„Šį jubiliejų pasitinkame atviromis širdimis ir būryje draugų, tai yra puiki sukaktis, nes nužygiuotas tikrai didžiulis kelias tiek ugdymo, tiek menine prasme. Mes jį pasitinkame labai džiaugsmingai“, – portalui Alfa.lt sakė „Liepaičių“ chorinio dainavimo mokyklos direktorė Edita Jaraminienė.

Pasak E. Jaraminienės, mokyklos ilgaamžiškumo paslaptis paprasta, bet labai saugoma vertybė – pedagogų atsidavimas ir meilė muzikai. „Didžiausias pasiekimas – kad mūsų mokytojai moka įskiepyti meilę muzikai. Mūsų vaikai iš tiesų lanko dvi rimtas mokyklas, ir tai, kad jie renkasi šį nelengvą kelią, yra didžiulis mokytojų indėlis. Tai jų gyvenimo būdas ir jie sugeba tuo užkrėsti moksleivius“, – džiaugiasi mokyklos vadovė.

E. Jaraminienės kelias su „Liepaitėmis“ prasidėjo prieš šiek tiek daugiau nei 25 metus, o kiekvieni metai pateikė vis daugiau kūrybinių idėjų. „Su kiekvienais metais atrodo, kad vis daugiau yra ką vaikams pasakyti, išmokyti, o tai tiesiog veda į priekį. Atrodo, dar vienos idėjos nebaigei, bet jau ir antrą, ir trečią norisi įgyvendinti, – juokiasi moteris. – Mes kvėpuojame šiomis iniciatyvomis, einame ir kuriame vedami jų, nes tai mūsų gyvenimas.“

Į 25-metį „Liepaičių“ mokykla žengia pasirinktu ir puoselėtu reikšmingu įvykiu mokyklos istorijoje – knygos išleidimu. Pasak E. Jaraminienės, idėja mokyklos istoriją sutalpinti į knygos puslapius tvyrojo jau keletą metų. „Turėjome bukletą, kurį ruošėme dvidešimtmečiui, bet visos istorijos neįmanoma sudėti į tokį leidinį. Knygos matymo kampas yra daug platesnis, todėl norėjome, kad į mus pažvelgtų ne muzikologas, o kitos profesijos žmogus – išmanantis viešąją komunikaciją, organizacinės kultūros principus, įvaizdžio tvirtinimą. Norėjome, kad mus pamatytų kaip kolektyvą ir pastebėtų mokyklos kultūrą. Dabar jau galiu pasakyti, kad toks žvilgsnis priminė, išryškino, kas mums vertinga ir kaip atrodome bendrame kontekste“, – džiaugiasi mokyklos direktorė.

Paklausus, kaip įsivaizduoja mokyklą dar po 25 metų, E. Jaraminienė nusišypso: „Norėtųsi ir toliau pritraukti puikų pedagogų kolektyvą. Norisi, kad ateitų žmonės, kuriems muzika yra brangi. Mokytojas yra pagrindinis mokyklos variklis, todėl dažnai sakau, kad koks mokytojas, tokia bus ir mokykla. Na, be viso to, labai tikiuosi, kad chorinis dainavimas bus puoselėjamas vaikų širdyse. Norisi, kad vaikai dainuotų, nes dainavimas yra virpesys, kuris paliečia žmogaus širdies gelmes. Būtent tai norėčiau matyti po 25 metų.“

Pažvelgti kaip į socialinį reiškinį

„DAINUOKIM: „Tegul skambės Liepaičių dovana tėvynei liepų ir visų tėvynei“ – tokiu motyvuojančiu pavadinimu, aprėpiančiu ir R. Skučaitės mokyklos himnui parašyto teksto eilutę, skaitytojus pasitinka socialinių mokslų daktarės I. Dagytės-Mituzienės knyga, atskleidžianti „Liepaičių“ mokyklos istoriją ir leidžianti pažvelgti į šį kolektyvą iš platesnės perspektyvos.

