Senieji žvejų kaimai – pamariečių gyvenimas iš arčiau

Alfa.lt
2018-06-25 16:38

Pamarys – viena iš turistų lankomiausių vietų mūsų šalyje. Nida, Preila, Juodkrantė – gerai žinomi ir jau ne kartą išvaikščioti kurortai. Tačiau Pamarys garsus ne tik Kuršių nerijos miesteliais. Tokie pat žavingi ir istoriškai turtingi yra žvejų kaimeliai – Rusnė, Mingė, Skirvytėlė, – jų apylinkės. Kviečiame leistis į kelią ir sužinoti daug naujo apie senųjų pamariečių gyvenimą.

reklama

Pažintis su Minge ir Muiže – lyg lankytumeisi Italijoje

Kelionę pradėsime nuo Nemuno deltos regioniniame parke, Minijos upės žemupyje įsikūrusio žvejų kaimo Mingės, senovėje dar vadinto Mine. Istoriniuose šaltiniuose kaimas minimas nuo 1540 m. Nuo 1601 m. čia veikė užeiga, o maždaug po šimto metų įkurta ir pradinė mokykla. XIX a. Mingėje įsteigta burių siuvykla ir burinių valčių dirbtuvė, įkurta vandens matavimo stotis, veikė paštas, vaistinė, čia pardavinėtos ir lietuviškos knygos. Mingės gyventojai anuomet daugiausia vertėsi žvejyba, pjovė ir pardavinėjo nendres stogams dengti.

Urbanistiniu paminklu paskelbtas Mingės kaimas dar vadinamas Lietuvos Venecija. Taip yra todėl, kad Mingėje gatvę atstoja Minijos upė, tačiau tilto per šią upę nėra, tad susisiekimas vyksta valtimis. Prie visų namų yra įrengtos prieplaukos valtims prišvartuoti, namai stovi fasadais į upės pusę.

reklama


Minijos kaimas

Šiuo metu Mingės kaime nuolat gyvena trys šeimos, visos jos verčiasi kaimo turizmu: turistams siūlo kambarius, pasiplaukiojimą laivu, vandens slidėmis, nuomoja valtis ir vandens dviračius, organizuoja žvejybą ir kviečia į pirtį. Žvejyba nuo seno garsiame kaime taip pat galima aplankyti privatų muziejų, kuriame eksponuojami senieji tradiciniai žvejybos įrankiai, paragauti tikros kaimiškos žuvienės.

Iš Mingės metas traukti į dar vieną pamario gyvenvietę – Muižę, kitaip vadinamą Peile. Tai nedidelis kaimelis netoli Kuršių marių, viena seniausių pamario dvarviečių. 1820 m. Muižės dvarą nupirko buvęs Klaipėdos burmistras, vėliau Kuršių marių ir jos intakų žūklės prievaizdas, Kuršių marių karališkasis vyriausiasis žvejybos meistras, žvejų kaimų skiriamųjų ženklų – vėtrungių – sumanytojas Ernstas Wilhelmas Berbomas (1786–1865). Jis buvo tikrasis krašto šviesulys: rinko lietuvių tautosaką, rašė eiles, tapė, vykdė archeologinius tyrinėjimus, nuo dvaro stogo stebėjo žvaigždes. Dvarininkas ypač išpuoselėjo kaimą, kuris ilgainiui imtas vadinti Mažąja Italija. E. W. Berbomas liko ištikimas Muižei iki gyvenimo pabaigos – vyriausias Kuršių marių inspektorius, etnografas ir vėtrungių kūrėjas palaidotas Muižės kapinaitėse po didžiuliu ąžuolu. Deja, senasis Muižės dvaras yra sunykęs, vietoje jo veikia žuvies konservų fabrikas.


Muižės kapinės

Ventės ragas – paukščių karalystė žemėje

Atsisveikiname su Muiže ir traukiame į patį Ventės rago iškyšulį. Jis ne viename senajame jūrininkų žemėlapyje nurodytas kaip ypač pavojinga vieta, „tikras visų laivininkų siaubas“, nes čia nusitęsusi akmenuota sekluma. Dėl šios priežasties rage nuo seno stovi į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių registrą įrašytas švyturys, jūreiviams rodantis kelią. Pirmasis švyturys Ventės rago iškyšulyje buvo pastatytas 1837 m. Jis buvo medinis, apšviečiamas alyva kūrenama lempa. 1852 m. pastatytas dabartinis raudonų plytų švyturys, kurio aukštis – 11 m. Nuo Kuršių marių švyturys nutolęs 30 m, jo signalas matomas iš 3,5 km. Vakare švyturio signalinė lempa automatiškai įsijungia, o ryte – užgęsta, tačiau laivyba Kuršių mariose nebėra intensyvi, todėl švyturys rodo kelią nebent poledinės žūklės mėgėjams.

