Panevėžio darbdaviai giria ukrainiečius: jie atvažiavo turėdami aiškią motyvaciją
Algų dydžiai

Už nekvalifikuotą darbą Panevėžio darbdaviai siūlo 400 Eur algą, o už kvalifikuotą – 450–500 Eur.
Už nekvalifikuotą darbą Panevėžio darbdaviai siūlo 400 Eur algą, o už kvalifikuotą – 450–500 Eur.
© Alfa.lt

Panevėžys vis dar gali didžiuotis didmiesčio statusu, tačiau dirbančiųjų atlyginimai, Statistikos departamento duomenimis, skurdesni nei kai kuriuose gerokai mažesniuose miesteliuose.

Jaunimas, nematydamas perspektyvų, renkasi emigraciją – išvyksta ne tik į užsienį, bet ir Vilnių ar Kauną. Aukštaitijos sostinė yra vienintelis iš didžiųjų miestų, kur mažėja dirbančių asmenų skaičius. Tad verslas susiduria su nemenkais iššūkiais. Darbo jėgos trūkumą bandoma spręsti automatizuojant darbo vietas ar kviečiant darbuotojus iš trečiųjų šalių, tačiau ir patys verslininkai pripažįsta, kad tai tik laikinas sprendimas.

reklama

Statistikos departamento duomenimis, 2018 m. pirmąjį ketvirtį vidutinis atlyginimas šalyje su mokesčiais sudarė 895,20 euro, o save pramonės miestu vadinančiame Panevėžyje – 833,50 euro, rajone – tik 699 eurai. Palyginti, Vilniuje vidutinis atlygis siekia 1032,40 euro. Net mažesnių miestelių gyventojai gali pasigirti didesniais atlyginimais nei panevėžiečiai, pavyzdžiui, kėdainiškiai uždirba vidutiniškai 898,30 euro, Trakų gyventojai – 896,8 euro.

Mažesnis nei šalies vidutinis atlyginimas ir sparčiai senstantis miestas turi ir kitą medalio pusę – vidutinis darbuotojų skaičius, skirtingai nei kituose didmiesčiuose, Panevėžyje mažėja: palyginti su ankstesniu ketvirčiu, susitraukė 0,5 proc., o jei lyginsime su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu – net 1,1 proc. Iš viso Panevėžio apskrityje Statistikos departamentas suskaičiavo 66 974 dirbančiuosius, o Šiauliuose fiksuojamas augimas – per metus dirbančiųjų skaičius augo 2,1 proc. – iš viso 87 965 dirbantieji.

reklama


Vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio pokytis pagal apskritis 2018 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu (be individualių įmonių).

Šiuos pokyčius pajuto ir verslas. Kaip teigė Panevėžio krašto pramonininkų asociacijos vadovas, „Metalistas Group“ valdybos pirmininkas Mantas Gudas, didelė dalis dirbančiųjų yra 55–60 metų. Po truputį šie žmonės išeina į pensiją, o jaunimas užpildyti tuščių vietų neskuba. Dalis jaunuolių apskritai renkasi gyvenimą svetur, kiti baidosi darbo rinkoje paklausiausių inžinerinių specialybių. Šiuo metu itin trūksta specialistų, kurie dirbtų kvalifikuotą darbą, mokėtų skaityti brėžinius, išmanytų technologijas, šiuolaikinę įrangą. Taip pat itin trūksta operatorių, dirbančiųjų prie staklių. Nors pastebima, kad jaunuoliai kiek atsakingiau renkasi studijas, atsižvelgia į rinkos pokyčius, to nepakanka. Be to, kai kurių specialistų Panevėžio regione net nėra ruošiama.

„Dar prieš penkerius metus Kauno technologijos universiteto Panevėžio fakultetą baigdavo apie 30 specialistų, o dabar išleidžiama 10–15. Prieš metus jau nebesurinktas net norinčiųjų mokytis kursas. Atvažiuojančiųjų iš kitų miestų taip pat nėra. Tad problema tik gilės“, – įsitikinęs M. Gudas.

