Tylą nutraukęs M. Adomėnas trauksis ir iš konservatorių frakcijos
Skyrė karčių žodžių buvusiems bendražygiams

Mantas Adomėnas
Mantas Adomėnas
© Edvard Blaževič
Alfa.lt
2018-06-23 14:54

Iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos gegužę pašalintas Mantas Adomėnas nutraukė tylą – kurį laiką viešumoje nekalbėjęs ir Seimo posėdžiuose nesilankęs politikas parašė atsisveikinimo laišką buvusiems bendražygiams.

Išreiškęs apgailestavimą dėl pašalinimo, jis teigė pasitrauksiantis ir iš konservatorių frakcijos Seime. Į partijos prezidiumą, kuris galėtų įpareigoti Priežiūros komitetą persvarstyti sprendimą dėl pašalinimo, M. Adomėnas nesikreips, nepaisant raginimų. Tą, anot politiko, gali padaryti partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis.

M. Adomėnas sako išliekantis konservatoriumi, todėl prie kitų jį jau kalbinančių partijų nesijungs. Savo laiške politikas taip pat išsakė nusivylimą kai kuriais jau buvusiais partijos kolegomis – Valdu Benkunsku ir Andriumi Navicku.


Mantas Adomėnas© Dmitrijus Radlinskas

Visas Manto Adomėno laiškas:

GOODBYE TO ALL THAT

„All political careers end in failure“, įžvalgiai sakė Enoch Powell, irgi konservatorius, irgi klasikas. TS-LKD Priežiūros komitetas tikriausiai jo neskaitė, tačiau, jei tikėjosi, kad tai išsipildys jau dabar – klydo. Kelias su Tėvynes Sąjunga baigėsi anksčiau, nei tikėjausi, tačiau politinė veikla dabar suteikia galimybę gyvenime kažką nuveikti.

Buvau konservatoriumi žymiai anksčiau, negu tapau partijos nariu. Turbūt nuo Sąjūdžio laikų niekuo, išskyrus konservatoriumi, nebūčiau galėjęs savęs pavadinti. „Encomium Vytautui Landsbergiui“ – politinį-filosofinį tekstą apie Profesorių, kuris man buvo savotiškas politinės raidos kelrodis, parašiau 1998 metais. Tada buvau tik pradėjęs doktorantūrą Cambridge’e ir bet kokios perspektyvos Lietuvoje buvo visiškai miglotos. Taigi vargu ar kas galėtų mane apkaltinti oportunizmu. O ir į Tėvynės Sąjungą įstojau grįžęs į Lietuvą 1999 metų Kalėdoms – pačiu juodžiausiu partijai laiku, kai neseniai patvirtinta Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pradėjo nepopuliarių reformų ir šalies gelbėjimo iš krizės darbus. „Jei reikia kada stoti, tai dabar“, pagalvojau ir nunešiau pareiškimą. Netrukus po Naujųjų buvau priimtas į Vilniaus Senamiesčio skyrių.

„Iusiurandum Unioni Patriae datum usque ad hanc diem ita servavi...“ Per tuos aštuoniolika metų, manau, daviau Tėvynės Sąjungai daugiau, negu iš jos gavau. Nors gal ir neatsiras mane pažįstančio partiečio, kuris ryšis viešai tai pasakyti – kad neužsitrauktų vadovybės rūsčio. Politikos turinio, konservatizmo ideologijos plėtojimas ir programinių nuostatų kūrimas, reformų planai, inovatyvių rinkimų kampanijų praktikų įdiegimas, vadovavimas rinkimų kampanijoms 2008 ir 2012 metais, šešeri metai stiprinant ir puoselėjant Vilniaus Sueigą, darbas su jaunimu ir su visais, kurie tik norėjo mokytis ir daugiau sužinoti. Visa tai skamba kažkaip oficialiai ir sausai, ir niekaip neatspindi tos svaiginančios, entuziazmo ir bemiegių naktų kupinos tikrovės, kai atrodė, kad politiką Lietuvoje galima pastatyti ant naujų bėgių, pakeisti iš esmės, išsiveržti iš beviltiškų pasikartojimų ciklo. Gal ir liko iš to kažkas daugiau, negu pėdsakas vandens paviršiuje, gal ne, nežinau – ne man spręsti.