Pasinaudokite proga ir švyturio geležiniais laiptais pakilkite pasižvalgyti. Užlipę į apžvalgos aikštelę, galėsite pamatyti už 12–13 km stūksančias Nidos kopas ir už 8,5 km esančią Preilą.

Ventės rage 1929 m. švyturio prižiūrėtojo, o vėliau ir žieduotojo Miko Posingio iniciatyva įkurta Ventės ornitologijos stotis, po kiek laiko atsirado muziejus ir lankytojų centras. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – Ventė laikoma vienu svarbiausių paukščių migracijos taškų pasaulyje. Taip yra todėl, kad pro šį pusiasalį eina didysis paukščių migracijos kelias. Kiekvienų metų pavasarį ir rudenį milijonai paukščių praskrenda virš mūsų šalies, keliaudami į gimtuosius kraštus ar traukdami iš jų su jaunikliais. Rugsėjo–spalio mėnesiais neretai būna dienų, kai Lietuvos pajūriu ties Klaipėda per dieną praskrenda daugiau kaip 3 mln. paukščių.


Ventės rago ornitologinė stotis

Ventė – ideali vieta paukščiams gaudyti ir žieduoti. 1929–2015 m. Ventės rago ornitologinės stoties darbuotojai sužiedavo beveik 2,5 mln. paukščių. 1978 m. Ventės rage pastatyta didžioji paukščių gaudyklė, kuri tebėra didžiausia visame pasaulyje, 1982 m. sukurtos zigzaginės gaudyklės.

Ornitologijos stotį galima aplankyti ir čia apžiūrėti paukščių migracijos ekspoziciją, nedideliame muziejuje pasakojama apie paukščių žiedavimo istoriją, jų migravimo tyrimus ir turtingą šių apylinkių sparnuočių pasaulį.

Medinis Rusnės ir Skirvytėlės palikimas

Iš Ventės rago galima traukti į senųjų žvejų gyvenvietę Skirvytėlę, kuri dabar priklauso Rusnės miesteliui. Tai buvęs gatvinis kaimas, išsidėstęs dabartinėje Žvejų gatvėje. Čia pamatysite pamariui būdingų gyvenamųjų ir ūkinių XIX a. pab.–XX a. pr. rastinių namų, apkaltų vertikaliomis lentomis, dengtų nendrėmis arba čerpėmis.

Kadangi jau esame Rusnėje, verta iš arčiau susipažinti su šia viena seniausių gyvenviečių Nemuno deltoje. Rusnės sala susiformavo beveik prieš tūkstantį metų, o paties miestelio vardas pirmą kartą paminėtas 1365 m. Klaipėdos privilegijoje. Gyvenvietės pavadinimas kilęs nuo Rusnės upės, upėvardis siejamas su žodžiu rusnoti – „lėtai tekėti“. Rusnė – vienintelis Lietuvos miestelis, esantis saloje. Nors ji nėra vienintelė sala regione, iš 6 Nemuno deltoje salų Rusnė didžiausia. Salos plotas siekia net 47 km².

reklama

Rusnės įsikūrimo laikas sutampa su taikos po Žalgirio mūšio laikotarpiu. Prasidėjus prekybiniams ryšiams tarp Ordino ir Lietuvos, Rusnė tapo prekybinio kelio dalimi ir pradėjo augti. 1583 m. atidaryta mokykla. 1648 m. čia veikė net 4 smuklės.


Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia

Seniausias pastatas saloje – Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia. Vėjarodė ant Rusnės bažnyčios bokšto liudija, kad maldos namai pastatyti 1419 m., dar valdant kryžiuočiams, tačiau apie šį statinį žinoma mažai. 

Iki 1541 m. bažnyčia priklausė katalikų parapijai ir tik vėliau, įsigalėjus reformacijai, visi gyventojai turėjo pripažinti Liuterio mokymą. 1583 m. prie bažnyčios veikė viena iš pirmųjų Klaipėdos krašte parapijos mokyklų. Taip pat žinoma, kad šiuos maldos namus net tris kartus – 1739, 1774 ir 1789 m. – apgadino gaisrai. Pagaliau 1809 m. pastatyta mūrinė Rusnės evengelikų liuteronų bažnyčia. Sovietmečiu bažnyčia ilgą laiką buvo uždaryta, gausus jos turtas sunaikintas, pats pastatas atiduotas Rusnės pagalbinei internatinei mokyklai. Taip pat čia buvo mokyklos sporto salė, katilinė. 1991 m. bažnyčia pradėta tvarkyti, atnaujintos pamaldos. 

Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia yra architektūros paminklas, 1992 m. įtrauktas į Kultūros paveldo registrą. Be to, šalia bažnyčios identifikuotas iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame randama apardytų XV–XIX a. griautinių žmonių kapų su įkapėmis, mūrinių pamatų ir pastatų griuvėsių liekanų, kitų archeologinių radinių

Keliautojus Rusnėje taip pat traukia senosios medinės architektūros pavyzdžių gausa: nuo tradicinių žvejų namų iki kurortinių vilų. XVIII a. viduryje iš Lietuvos pradėjus plukdyti sielius, Rusnėje suklestėjo medienos pramonė, čia veikė net 6 lentpjūvės. Gausiai mediena aprūpintame miestelyje buvo statoma daug gražių namų. Tuo jau įsitikinote, aplankę buvusį Skirvytėlės kaimą. Tačiau ir miestelio centre yra išlikę senųjų pastatų su autentiškais lėkiais.


Rusnės miestelis

Peterso tiltas primena geriausius Rusnės laikus

Dar vienas objektas, kurį verta aplankyti Rusnėje, yra žymusis Peterso tiltas. Apie tilto per Nemuną kelyje iš Šilutės į Rusnę statybą buvo pradėta svarstyti dar 1896 m. 1898 m. Šilutės apskrities seimelis naujam pakeliamam tiltui projektuoti skyrė 6000 markių, tačiau tiltas pradėtas statyti tik 1913 m. ir baigtas po metų. Netoliese buvo pastatyta elektrinė ir į Rusnę atvesta elektra.

Prie tilto statybų prisidėjo daug žmonių, tačiau labiausiai juo rūpinosi Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Ernstas Anckeris ir Šilokarčemos apskrities viršininkas Dr. Petersas. Dr. Peterso, t. y. valdžios atstovo, indėlis į tilto statybą buvo didesnis, todėl tiltas pavadintas Peterio vardu – Peters Brucke.

Per Antrąjį pasaulinį karą Rusnės tiltas išliko sveikas. Iš keleivių tiltu buvo renkami tiltpinigiai. Deja, 1944 m. pabaigoje besitraukianti Vokietijos kariuomenė dalį tilto susprogdino. Naujieji šeimininkai susprogdintos tilto dalies ir viso likusio statinio metalines konstrukcijas atidavė į metalo laužą. Už tai Šilutės kelių eksploatavimo ruožo viršininkas gavo 4 metus kalėjimo ir į Lietuvą negrįžo. Šiuo metu yra išsaugotos tik senojo tilto liekanos.

Nemune vėl buvo įrengtas rankinis keltas, kurį vėliau tampydavo garinis vilkikas. Tik po 30 metų pastatytas naujas gelžbetoninis 332 m ilgio, 10 m pločio ir 15 m aukščio tiltas. Tilto statyba kainavo daugiau kaip 3 mln. rublių.


Uostadvario švyturys

Uostadvario simbolis – švyturys

Rusnės saloje taip pat įsikūręs nedidelis kaimelis Uostadvaris, geriausiai žinomas dėl savo švyturio. 18 m aukščio, aštuoniakampio formos plytinis švyturys pastatytas 1876 m. ant Atmatos upės kranto, priešais Minijos žiotis. Švyturys atsirado svarbiame laivybai punkte, todėl buvo itin reikšmingas pro šalį plaukiantiems upeiviams. Šiuo metu, deja, Lietuvos Respublikos kultūros paveldo paminklu paskelbtas Uostadvario švyturys ne tik nenaudojamas, bet ir nebeveikia, tačiau į jį galima pakilti ir pasižvalgyti po Rusnės ir Minijos apylinkes.

Uostadvaris žinomas ne tik dėl švyturio. Salos gyventojams itin reikšminga ant Vilkinės upės 1907 m. pastatyta vandens kėlimo stotis su garo turbina, susiurbianti dėl pavasario potvynių pievose atsirandantį vandens perteklių ir nuleidžianti jį į Atmatą. Tai pirmasis tokios paskirties statinys Lietuvoje. Jis vertingas ne tik kaip technikos istorijos paminklas, bet ir architektūriniu požiūriu. Šis statinys neseniai restauruotas ir jame įrengtas Šilutės polderių muziejus, kuriame galima sužinoti, kaip nuo seno kovota su vandens pertekliumi.

Nuotykių gausu, kai keliauji Žuvies keliu!


reklama

Senieji žvejų kaimai – pamariečių gyvenimas iš arčiau

+8