Lietuvius keičia imigrantai
reklama

Prisivilioti reikiamus specialistus iš kitų didžiųjų miestų – vargiai įmanoma užduotis. Tad verslas po truputį gręžiasi į trečiųjų šalių darbo rinką – Panevėžyje ne viena įmonė jau yra įdarbinusi specialistų iš Baltarusijos, Moldovos, Ukrainos. Bent jau kol kas patirtys geros, iš trečiųjų šalių atvykę specialistai yra gan gerai paruošti. Pasak M. Gudo, atvyksta gana motyvuoti žmonės, kurie nori ir stengiasi dirbti ir užsidirbti.

Įmonėje „Metalistas“ taip pat jau gerą pusmetį darbuojasi šeši ukrainiečiai. Vienintelis sunkumas – kalba, mat atvykusieji paprastai nešneka angliškai, o jaunesni lietuviai specialistai jau nebemoka rusų kalbos. Tačiau jau po kelių mėnesių kalbos barjero nebelieka – darbuotojai iš trečiųjų šalių labai lanksčiai prisitaiko prie darbo reikalavimų ir gana greitai mokosi.

Vis dar gajus mitas, kad darbdaviai neva nori sutaupyti, iš trečiųjų šalių įsiveždami pigesnės darbo jėgos. Tačiau, kaip tvirtina M. Gudas, bent jau jie specialistams iš Ukrainos moka tiek pat, kiek ir vietiniams darbuotojams. Atvykusieji daug mieliau pasilieka dirbti viršvalandžius, nes jie atvažiavo turėdami aiškią motyvaciją – užsidirbti.

„Nemanau, kad tai išsigelbėjimas, tačiau kurį laiką tam tikromis aplinkybėmis gali būti neblogas variantas sprendžiant darbuotojų trūkumo problemas. Ir miestui naudinga, nes mokami mokesčiai, šie žmonės taip pat dalį savo pajamų palieka mūsų mieste. Nemanau, kad reikia bijoti tokių pokyčių“, – sakė „Metalistas Group“ valdybos pirmininkas.

reklama

Motyvuoja ne tik atlygis

Kitas būdas spręsti darbuotojų trūkumo problemą – investuoti į automatizaciją, našesnius įrenginius, į sprendinius, kurie pakeistų darbuotojus. Atlyginimų kėlimas tik iš dalies šiuo atveju padeda – įmonės prisivilioja geriausių specialistų, tačiau iš tikrųjų jų nepadaugėja – vyksta tik migracija iš vienos įmonės į kitą. Patiriančios specialistų trūkumą kai kurios įmonės gali prižadėti aukso kalnus, prisivilioti žmones, o vėliau, nebeišgalėdamos mokėti tokių atlygių, bus priverstos arba atleisti dalį darbuotojų, arba nebeįstengs tęsti veiklos.

„Žiūrint siaurai, taip, atlyginimų kėlimas gali būti vienas iš problemos sprendimo būdų, bet platesniu požiūriu nieko jis neišsprendžia. Kad miestas vystytųsi ir klestėtų, reikia, kad visos įmonės galėtų turėti kvalifikuotų žmonių“, – teigė M. Gudas.

reklama

Atlyginimų dydis priklauso nuo daugelio veiksnių, bet pagrindiniai jų – technologijų pažangumas, įmonės kuriama pridėtinė vertė. Be abejo, labai svarbus individualus žmogaus našumas. Kai kuriose įmonėse tą patį darbą dirbantys žmonės gali gauti skirtingus atlyginimus – kai kada jie skiriasi net du kartus. Pasak pašnekovo, ir čia jokios diskriminacijos nėra – būna, kad vienas žmogus padaro be broko dvigubai daugiau nei kitas.

