A. Gudžius: sunkiausia yra nuvilti kitus

Andrius Gudžius
Andrius Gudžius
  © SCANPIX

„LTeam konferencijoje“ savo mintimis apie sportininko kelią, šlovę ir kiek tenka paaukoti dėl pergalių dalijosi olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė, pasaulio ir Europos čempionas Andrius Gudžius bei jo treneris Vaclovas Kidykas.

Pavadinimu „Medalio kaina“ vykusioje diskusijoje netrūko geros nuotaikos ir itin naudingų patarimų ir jauniesiems sportininkams, ir užklydusiems svečiams. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentės (LTOK) pareigas šiuo metu einanti D. Gudzinevičiūtė olimpine čempione tapo 2000 metais Sidnėjuje. Tuo tarpu A. Gudžius prie turėto pasaulio čempiono titulo, vos prieš mėnesį pridėjo ir Europos pirmenybių auksą.

reklama

Sunkiausia nuvilti kitus

„Tada atrodė viskas kitaip, dabar viską matau kur kas plačiau ir aiškiau, – apie savo pergalę prieš 18 metų kalbėjo D. Gudzinevičūtė. – Ta medalio kaina buvo nemaža, nors priklauso, kaip į tai žiūrėsi. Sportininkai daro daug dėl pergalės, tačiau tikrai netinka pasakymas, kad jie aukoja viską. Ar tai būtų asmeninis jų gyvenimas, sveikata ar kažkas kitas, tas žodis aukotis yra kiek per stiprus. Bet, be abejo, reikia dirbti labai daug. Nors reikia mėgautis tuo, ką darai, bet sunkumų karjeroje tikrai yra daug. Be jų tiesiog niekaip. Tai ir skausmai, ir ašaros, įvairios emocijos ypač po pralaimėjimų. Bet viskas yra gera pamoka. Tai visuma, juk ir treneriai, ir artimieji pergyvena, o suskaičiuoti, kiek žmonių prisideda prie tavo rezultatų, apskritai nelabai įmanoma.“

reklama


A. Gudžius

A. Gudžius© Alfredas Pliadis

Vos prieš kiek daugiau nei mėnesį Europos čempionu tapęs A. Gudžius tikino, kad sunkiausia yra tada, kai matai nuviliantis tam tikrus žmones, kurie dėjo į tave tiek vilčių.

„Mano karjera klostosi gana tolygiai. Daug viską buvo, daug visko atidaviau, bet sunkiausia tikrai buvo tie pirmieji pralaimėjimai. Ypač atsimenu Rio de Žaneiro olimpiadą, kai lūkesčiai buvo gana dideli, jai ruoštis turėjau geras sąlygas, bet užpuolė traumos ir tikrai buvo nelengva psichologiškai. Sunkiausia tada, kai supranti, kad šalia tavęs yra tiek daug žmonių, kurie tavimi rūpinasi, tavo sveikata, kuria tau sąlygas, remia finansiškai, o tu juos nuvili. Tada nelengva sakyti atsiprašau. Laimėti lengva, visi tą atsimena, sveikina, džiaugiasi, o tikras išbandymas tada, kai patiri pralaimėjmą.“

Sportininkai nėra robotai

Kiekvienam sportuojančiam žmogui tenka derinti ne tik mitybą, galvoti, kokius skysčius vartoji, tačiau dažnai tenka atsisakyti ir kitų gyvenimo malonumų. Vakarėliai, pramogos ir dar daug viliojančių dalykų ypač jaunystėje dažniausiai dingsta, jei nori siekti aukštų rezultatų. Vis dėlto, anot A.Gudžiaus, sportininkai nėra švientieji, svarbiausia pasirinkti tinkamą pobūdį.

„Sportuoti pradėjau gana anksti, su tėvais jau negyvenau kai man buvo 14 metų, tad aš tikrai gana anksti supratau, ko noriu iš savęs. Atrodė kaip aš be vakarėlių, linksmybių, visi draugai tą daro, juk kiekvienam žmogui tikrai reikia kartais tokių dalykų. Tačiau svarbiausia pasirinki patį pobūdį.“

reklama

LTOK prezidentė D.Gudzinavičiūtė teigė prisimenanti, kad anksčiau sportininkai išdarinėjo daug dalykų, kurių nenori viešinti, tačiau tai yra suprantama, nes jie nėra robotai.

„Nereikia įsivaiduoti, kad sportininkai yra robotai. Vakarėlių reikia visiems, tiesiog pailsėti, atsipūsti. Seniau išvis būdavo visko, kaip sportininkai tiesiog greit dingdavo, kaip kažkas parūkyti slapta nubėgdavo. Bet tu galų gale pasveri paskui, ko tu nori ir sieki. Visko reikia, tik sportininkams svarbiausia pasverti ir bandyti subalansuoti tokius dalykus.“

A. Gudžius Berlyne vykusiame Europos čempionate rugpjūti ilgai tampė nervus treneriui ir sirgaliams. Į disko metimo finalą pateko tik paskutiniu bandymu, o aukso medalį užtikrinusio rezultato taip pat teko laukti iki paskutinių sekundžių.