reklama

„Jeigu būčiau žinojęs, kad viskas taip baigsis, galėjau verčiau likti Cambridge’e“, ne kartą šiomis dienomis aplanko mintis. Ir tuoj pat ją pasiveja kita: bet jei taip, nebūčiau patyręs pasitikėjimo ir palaikymo tų daugybės teisingų, ištikimų, aiškių įsitikinimų vedamų ir gerų žmonių, kurie sudaro mūsų (dabar turbūt man jau uždrausta taip rašyti) partijos branduolį. Nebūčiau sutikęs daugybės jaunų žmonių, kurie nepaliauja džiuginti pasiekimais, kurie tapo draugais ir kuriems, viliuosi, bent truputį padėjau ieškant savo kelio: Viliaus, Justino, Simo, Lauryno – visų neišvardinsi. Nebūčiau atradęs ir Tos, kuri man svarbiausia, – bet čia jau kita kalba.

Taigi nesigailiu to paaukoto – kitaip, deja, jo neišeina vadinti – dešimtmečio ar daugiau. Dariau, ką reikėjo daryti. Daug visko išmokau ir patyriau. Dabar šis etapas baigėsi, prasideda naujas. Iš Apple atleistas Steve Jobs kalbėjo apie „the lightness of being a beginner again, less sure about everything.” Aiškumas išlaisvina.

Žinoma, skaudina tai, kad galima visą tą darbą ir pastangas nurašyti štai šitaip – vienu mostu, net nebandžius įsiklausyti į paaiškinimus ir sveiko proto argumentus. Nenustebsiu, jeigu taip atsitiks ir kitiems.

Skaudina menkumas ir veidmainystė. Priežiūros komiteto pirmininkas Valdas Benkunskas – kurį dažnai palaikiau ir ne kartą, aukodamas savo reputaciją, gyniau nuo politinių oponentų, – nesugebėjo net paskambinti ir kaip vyras asmeniškai pasakyti. Viskas, ką tepajėgė – liepti sekretorei pasiųsti trijų žodžių SMS.

Šleikštoka būti teisiamam konservatorių moraliniu autoritetu per naktį tapusio Andriaus Navicko, kuris iki šiol nėra viešai atsiprašęs už savo vaidmenį stumiant ir stiprinant „Drąsos kelią“.

reklama

Daug kas teiraujasi – ir nesupranta – kas įvyko, kaip demokratiškiausia save vadinanti partija gali „nuteisti“ savo narį, tik politiniam vėjui papūtus, „pagal žiniasklaidoje pasirodžiusius faktus“. Naivoka būtų galvoti, kad sprendimas priimtas dėl to, kas formaliai buvo įvardinta. Komitetas, atrodo, tiesiog pasinaudojo pretekstu atsikratyti neparankiu nariu.

Nes to, kas vyko Priežiūros komitete, teisingumu pavadinti neįmanoma. Veikiau jau ten sėdėdamas patyriau, kaip veikia „troikos“ teismas (tik šiuo atveju reikėtų jį pavadinti „šestiorkos“ teismu – tiek narių balsavo už mano pašalinimą). Teisingumo kriterijai yra objektyvumas, proporcingumas ir nešališkumas. Objektyvumo nebuvo, nes sprendimas rėmėsi ne nepaneigiamais faktais, o jų tendencinga interpretacija ir prielaidomis. Proporcingumo nebuvo, nes už žymiai didesnį prasižengimą neseniai buvo paskirta žymiai švelnesnė nuobauda, negu man. Nešališkumo nebuvo laikomasi, nes ne visi panašioje situacijoje buvę partijos nariai apskritai buvo Priežiūros komiteto vertinami. Nes dar prieš kelias savaites žinodamas tuos pačius faktus Priežiūros komitetas nemanė, kad reikia skirti kokią nors nuobaudą apskritai – ir tik partijos pirmininkui patikėjus „Delfi“ paskleista išgalvota sąmokslo teorija, kad mano kandidatavimas 2015 m. rinkimuose buvo prieš jį nukreipto plano dalis, staiga tie patys faktai tapo sunkiais nusikaltimais. Ir iš Priežiūros komiteto kamantinėjimo, ir iš jo išvadų aiškėja, kad labiausiai inkriminuojantis dalykas buvo pats mano kandidatavimas prieš Patį Partijos Pirmininką, suvokiamas kaip plataus sąmokslo dalis. Nesvarbu, kad galiu įrodyti, jog kandidatavau pats, savarankiškai, priėmęs asmeninį sprendimą, kurio su niekuo nederinau. Nesvarbu, kad ta sąmokslo teorija faktinės tikrovės neatitinka – tuo blogiau faktams! Užteko pažiūrėti į Priežiūros komiteto narius, vengiančius akių žvilgsnio, kad suprastum: viskas jau nuspręsta anksčiau. Kaip skalikai, išgirdę švilpuką, jie uodė, iš kur pučia vėjas. Ir užuodė.