„Kiekviena įmonė skaičiuoja, kiek ji gali mokėti. Masinėje gamyboje rankų darbas gali būti lengviau pakeičiamas našesniais įrenginiais, naujomis linijomis, pažangesniu planavimu. Kiekviena situacija labai skirtinga“, – pabrėžė Panevėžio krašto pramonininkų asociacijos vadovas.

Be abejo, darbuotojus motyvuoja ne tik atlygis, bet ir kiti dalykai. Tai ypač aktualu jaunajai kartai, kuriai būdingas visai kitoks požiūris į darbą, įsipareigojimus darbdaviui ir atlyginimą. Šie žmonės drąsiai keičia darbovietes, todėl verslo iššūkis – rasti būdų, kaip juos sudominti.

„Jeigu jauniems žmonėms bus neįdomu, juos sulaikyti darbe bus gana sudėtinga. Tačiau sukurti įdomumą galima ne tik per tiesioginį darbą. Panevėžyje įmonės vis daugiau investuoja į tokius dalykus, kaip poilsio erdvės, žaidimų stalai, renginiai, mokosi vieni iš kitų. Ir tai yra sektinas pavyzdys, kaip dirbti su jaunąja karta“, – sakė M. Gudas.

reklama
Nepadaryti namų darbai

Ekonomistas Gitanas Nausėda teigė, kad darbo jėgos trūkumas – ne tik Panevėžio, bet ir visos Lietuvos problema. Išimtis yra tik didieji miestai Vilnius ir Kaunas, kurie vis dar lieka traukos centrais. Panevėžiui nepasisekė – dalis emigravo ne tik svetur, bet ir į kitus didžiuosius Lietuvos miestus, todėl čia itin smarkiai pasireiškė darbo jėgos trūkumas. Sprendimo būdai esą yra keli. Galima spręsti šalies mastu – taikyti liberalesnę migracijos politiką ir tikėtis, kad darbuotojai iš trečiųjų šalių bent iš dalies užlopys tas skyles. Antra galimybė – savivaldybės lygiu kurti patrauklią infrastruktūrą gyventi, gerai sutvarkyti informacinę sistemą, kad žmonės įsitikintų, jog Panevėžyje ne taip blogai.

„Matyt, savivaldybei nepavyko visko įgyvendinti, kad šis miestas būtų patrauklus gyventi. Todėl susiduriate su tokiomis problemomis“, – sakė ekonomistas.

reklama


Vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio pokytis pagal apskritis 2018 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu (be indvidualiųjų įmonių).

Jo teigimu, lyginti vidutinius darbo užmokesčius tarp skirtingų regionų būtų netikslinga, nes daug ką nulemia gamybos struktūra. Be to, gyvenantieji, pavyzdžiui, Trakuose ar Elektrėnuose, atsiduria Vilniaus gravitacijos zonoje, kur didžioji dalis dirbančiųjų kasdien važinėja dirbti į Vilnių, todėl ir bendras šių miestelių gyventojų atlyginimas gerokai didesnis nei šalies vidurkis.

Panevėžio regione kuriasi du veiklos centrai – apdirbamoji pramonė ir žemės ūkis. Jeigu darbas nėra labai kvalifikuotas, natūralu, kad atlyginimai nėra dideli, gal net santykinai kuklūs. G. Nausėdos teigimu, kad jauni žmonės galutinai neišvažinėtų į didžiuosius miestus, viliojančius patraukliais atlyginimais, vienintelė išeitis – kurti aukštesnės pridėtinės vertės verslus. Tam reikės aukštesnės kvalifikacijos specialistų, bet jie ir gaus didesnes algas.

„Jeigu bus sustota ties nedidelę pridėtinę vertę kuriančiomis šakomis, natūralu, kad atlyginimai neturės potencialo augti, ir galimas dalykas, jog jie dar labiau atsiliks nuo šalies vidurkio. Kaip ištrūkti iš to užburto rato, kai verslas baiminasi investuoti, nes nėra specialistų, o specialistai bėga iš miesto, nes nėra jiems patrauklių darbo vietų, atsakymas būtų labiau teorinis. Tačiau praktikoje matome pavyzdžių, kai įvyksta tam tikri investiciniai sprogimai“, – kalbėjo G. Nausėda.