„Per atranką tikrai 100 proc. pasitikėjau savimi, tik gal iš pradžių buvau per ramus, antras metimas jau būtų buvęs geras, bet į sektorių nepataikiau, o trečiajam tiesiog reikėjo susikaupti, atėjo ir įsiūtis kažkoks, kad turiu padaryti tai, kam ruošiausi. O finale viskas buvo gana panašiai. Tokiose situacijose tu neši visą bagažą, tam tikra prasme esi ne vienas, tu viską neši su savimi, nes esi šalies atstovas. Va bank yra kai tu maksimaliai stengsiesi ir arba jau pavyks, arba ne, bet svarbiausia tu bandei. Buvo daug emocijų, daug sportinio pykčio, bet aš pasitikėjau savimi, šaltas protas irgi padėjo.“

Viskas priklauso nuo charakterio

reklama

„Pradžioje buvo sunku priprasti prie tokio dėmesio, nes viskas pasikeitė, – apie savo gyvenimą po 2000 metų aukso medalio Sidnėjuje sakė D. Gudzinevičiūtė. – žmonės žiūrėjo taip, kad atrodo, jog namuose sijoną pamiršau. Buvo visokių situacijų, kas linksmai kalbindavo, kas tiesmukai su klausimais „Kur tavo šautuvas, ar nenušausi?“

Anot LTOK prezidentės, medalio kaina yra nemaža ir būtina tikėtis pokyčių.

„Kaina yra nemaža, tai tikrai rimtas išbandymas žmogui. Kiti žmonės nuo mažų dienų žinomi, arba patys to siekė, o sportininkai tiesiog nori daryti tai, kas jiems patinka. Buvo visokių situacijų, kai draugė sakė su manimi apsipirkti daugiau niekada nevažiuos, nes visi seka tiesiogine to žodžio prasme. Tai tikrai rimtas išbandymas kiekvienam“.

Sporto psichologai yra būtini kiekienam sportininkui, tačiau individualiai kiekvienas sportininkas turi pasirinkti, kas jam geriau, nes kiekvieno charakteris yra kitas, o ir žmonės, supantys mus, gali kartais arba padėti, arba kaip tik pakenkti.

„Tai yra būtina kiekvienam sportininkui, tačiau ne visiems tiks, – apie sporto psichologus sakė D.Gudzinevičiūtė. – Nes tu privalai būti atviras, ne kiekvienas žmogus tai gali su nepažįstamu žmogumi. Aš prieš 2000 metų olimpiadą pradėjau ieškoti psichologo, susiradau, šiek tiek dirbau su juo. Nors paskui mūsų bendradarbiavimas nutrūko, tačiau tikrai daug iš jo išmokau ir toliau pradėju domėtis šia sritimi. Kartais gal ir treneriams net psichologams labiau reikalingas, bet raktas į visa tai yra geras kolektyvas šalia.“

reklama


Daina Gudzinevičiūtė (LTOK nuotr.)

Daina Gudzinevičiūtė (LTOK nuotr.)

A.Gudžiaus treneris V.Kidykas kalbėdamas apie pagalbą sportininkui tikino, kad su auklėtiniu diskutavo apie tai, tačiau viskas labai priklauso nuo paties atleto charakterio.

„Mes diskutavome apie tai, ypač galvoji ar to reikia po pralaimėjimų. Bet Andrius nuramindavo mane, kad viskas gerai. Žmonės dažniausiai gali kontroliuoti tris dalykus vienu metu, bet Andrius gali dar daugiau penkis ar šešis. Nežinia, ar psichologas galėtų dar kažką pridėti, bet, bent jau Andriaus atveju, jis turi tą dovaną iš gamtos ir tikrai gali susitvarkyti pats. Tą jau ne kartą yra įrodęs.“

Kokia vis dėlto ta medalio kaina?

„Nieko mes neaukojame, – šypsojosi A.Gudžius, – darom tai, kas mums patinka ir kas mums smagu. Nei rankas laužomės nei ką juk. Mums reikia sporto, mums tas patinka, mes norim atstovauti savo šaliai, ypač dėl tų kelių sekundžių bėgimo rankoje laikant veliavą. Darom tai, kas mus veža, jokios didelės aukos čia nėra.“

Konferencijų salėje diskutavę pašnekovai iš auditorijos sulaukė ir klausimo „Kiek gi tas medalis kainuoja tiesiogine to žodžio prasme“. Sportininkai šypsodamiesi atviravo, kad medalis galų gale yra tik simbolis, kur kas svarbesni yra kiti dalykai. Tu esi čempionas ir niekas to iš tavęs neatims.

„Esu girdėjusi, kad kažkas yra pardavęs savo medalius. Nežinau, kiek uždirbo, bet medalis galų gale vis vien yra tik daiktelis, simbolis“, – tikino D. Gudzinevičiūtė.

Pasaulio ir Europos čempionas A. Gudžius pritarė kolegei teigdamas, kad nors ir yra atvejų, kai sportininkai medalį parduoda, tačiau suma gali skirtis.

„Jei plaukimo žvaigždė Michaelas Phelpsas parduotų savo medalius, manau, kad jų kaina siektų tikrai milijonus. Europoje nemanau, kad yra panašių sportininkų. Pamenu tik istoriją, kai lenkų sportininkas yra kilniam tikslui paaukojęs už medalį gautus berods 40 tūkst. eurų.

Disko metimas turėjo omenyje savo kolegą Piotrą Malachowskį, kuris prieš dvejus metus vasaros pabaigoje pardavė savo Rio de Žaneire iškovotą sidabro medalį, kad padėtų itin reta liga sergančiam vaikui.

„Pergalė olimpinėse žaidynėse yra kiekvieno sportininko svajonė, o ypač iškovoti jame medalį. Tačiau likimas man suteikė progą padidinti savo sidabro medalio vertę. Aš pardaviau medalį ir visus pinigus persiųsiu mergaitės mamai“, – 2016 metų rugpjūčio pabaigoje sakė P. Malachowskis.

reklama