Iš partijos bičiulių gaunu daug raginimų kreiptis į Prezidiumą, kuriam galėčiau skųsti Priežiūros komiteto sprendimą. Neketinu to daryti. To neleidžia nei orumas, nei sveikas protas, nes Prezidiumas – dar labiau politizuota instancija, negu Priežiūros komitetas, ir naivu tikėtis, kad jis gali ką nors išteisinti prieš lyderio, kuris jaučiasi tapęs sąmokslo auka, norą. Jeigu Gabrielius Landsbergis mano, kad Priežiūros komitetas priėmė neadekvatų sprendimą, jis pats turi visas galimybes į Prezidumą kreiptis. Jei ne – bus akivaizdu, kad partijos Priežiūros komitetas tiesiog tiksliai atliepė jo lūkesčius.

Daug kas teiraujasi, ar liksiu TS-LKD frakcijoje. Priežiūros komitetas, pašalindamas iš partijos, davė daugiau nei aiškią užuominą – tokią „užuominą pliauska per galvą“, kaip sako rusiška patarlė. Logiška, kad jeigu esu nepageidaujamas partijoje, tai frakcijoje – tuo labiau. Nebent kas nors iš esmės pasikeistų.

Kaip minėjau, buvau konservatoriumi seniau, negu tapau partijos nariu, juo buvau visą sąmoningą politinį gyvenimą. Komiteto nuosprendžiu nustojęs būti partijos nariu, nepalioviau būti konservatoriumi. Todėl tos politinės jėgos, kurios dabar pradėjo mane kalbinti prie jų jungtis, gali nesivarginti – neketinu keisti pažiūrų. Partijos organai gali mane išmesti, ji pati gali netgi pasukti į šoną nuo konservatizmo, bet aš pasiliksiu konservatoriumi. Ir manau, kad tęsti šią politinės minties giją nuo to netampa mažiau aktualu ar svarbu.

reklama

Lygiai kaip ir nematau pagrindo netęsti rinkėjų mandatu man patikėtų darbų Seime. „Gyvenu mažame mieste,“ – rašė Plutarchas, – „ir iš jo neemigruoju, kad nuo to jis netaptų dar mažesnis.“ Galėčiau parafrazuodamas pasakyti: buvau išrinktas į ganėtinai neracionalų Seimą, ir nenoriu iš jo trauktis, kad nuo to jis netaptų dar mažiau racionalus. (Galite kaltinti „orogancija“, bet truputis tiesos šioje vietoje akių neišbadys.)

„What was it like – to be the Empress of India?“, paklausė žurnalistas Elžbietos, dabartinės Karalienės motinos, po dekolonizacijos. „It was fun while it lasted“, atsakė ji.

It was fun. While it lasted.

Goodbye – and fare well, Tėvynės Sąjunga.


Vytautas Landsbergis ir Mantas Adomėnas© Akvilė Petraitytė

Alfa.lt primena, kad M. Adomėnas iš konservatorių gretų pašalintas birželio 12 d., vadovaujantis žiniasklaidoje paskelbta politinės korupcijos bylos medžiaga ir paties Seimo nario paaiškinimais. Politikas pripažino sulaukęs „MG Baltic“ palaikymo dalyvauti TS-LKD pirmininko rinkimuose, kad atimtų balsų iš tuometinio kandidato Gabrieliaus Landsbergio, tačiau tvirtino, kad sprendimą varžytis dėl TS-LKD vadovo posto 2015 m. jis priėmė pats, nešališkai.

reklama