Reikia mokėti naudotis

Puikus to pavyzdys – Tauragė. Nors šiame mieste atlyginimų vidurkis dar mažesnis nei visos šalies, tačiau palyginti su tuo, kas mieste buvo prieš dešimt metų, jaučiamas ryškus šuolis. Visa tai pasiekta per aktyvias investicijas šiame regione. Pramonės parkas sugebėjo pritraukti aktyvių investuotojų, kurie kuria naujas darbo vietas, tai leidžia tauragiškiams džiaugtis didesniu atlyginimu.

„Dar toli iki tobulybės, bet matyti, kad tiek savivaldybės, tiek vietos verslo pastangomis galima pasiekti tą proveržį. Kai atsiranda judesys, pagaunamas vėjas, viskas ima sparčiai keistis. Lygiai tas pats su Kaunu – dar prieš penkerius metus visi kalbėjo, kad miestas neturi perspektyvų, bet dabar Kaunas konkuruoja net su Vilniumi. Daug kas priklauso nuo vietos savivaldos požiūrio į darbo vietų kūrimą ir verslą apskritai“, – pastebi G. Nausėda.

Panevėžyje taip pat vyksta pokyčių į gerąją pusę. Miestas turi laisvąją ekonominę zoną, nors investuotojų dar nėra tiek, kiek tikėtasi. Pradžia padaryta, tik klausimas, ar pavyks užtikrinti tokį tempą. Lietuvoje yra nemažai laisvųjų ekonominių zonų ar pramonės parkų, tik vieni jų funkcionuoja vien popieriuje, o kiti sparčiai pildosi.

„Pats instrumentas labai sėkmingas ir efektyvus, bet kaip ir kiekvienu instrumentu reikia mokėti naudotis. Kaip ir plaktuku – galima įkalti vinį arba nusimušti pirštą. Kaip juo pasinaudos Panevėžio savivaldybė, netrukus pamatysime“, – teigė ekonomistas.

Panevėžio darbo rinkos statistika

Per sausio–gegužės mėn. Darbo biržoje registravosi 4770 Panevėžio miesto ir rajono gyventojų (2017 m. – 4668). Bedarbių registracija išaugo 2,1 proc.

2018 m. birželio 1 d. darbo ieškojo 7372 asmenys. Panevėžio mieste nedarbas birželio 1 d. siekė 7,1 proc., o Panevėžio rajone – 8,4 proc.

Pagal amžių daugiausia darbo ieško asmenys nuo 55 iki 59 metų (19 proc.) ir nuo 50 iki 54 metų (15 proc.), o mažiausia grupė nuo 16 iki 19 m. – 1,5 proc.

Nuo metų pradžios Darbo biržos specialistai nedirbantiems asmenims galėjo pasiūlyti 3,6 tūkst. laisvų darbo vietų. Vidutiniškai registruojama po 720 darbo pasiūlymų per mėnesį.

Už nekvalifikuotą darbą darbdaviai siūlo 400 eurų darbo užmokestį, o už kvalifikuotą – 450–500 eurų.

Sunkiausiai įsidarbinti sekasi nemotyvuotiems asmenims. Dauguma darbo pasiūlymų yra pamaininis darbas arba darbas komandiruotėse. Darbo ieškantys asmenys pageidauja dirbti 5 dienų darbo savaitę.

Darbo rinkoje didžiausios įsidarbinimo galimybės lieka tarptautinių krovininių transporto priemonių vairuotojams, siuvėjams, virėjams, pardavėjams, suvirintojams.

 Panevėžio teritorinės darbo biržos statistiniai duomenys