„Liepaitės“ man buvo profesiniu požiūriu įpareigojantis iššūkis. Reikėjo parengti darbą, kurį būtų įdomu skaityti ir jaunosioms choristėms, ir jų mokytojams, ir jų steigėjams, ir plačiajai auditorijai. Į visa tai žiūrėjau ne kaip muzikologė, o kaip komunikacijos ekspertė. Stengiausi dėmesingai ir apgalvotai prisiliesti prie „Liepaičių“, nes jos to vertos – yra vienu metu ir išskirtinis, ir sektinas kultūrinis, socialinis reiškinys“, – sako knygos autorė I. Dagytė.

Pasak autorės, tarp svarbių knygos uždavinių buvo ir žvilgsnis į šią chorinio dainavimo mokyklą tarptautiniame kontekste. „Per kelis dešimtmečius darbo su universitetų magistrantais pastebėjau, kad jauni žmonės dažnai fetišisuoja užsienio patirtis. Jiems atrodo, kad reikia jas tik perimti ir pritaikyti. Svarbesnis yra komunikacinis judėjimas dviem bėgiais – į abi puses. Ne tik tai, ką mes galime perimti, bet ir ką mes galime pasauliui pasakyti. 

Dėl šios priežasties aš, pasirinkdama netradicinį knygos formatą – su potencialiai nuplėšiamais skirtukais, radau būdą pristatyti mergaičių chorus visame pasaulyje, palikdama erdvės ir pačioms choristėms papildyti šį sarašą. Paskata, pastanga ugdo. Tarptautiškumo dimensija knygoje išreikšta ir kitomis priemonėmis, pvz., pristatant „Liepaičių“ pasiekimus, – sako autorė.  Bendrą knygos koncepcijos pasirinkimą motyvavo ir mano noras, įsitikinimas, kad „Liepaitės“ ir arti, ir toli turi matytis dar geriau, o garsas apie jas gali ir turi sklisti dar plačiau. Tad ieškojau tokio kampo, kuris visų pirma būtų naudingas pačiai „Liepaičių“ mokyklai.“

Paklausta apie sunkumus, I. Dagytė Mituzienė pripažįsta, kad knygos kūrimas buvo nelengvas ir daug laiko pareikalavęs darbas. „Knygos neatsiranda per porą savaičių ar mėnesį. Reikėjo metų. Bet darbas buvo įdomus, džiuginantis. Rašydama knygą, susidūriau su labai įvairiais ir spalvingais žmonėmis – kompetentingais mokytojais, atviromis, turinčiomis savo besikuriantį pasaulį choristėmis. 

Visa tai sugulė į mano mėgstamo žanro kūrinį – sociokomunikacinius portretus, kurie paryškino pasirinktą pagrindinę idėją – parodyti chorą kaip medį, liepaitę, liepą, susieti mokyklos pavadinimą su mokyklos turiniu. Būtent taip šią mokyklą pozicionavau – per vertybių kamieną, kūrybiškumo šaknis, besikeičiančią lapiją, pasiekimų vainiką, – sako autorė. – Žvelgdama į atskirų su „Liepaitėmis“ susijusių žmonių istorijas, gyvenimų detales, istorijas, stengiausi ne tiek akcentuoti privačius dalykus, kiek išryškinti tai, kas svarbu mums visiems. Verta prisiminti D. Franzeno mintį, kad šiandien viešojoje erdvėje per daug privačios ir per mažai viešajam gyvenimui svarbios informacijos. 

Greta to visąlaik jaučiau tokias gyvas, nuoširdžias, augančias „liepaites“, kurios, žinau, ir užvėrusios mokyklos duris visam gyvenimui liks „liepaitėmis“, nesvarbu, prieš kiek metų atsisveikino su šia mokykla. Liks su įgytu ir toliau puoselėjamu kultūrinės patirties bagažu. Tai didelis ne tik jų, bet ir mūsų visų turtas.“

„Liepaičių“ mokyklos 25 metų jubiliejus pražydo dainomis: apie chorą sukurta net knyga

„Liepaičių“  25-metis
+22