Kodėl ne visiems žmonėms galime jausti krikščionišką artimo meilę?

Nepriimtinas žmogus
Nepriimtinas žmogus
  © Pixabay.com

Kiekvienas iš mūsų – ką ten slėpti! – pažįsta žmonių, kurių dėl kažkokių priežasčių nemėgsta. Petras iš gretimo skyriaus – įkyri nuobodybė. Kaimynė iš tos pačios laiptinės neskoningai rengiasi, o kolegė, sėdinti greta, – kvaila višta, su kuria nėra apie ką pasikalbėti.

Galbūt visi minėti žmonės iš tikrųjų nėra patrauklūs. Tačiau kodėl iš visų nesimpatiškų žmonių, kurių pasaulyje tiek daug, savo aktyviai antipatijai išsirinkome būtent juos? Kokį jie turi ryšį su mumis? Pasirodo, tiesioginį.

„Bjaurybių“ ir „niekšų“ sąrašas

Atlikime nedidelį eksperimentą: paimkime popieriaus lapą ir, gerai pasvarstę, įrašykime visus, kurių nemėgstame. Būtinai nurodydami šių „bjaurybių“ ir „niekšų“ savybes, kurios mus labiausiai erzina.

Toliau sugrupuokime šiuos asmenis pagal rangą. Pirmoje vietoje turi atsidurti tas, kurio labiausiai nekenčiame, o paskutinėje – tas asmuo, su kurio trūkumais galime lengviausiai susitaikyti.

Ir ką mes matome? Pavyzdžiui, pirmoje vietoje atsidūrė Janė, kurią laikome tobula blogiuke – šykščia, grubia, storžieve. Bet gali būti, kad Janė – tik taupi šeimininkė, sugebanti skaičiuoti kiekvieną centą ir taupyti savo pinigus. Mums šių savybių trūksta, nes kadaise nusprendėme, jog tokios savybės nedera inteligentiškam žmogui. Kaip ir perdėtas dėmesys pinigams.

Kartu su visuomeninėmis permainomis pasikeitė ir žmonių požiūris į pinigus, sugebėjimas juos uždirbti, sovietmečiu laikytas niekingu „spekulianto“ požymiu, pavirto teigiama savybe, o mūsų vidinė nuostata liko ta pati.

Antroje vietoje atsidūrė Marytė – konfliktiška būtybė, šmeižikė ir „pletkininkė“, sugebanti aprėkti net turgaus bobą. Tikriausiai nustebsime sužinoję, kad Marytė nėra skandalinga žmogysta, kaip mums atrodo. Tiesiog ji sugeba ginti savo interesus ir apsiginti pati konfliktinėse situacijose, o mes – ne. Mes tokiais atvejais pasimetame, raudonuojame, išblykštame ir iš bet kokio susidūrimo išeiname sutriuškinti ir įsižeidę.

Trečioje vietoje įrašyta Irena, kuri visą laiką meluoja, taip sukeldama mūsų įtūžį. Ir čia veikiausiai viskas ne taip. Irena ne meluoja, o nesako mums visos tiesos apie save. O mes neištveriame neišplepėję visų savo paslapčių ir dėl to nuolat nukenčiame. Ne visi žmonės pasirengę saugoti svetimas paslaptis, jei patys nesistengiame jų išsaugoti.


Nepriimtinas žmogus

Nepriimtinas žmogus© Pixabay.com

Kuo domisi pasąmonė?

Iš šio eksperimento sužinojome svarbų dalyką: savybių, kurios mus erzina kituose asmenyse, labai trūksta mums. Kitaip jos mūsų taip nedirgintų, nekreiptume į jas dėmesio, kaip nekreipiame dėmesio į dešimtis kitų trūkumų, kurie slegia aplinkinius.

Pasąmonė iš tiesų niekada nesidomi kitais žmonėmis – viskas, į ką ji kreipia dėmesį, susiję tik su mumis.

Kai mes pradedame intensyviai galvoti apie kitą žmogų, net jei mūsų dėmesys jam yra su minuso ženklu, vadinasi, kažkas jame mus kabina. Jeigu šis „kabliukas“ susijęs su jo charakterio savybėmis, tai signalas mums, kad reikia šią savybę savyje išsiugdyti ar sustiprinti.

Išsiugdykime trūkstamas savybes

Iš pradžių reikia išsiaiškinti, ar kiekviena iš šių savybių iš tikrųjų mums reikalinga. Tai padaryti nesunku: išanalizuokime kelias gyvenimo situacijas, kuriose galėjome jas pritaikyti, bet to nepadarėme. Jei suvoksime, kad tokioje situacijoje nukentėjome, tai bus gera motyvacija šlifuoti savo charakterį.

Tarkime, mus erzina bendradarbė, kuri drąsiai pasisako visuose susirinkimuose ir pasitarimuose. Nors kartais tauškia niekus, ji gauna geriausias užduotis. O mes tuo metu sėdime kaip pelės po šluota ir bijome prasižioti, prarandame savo vertę vadovų akyse ir žlugdome karjerą. Argi tai nėra pakankamas akstinas keistis, pagaliau įgauti pasitikėjimo savimi, drąsos, atkaklumo, veržlumo?

Prieš pasiryždami keistis įvardykime savybę, kurios mums trūksta, pavadinkime ją teigiamu žodžiu.

Jei nemėgstamą kolegą laikome chamu ir storžieviu, pavadinkime jį atkakliu ir sugebančiu ryžtingai siekti tikslo.

Vadindami trūkstamas savybes neigiamais vardais, darome sau blogą paslaugą: pasąmonė, norinti matyti mus idealiais žmonėmis, iš visų jėgų priešinsis, ir mes niekada to bruožo neįgysime.